Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gegužės 15d. 21:58

#PriešakinėseLinijose. Gydytojas-psichiatras Kostas Matuzevičius: sunku su pacientu kalbėtis apie jautrius dalykus, kai atrodai kaip ateivis

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojas-psichiatras Kostas Matuzevičius su kolegomis
Asmeninė nuotr. / Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojas-psichiatras Kostas Matuzevičius (dešinėje) su kolegomis
Karantino metu darbas pasikeitė visose gydymo įstaigose. Labiausiai tai pajuto dirbantys priešakinėse linijose, t.y. tiesiogiai susiduriantys su koronavirusu užsikrėtusiais pacientais. Tačiau net ir tie medicinos darbuotojai, kurie dirba užnugaryje, šiuo laikotarpiu patyrė nemažai iššūkių.

Apie tai, kaip karantino metu prisitaikė psichiatrijos sritis ir ką tenka patirti kolektyvui kalbėjomės su Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytoju-psichiatru Kostu Matuzevičiumi.

Gal galėtumėte papasakoti šiek tiek apie save, kaip gyvenate, kuo gyvenate?

– Aš esu psichiatras Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, prieš metus baigiau psichiatrijos rezidentūrą, šiuo metu mokausi psichoterapijos ir dirbu ligoninės stacionare, psichikos sutrikimų skyriuje.

Nuo šios pandemijos pradžios mūsų darbas ligoninėje labai persiorganizavo. Visa ligoninė buvo perskelta į dvi puses: vienoje pusėje guldomi pacientai su įtariama koronaviruso rizika, o kitoje – kurioje rizikos nėra. Mūsų skyrius [psichikos sutrikimų skyrius – aut. past.] tapo vadinamuoju „nešvariu skyriumi“, į kurį paskiriami pacientai su įtariama koronaviruso susirgimo rizika. Toks perėjimas, aišku, buvo sunkus, nes bendra emocinė atmosfera pradžioje buvo įtempta.

Covid-19 ir karantinas atnešė labai didelę nežinomybę, todėl žiniasklaidoje buvo labai daug gąsdinančios informacijos. Visi nori greitų sprendimų, tačiau tas, žinoma, neįvyksta per dieną. Tad kokias tris savaites visas mūsų skyrius buvo įtampoje, kol kažkaip pripratome prie naujos situacijos. Viskas pajudėjo į priekį ir atėjo toks bendras nusiraminimas. Visi susiorganizavo, susitvarkė, tos dvi ligoninės pusės atsiskyrė, ir mes jau patys visai įpratome dirbti nauja tvarka. Apsaugų tikrai turime ir jos kažkaip nebegąsdina, tapo kasdienybe.

Daug nusiraminimo atnešė ir etapas, kai mus pradėjo testuoti.

Jūsų skyrius tapo vadinamuoju „nešvariu skyriumi“, kaip tai atrodo?

– Mūsų skyrius turi galimybę dirbti su patvirtintais Covid-19 pacientais, nors tokių pacientų neturime. Jeigu būtų tokia situacija, kad būtų nesunkus koronaviruso pacientas su psichikos sutrikimu, mes priimtume ir gydytume. Bet apsaugos priemones mes turėjome nuo pat pradžių: respiratorius, chalatus. Kombinezonų dar nedėvime, bet jie yra palikti rezerve, jeigu pas mus atsirastų patvirtintas koronaviruso atvejis. Tada visas skyrius vėl šiek tiek persiorganizuotų ir visi jau būtų su pilna apranga visą laiką.

Asmeninė nuotr./Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichikos sutrikimų skyrius
Asmeninė nuotr./Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichikos sutrikimų skyrius

O dabar mūsų skyriuje turime 7 vienvietes palatas, kurios yra uždaros. Mes į jas eidami apsirengiame apsauginę aprangą. Tai atėję į darbą persirengiame į ligoninės drabužius, pižamą, ir tada su pižamomis, kaukėmis ir pirštinėmis būname tarpusavyje. O jeigu einame į palatas, apsirengiame chalatus, skydus, respiratorius ir einame pas pacientus.

O kaip pasikeitė pats bendravimas su pacientais, bendravimas su kolegomis? Kokie iššūkiai kilo?

