Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 21d. 18:09

Nerimas dėl humanitarinių mokslų reformos: besikeičiantis kalbėjimo tonas

Vileišių rūmai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vileišių rūmai

Švietimo ir mokslo ministerijos sudaryta darbo grupė dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo neseniai pateikė savo darbo ataskaitą, išvadas ir rekomendacijas.

Viena iš tų rekomendacijų — sukurti Humanitarinių tyrimų centrą iš keturių dabar veikiančių lituanistinių institutų: Lietuvių kalbos instituto (LKI), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI), Lietuvos istorijos instituto (LII), Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI), ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). Šis siūlymas sulaukė didelio atgarsio žiniasklaidoje, kultūrinėje ir mokslinėje bendruomenėje. Nemaža dalis jos išreiškė nepritarimą. Išsakoma daug nesutikimo motyvų: nuo klausimo apie sujungimo efektyvumo įrodymus iki susirūpinimo dėl humanitarinių mokslų, lietuvybės, tautos likimo. Tačiau šįkart mes norėtume kalbėti ne apie tai.

Pati savaime struktūrinė institutų reforma nebūtinai turėtų duoti pagrindo institutų mokslininkų nuogąstavimams. Tą patį mokslinių tyrimų, jų parengimo ir publikavimo darbą galima dirbti įvairiuose struktūriniuose dariniuose. Reforma, jei ji gerai parengta ir motyvuota, paremta išsamia ir profesionalia situacijos analize, kaštų ir investicijų į ją apskaičiavimais, jei numatomos socialinės pasekmės, rizikos ir jų valdymas, jei į naujo mokslo modelio kūrimą įtraukiami mokslininkai bei dėstytojai, jei reformos kryptis, poslinkiai ir veiksmai gimsta iš konstruktyvaus dialogo (t y., išklausius visų pusių nuomonių ir tų nuomonių bei argumentų lauke ieškant geriausio sprendimo), gali būti naudinga ir padėti kelti Lietuvos mokslo kokybę ir vertę.

Labai trumpai vykdomos reformos modelį apibūdintume taip: žiniasklaidoje suformuluojama apibendrinta problema, kad Lietuvos mokslas turi daug skaudulių, iš kurių būtina kapanotis.

Tačiau šiandien turime kitą situaciją. Labai trumpai vykdomos reformos modelį apibūdintume taip: žiniasklaidoje suformuluojama apibendrinta problema, kad Lietuvos mokslas turi daug skaudulių, iš kurių būtina kapanotis.

Iš to tarsi seka, kad Lietuvos universitetus ir mokslo institutus reikia sujungti į stambius vienetus. Daugiau jokių konkrečių įrodymų, kaip tie sustambinti vienetai padės išspręsti „mokslo problemas“ (juk nekartosi visada, kad pagrindinė problema yra finansavimo problema), kaip pagerins Lietuvos visuomenės švietimo, išsilavinimo, kultūros padėtį. Vis prasitariama, kad ne tik gamtos, bet ir humanitariniai mokslai turi vykdyti verslo užsakymus ir aptarnauti valstybės kultūrinius ir kt. poreikius.

Dar daugiau, reformos formulavimo diskursai yra imperatyviniai, t .y. kylantys ne iš dialogo. Todėl nenuostabu, kad viename iš paskutiniųjų pasisakymų viceministras ne tik paneigė demokratijos principais grįsto pokyčio reikšmę (nesvarbu, ką mokslininkai sakys, jungimas vis tiek įvyks), bet pasakė visą šios reformos esmę paaiškinančią tiesą – patys mokslininkai Lietuvoje neformuoja mokslo politikos (verta atkreipti dėmesį, kad pats viceministras yra humanitarinių mokslų daktaras). Toks teiginys pavojingas, nes slepia autoritarines užmačias, įteisina kone baudžiavinius santykius tarp mokslo administratorių ir mokslininkų. Jis reiškia ne tik tai, kad mokslininkų balsas nelaikomas vertingu, bet ir tai, kad jie nelaikomi valstybės dalimi – valstybė sutapatinama su politine valdžia, ūkio ir verslo interesais.

Tokį santykio modelį galima buvo matyti vadinamoje universitetų reformoje, kuri vyko ir vyksta imperatyviai, stichiškai, grindžiant ją tik biurokratinės naujakalbės burtažodžiais: studentų skaičiaus mažėjimas, globalūs iššūkiai, darnus vystymasis, hibridiniai karai, daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui, kilimas reitingų lentelėse ir t. t. Nereikia stebėtis, kad dalis instituto kolegų reformą laiko „dūmų uždanga“, po kuria gali būti slepiami savanaudiški valdininkų tikslai. Akademinė bendruomenė nebepasitiki tais, kurie sau skyrė teisę formuoti mokslo politiką neatsižvelgdami į kitų nuomonę ir poreikius, kurie nori valdyti, o ne padėti.

Toks teiginys pavojingas, nes slepia autoritarines, užmačias, įteisina kone baudžiavinius santykius tarp mokslo administratorių ir mokslininkų.

Visų pirma, tarsi savaime suprantamu dalyku tapo, kad Švietimo ir mokslo ministerija ir jai pavaldžios institucijos ne tik tikrina, bet ir viešai komentuoja ir net kvestionuoja mokslininkų (ypač humanitarinių ir socialinių) darbo kokybę, pasirinktų tyrimų kryptis, universitetų pasiekimus. Neneigiant visose srityse pasitaikančių problemų, norime atkreipti dėmesį, kas yra tikrinama ir kas kritikuojama. Kas leidžia viešai kalbėti apie mūsų atveju aktualius humanitarinių ir socialinių mokslų „atsilikimo“, nekokybės, nekompetencijos rodiklius?

Pavyzdžiui, neretai iš mokslą administruojančių institucijų nuskamba kaltinimas mokslo imitavimu. Kaltinimas svarus, bet kas šiam reiškiniui sukuria prielaidas? Reikia pažiūrėti, kaip ŠMM apibrėžia mokslo kokybės sampratą? Puslapių skaičius per darbo valandą? Publikavimo vieta? Prie visų šitų formalių kriterijų sparčiausiai ir prisitaiko mokslo imitatoriai. Štai pavyzdys iš vienos LLTI ilgalaikės mokslinių tyrimų programos metinės ataskaitos vertinimo. Buvo pripažinta, kad programa vykdoma gerai, visi numatyti darbai atlikti, bet „visiškai mokslo kokybei“ pasiekti trūksta tik šio reikalavimo išpildymo: „Nurodyti vykdytojams skirtą etato dalį kiekviename iš tikslų ir nustatytą autorinių lankų apimtį norminiam etatui pagal einamas pareigas“.

Biurokratinio absurdo ir betiksliškumo pavyzdžių galėtų pateikti kone kiekvienas mokslininkas, o biurokratinės naujakalbės šedevrų, vertų Kafkos ar Orwello plunksnos, jau susidarytų ir geras tritomis. Kad ŠMM ir LMT neretai nesugeba apibrėžti savo vartojamų sąvokų, kurias reikia aiškintis ir tikslintis, kartais taip ir negaunat atsakymo, jokia paslaptis mokslo bendruomenei. Tačiau kam svarbu, kiek tai prisideda prie mokslo kokybės gerinimo? Todėl, kai viešojoje erdvėje vis kartojama apie Lietuvos mokslo bėdas, jau atėjo laikas viešai pasakyti, kokios tos bėdos mokslininkų akimis.

Viena didžiausių bėdų – visa mokslo ir studijų administravimo sistema, virtusi gremėzdiška biurokratine mašina, kuri tiesiog smaugia mokslininkus, neretai ir mokslinių institucijų administraciją.

Viena didžiausių bėdų – visa mokslo ir studijų administravimo sistema, virtusi gremėzdiška biurokratine mašina, kuri tiesiog smaugia mokslininkus, neretai ir mokslinių institucijų administraciją (pvz., pateikti projektą per mėnesį, o kartais ir per tris ar dvi savaites: tai reiškia per tokį trumpą laiką ne tik sukurti mokslo turinį, bet ir suderinti administracines ir finansines įgyvendinimo puses). Atsiskaitymai už mokslinę produkcija – pasaulinė praktika, bet pasaulinės praktikos paragavę mokslininkai žino, kad yra ir paprastesnių jos variantų.

Turint tokią biurokratinės naštos patirtį ir humanitarinių institutų reformos prasmingumas atrodo įtartinas, o ne vilčių teikiantis. Sujungimo modeliui pagrįsti nepateikta jokių skaičiavimų, neargumentuota, kaip vienas didžiulis centras (tegul ir su išsaugota atskirų jo padalinių tapatybe, ką vėlesniuose komentaruose žada viceministras Giedrius VIiūnas) sutaupys lėšų, dirbs efektyviai ir sukurs proveržį – dar vienas biurokratinis burtažodis – lituanistikoje ar humanistikoje.

Tiesa, susijungimo atveju žadamos investicijos, tačiau kokia, bent preliminari, tų investicijų suma? Kaip sakoma, „pažadėsi – patiešysi, netesėsi – negriešysi“. Iš pateiktos „vizijos” ir vėlesnio jos komentavimo atrodo, kad reformos esmė – dar vieno, bendro visiems institutams, administracinio lygmens sukūrimas, kuris vargu ar sumažins biurokratinę naštą.