– Iš pacientų pusės, tai aišku, karantinas gero neatnešė. Nes yra tokie aspektai, kad mums reikia nemažai laiko kalbėtis su pacientais, kad galėtume išsiaiškinti ir suprasti žmogų. Tad kol dar nebuvo visų pacientų testavimo, tas laikas [su pacientais – aut. past.] tapo labai ribotas. Buvo rekomendacijos iš administracijos, kad reikia labai apriboti kontakto laiką ir stengtis būti palatoje ne daugiau nei 15 minučių, taip pat laikytis atstumo. Visą laiką būdavome nežinioje. Apskritai užmegzti kontaktą su pacientu mūsų specifikoje labai svarbu, tam reikia tikrai nemažai laiko. Ir kai tu ateini su pilna amunicija truputį atrodydamas kaip ateivis ir bandai kalbėtis apie tikrai jautrius ir asmeniškus dalykus laikydamasis dviejų metrų atstumo, tai žinoma, sunku.

Kai tu ateini su pilna amunicija truputį atrodydamas kaip ateivis ir bandai kalbėtis apie tikrai jautrius ir asmeniškus dalykus laikydamasis dviejų metrų atstumo, tai žinoma, sunku.

Darbas nebevyksta taip, kaip buvo anksčiau, nes mes tapome orientuoti į būtinąją pagalbą ir esamos situacijos sutvarkymą kuo greičiau. O tarp kolegų tikrai emocijos keitėsi. Pradžioje visi buvo išsigandę, buvo visko, ir susipriešinimo, ir vienybės – kaip kurią dieną, emocijos tikrai virė. Ta baimė, tas nerimas, kaip čia bus, kaip mes dirbsime, kaip gyvensime, kas bus toliau, ar mes neužsikrėsime... Pradžia buvo sunki, o dabar tikrai manau, kad esame gerai susidirbę, baimės ir panikos praktiškai nebėra, nes jau pripratome ir dirbame visai kasdieniškai. Aš galvoju, kad tas toks ryšys tarp komandos tapo stipresnis, nes visi daug daugiau kalbasi. Kai nerimo daug, kalbantis jis sumažėja.

Kai nerimo daug, kalbantis jis sumažėja.

Kaip galvojate, ar tai bus vienas iš tų pozityvių, jeigu galima taip sakyti, rezultatų iš šios situacijos, ypatingai atsižvelgiant į darbą komandoje ir ligoninėje?

– Pozityvumo tame matyti tikrai galima. Daugiau vienybės ir darbo komandoje atsirado natūraliai. Nes kai prasidėjo tokia situacija, reikėjo laikytis vieningai, nes kitaip būtų buvę dar blogiau. Kitas dalykas, tai žymiai daugiau vystomos telepaslaugos, ko, aš manau, apskritai trūksta Lietuvoje, ne tik mūsų ligoninėje.

Asmeninė nuotr./Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichikos sutrikimų skyrius
Asmeninė nuotr./Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichikos sutrikimų skyrius

Vaizdo konferencijos, tele-konsiliumai, psichologų konsultacijos, net organizuojamos psichoterapinės grupės darbuotojams – tai tikrai duoda pliusų. Ir manau, tai yra labai gerai. Bet kita vertus, toks didelis nerimas ir baimė reikalauja daug emocinių resursų susitvarkyti. Ir šalia to, dirbi su pacientais, o dirbti taip, kaip nori, dabar nelabai išeina.

Kaip pavykdavo tą nerimą, kurį jautėte pirmomis pandemijos savaitėmis, nuraminti, susitvardyti ir eiti kalbėti su pacientais?

– Einant kalbėtis su pacientais pavykdavo kažkaip nusiramint. Bendravome tarpusavyje kolektyve, didelę rolę suvaldant nerimą turėjo ir skyriaus vedėjas. Gal tas grįžimas į racionalumą, išėjimas iš baimės, kad visgi apsaugas mes turime, kad pacientui nėra patvirtintas koronavirusas, leido susiimti ir dirbti. Žinojai, kad reikia: tu atėjai į darbą ir turi kažkaip savo darbą atlikti – ar tau baisu, ar nebaisu.

Iš pradžių gal ėjome [į pacientų palatas – aut. past.] su baime ir nerimu, bet po kelių kartų, kai pamatėme, kad nieko neatsitiko nei tau, nei kitiems, nerimas automatiškai sumažėjo.

– Kas jau tapo nauja norma, o kas galbūt liko nesuvokiama iki dabar?