Išsakomas argumentas, kad būtina stiprinti tarpdisciplininius tyrimus, kad su visuomenės poreikiais susiję uždaviniai, kylantys humanitariniams mokslams, nėra disciplininiai, yra labai apibendrintas ir, pvz., literatūros tyrimų atveju netikslus. Jei mokslo situaciją vertinanti darbo grupė būtų susipažinusi su vykdomais tyrimais ar įtraukusi į grupę aktyvai dirbančių mokslininkų (keltinas klausimas, kiek apskritai mokslo vertinimo, jos gairių kūrimo grupėse dalyvauja konkrečių sričių specialistų?), būtų pamačiusi, kad tiek institutų, tiek universitetų mokslo tyrimai jau seniausiai tarpdisciplininiai. Problemą turime visiškai priešingą: nelieka mokslininkų, dirbančių labai specializuotose srityse.

Vienas reikalaujamų moksliškumo kriterijų – tarpinstitucinis bendradarbiavimas: jis funkcionuoja nuo bendrų projektų iki publikacijų. Bet kaip tokį kriterijų pavyks išlaikyti, kai į bendrus institucinius vienetus sujungiami universitetai, o dabar – ir humanitariniai institutai? Institucijų apykaitą dar būtų galima išlaikyti, kad tik būtų norinčių ir galinčių tai daryti. Jaunų mokslininkų trūkumas nėra kokia specifinė institutų problema, tai ilgalaikės švietimo politikos pasekmė. Tiesa, išvadų kūrėjai sutinka, kad tai susiję su menku švietimo ir mokslinių tyrimų finansavimu. Tačiau jie nepasako, kad tai susiję ir su Švietimo ministerijos ir jai pavaldžių struktūrų nekoordinuotu veikimu, labai bloga viešąja komunikacija ir nuolatiniu humanitaro prestižo žeminimu, pasireiškiančiu nuo ŠMM kabinetų iki žiniasklaidos.

Paskutinis tokios žeminimo pavyzdys – MOSTA vadovo Ramojaus Reimerio interviu, pasirodęs tuo pat metu, kai buvo skelbiamos darbo grupės išvados (beje, panašus straipsnis pasirodė ir skelbiant universitetų reformos projektą. Per daug sutapimų, kad tai būtų galima laikyti atsitiktinumu, o pavadinimų retorika iškalbinga ir be komentarų. Bet daug svarbiau, kad MOSTA vadovo interviu esama tendencingų ar neteisingų teiginių.

Ko gero, niekam – nei statybininkui, nei muzikui, nei biotechnologui – nepatiktų, jeigu jų pasirinktą ir puoselėjamą sritį pavadintų „skauduliu, iš kurio privalu kapanotis“. Bet interviu su MOSTA vadovu tai leidžiama: štai, kokie nedori tie humanitarai, valstybė jiems tiek pinigų skiria, o jie paruošia beverčius universiteto absolventus, kurie dirba jų kvalifikacijos neatitinkantį darbą.

O taip yra dėl to, kad mokslas nepakankamai tarptautiškas – humanitarai uždari, tik savoje spaudoje publikuojasi, vengia tarptautinio publikavimo, jų mokslinių tyrimų vertė menka, jie ruošia studentus, nereikalingus darbo rinkai. Visiems belieka stoti į mediciną, nes čia – daugiausia stojančiųjų konkurencijos.

Kad humanitarai turi problemų su tarptautine sklaida, iš dalies galima sutikti (bet čia kompleksiškesnė problema, o ne nenoro ar negalėjimo). Tačiau jau atsibodo įrodinėti, o tiksliau – niekas neklauso humanitaro balso, – kad humanitarinių, iš dalies ir socialinių mokslų atstovai labai dažnai pirmiausiai dirba savo visuomenei ir kultūrai (nors kartais atrodo, kad dirbama ŠMM ir jai pavaldžių įstaigų ataskaitoms), t. y. kad skirtingos mokslo šakos turi savo specifiką. Apibendrinamieji vertinimai iškreipia ir neparodo ir pačios humanitarinių mokslų padėties. Gal MOSTA vadovui vertėjo pasidomėti, kad QS universitetų reitingus VU pirmauja būtent kalbotyroje (užima 151–200 vietas) ir fizikoje (251–300, o Medicinos pasiekimai QS reitinge, deja, taip detaliai neišskirstyti, nes užimame 451–500 vietą, ir jie bet kuriuo atveju žemesni negu humanitarikos (Arts and Humanities), kurie reitinguojami 401–450 vietoje. Atrodo, kad mokslo ir studijų procesą reguliuojančios institucijos kažkodėl suinteresuotos kalbėti apie prastus humanitarinių tyrimų rezultatus ir tariamą šių sričių mokslininkų „nenaudingumą“, o ne mokslą ir studijas kontroliuojančių institucijų vadybinį neišmanymą ir nekompetenciją.