– Bendravimas tapo labiau komandinis, labiau kalbamės tarpusavyje, lengviau bendraujame su gydytojais konsultantais, vidaus ligų gydytojais, neurologais ir kitais. Mes kas rytą susiskambiname ir aptariame pacientus, ko anksčiau nebūdavo. Mano manymu, nuotolinės medicinos įgyvendinimas taip pat tikrai tęsis.

Ar buvo koks momentas, kurį ir pasibaigus karantinui, tikrai prisiminsite?

– Toks perėjimas nuo baimės ir nerimo į darną ir susidirbimą – man tas ir pačiam jautėsi. Tikrai pirmas tris savaites ir aš pats buvau išsigandęs, visi išsigandę: „Kaip čia bus, kaip mes prižiūrėsime pacientus, užkrėsime šeimas, artimuosius“. Tikrai buvome tokiame panikos režime. Dabar tas atrodo net juokinga, kai pasižiūri atgal. Tas momentas, kokios savaitės trukmės perėjimas iš panikos į ramybę ir normalų darbą, buvo toks psichologinis momentas, nors situacija ypatingai nepasikeitė, bet visi išsikalbėjo ir viskas automatiškai pagerėjo.

O ar randate kas džiugintų šiuo metu? Ar būna tų pozityvių emocijų?

– Tai be abejo. Kai padedi pacientui, visada būna labai smagu, kai, nepaisant visų karantinų, vistiek surandi ryšį, sugebi kažkaip padėti žmogui. Labai smagu yra, kad su kolektyvu santykiai geresni. Tiesiog net tokie kasdieniai dalykai, kaip nusifotografuoti užsidėjus apsaugas ar susirinkti ir visiems kartu pavalgyti ar išgerti kavos, kad ir su kauke, tie maži dalykai lieka, nors pradžioje ir nematė viso šito.

Ir, aišku, visa bendra situacija apskritai džiuginanti: kad infekuotų žmonių skaičius mažėja, infekcija slopsta, karantinas veikia, tikrai visai ramiai jaučiamės dabar, kad viskas plius minus valdoma.

Asmeninė nuotr./Gydytojas Kostas Matuzevičius su kolegomis Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje
Asmeninė nuotr./Gydytojas Kostas Matuzevičius su kolegomis Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje

Kaip galvojate, kas koronaviruso pandemijos akivaizdoje yra pamirštama?

– Visos psichoterapinės, psichologinės paslaugos, ambulatorinės konsultacijos iškeliavo į teleplatformas, o visa būtinoji psichiatrinė pagalba stacionaruose išliko. Tai formaliai viskas yra, kaip buvo. Bet tas perėjimas pradžioje tikrai nebuvo lengvas ir dalis paslaugų nukentėjo, kol visi specialistai prisitaikė, kol pacientai prisitaikė.

Faktas, kad žmonėms yra sunku. Kitas dalykas iš mūsų sferos tai yra psichikos sveikatos problemos, kurios nukenčia nuo karantino su apribotu judėjimu. Negarantuoju, bet logiškai galvojant, turėtų padidėti suicidinių problemų, alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, smurto apraiškos šeimose ir taip toliau.

Medicinos darbuotojai šiuo metu laikomi herojais. Kiek iš tiesų tų herojiškumo apraiškų jūsų darbe?

– Aš nežinau, kaip jausčiausi, jeigu man reiktų su pilna apranga dirbti Santaros klinikose, kur žmonės dirba su tikrai sunkiai infekuotais pacientais ir ten tikrai yra stipri rizika ir pačiam užsikrėsti. Ten tas herojiškumas labiau atsispindi. Pas mus aš kažkaip herojumi nesijaučiu. Bet aš esu labai laimingas, kad mes galime dirbti, sugebėjome prisitaikyti, kad paslaugos nenutrūko ir dabar visai beveik pilnai atsinaujino kaip buvo iki pandemijos.

Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms ir kitiems, dirbantiems tiek priešakinėse linijose, tiek užnugaryje?

– Jeigu labai baisu, nerimaujate ir nesinori kažkaip tame būti ir likti, tai palinkėsiu duoti su laiko. Tie jausmai praeina ir pradedi matyti, kad nėra taip blogai ir kad gal nemažai yra visai fainų dalykų. Savo kolegoms norėčiau palinkėti, kad dirbtume taip, kaip dirbome pastaruoju metu, ir kad mums tikrai toliau sektųsi.

– Labai ačiū jums!

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:27:07
01:32
01:48

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie 15min