Tikrą nuostabą kelia už valstybės mokslo politiką atsakingų atstovų kaltinimai humanitariniams ir socialiniams mokslams, kad jie nesukūrė savitų „idėjinių mokyklų“ („Humanitarinių, socialinių mokslų srityje mažai ir mokslo, ir studijų pasiekimų. Tiesiog nebuvo kam imti ir padaryti to kokybiškai“).

Gal užuot vien varčius suvestinių lenteles verta būtų atvykti į institucijas pasidomėti realia situacija, pažiūrėti, kaip pasikeitė šiuolaikiniai humanistikos tyrimai po sovietmečio, kokias problemas ir kokiais metodais sprendžia? Arba bent perskaityti profesoriaus Rimvydo Petrausko straipsnį, kuriame teigiama visiškai priešingai: „Jeigu pažiūrėtume į humanistikos raidą, aš tikrai nebijočiau ginti tezės, kad humanitariniai mokslai iš visų Lietuvos mokslų per dvidešimt metų patyrė didžiausią proveržį. Turinio, metodologijos, tematikos platumo požiūriu jie pasikeitė labiausiai iš visų mokslų.“ Bet kam tai rūpi? – juk tai tik mokslo politikos neformuojančio mokslininko balsas.

Esama situacija kelia didžiulį nerimą: net ne tiek dėl pačios reformos, kiek dėl radikaliai besikeičiančio kalbėjimo apie mokslą tono.

Darome per plačius apibendrinimus? Per daug piktinamės? Be reikalo ieškome kaltų? Taip nemanome, nes esama situacija kelia didžiulį nerimą: net ne tiek dėl pačios reformos, kiek dėl radikaliai besikeičiančio kalbėjimo apie mokslą tono. Cituojame LLTI profsąjungos naujienlaiškyje 2017 01 16 vykusiame susitikime užfiksuotą Viceministro ir LLTI profsąjungos atstovų pokalbį: „Netikėta linkme pasisuko pokalbis apie ilgalaikes programas. Kėlėme konkrečius klausimus dėl jų finansavimo modelio ir biurokratizmo, bet į juos buvo atsakyta, kad ŠMM netenkina pati ilgalaikių programų temų teikimo tvarka. Pasak viceministro, nesuprantama, kaip patys tyrėjai gali teikti temas, jeigu po to patys jas ir nagrinėja.

Čia mums kilo klausimas, o kas gi vietoj tyrėjų galėtų suformuluoti jų tyrimų tematiką. Į tai buvo atsakyta – kad temas turi formuluoti valstybė. Paprašius patikslinti, kieno asmenyje valstybė tas temas formuluos, pasiūlyta pasiskaityti Vyriausybės programą – ten esą reikia ieškoti gairių, pagal kurias mokslininkai turi projektuoti savo tyrimus“.

Kaip matyti, iškyla fundamentalūs mokslininko esmės ir prasmės klausimai. Kas yra mokslininkas Lietuvoje? Kas yra humanitarinių mokslų atstovas Lietuvoje, kokia humanitarinių mokslų paskirtis iš esmės? Kęstas Kirtiklis 2017 m. vasarą vykusioje diskusijoje šį klausimą kėlė taip: „Humanitariniai mokslai: dėl naudos, vertės ar laimės?“ Tačiau, jeigu iki to prieinama kalbant su švietimo pareigūnais, iš tiesų verta aiškiai pasakyti, kaip humanitariniai mokslai veikia Lietuvos gyvenimą.

Ir dar: kaip tokia „nuvalstybinanti“ humanitarinius tyrimus ir mokslininkų vaidmenį mokslo politikos formavime viceministro pozicija suderinama su mokslinių tyrimų laisvės principu? Ar, pasikeitus valdžiai, mokslininkai turės keisti ir tyrimų programas?

Esama situacija kelia didelį nerimą. Akivaizdu, kad šiandien mes, mokslininkai ir ne tik jie, turime ne tiek klausti, ar humanitariniai ir socialiniai mokslai reikalingi Lietuvoje, bet privalome iš naujo persvarstyti savo misiją. O ji, be viso kito, turėtų būti valdžios veiklos kritinė analizė, ir tokiu būdu – valstybės (ne valdžios!) stiprinimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Vilniuje sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis V.Ivanovas

Interviu Tik 15min Kultūra

Legendinis britų komikas E.Izzardas: „Galime pakeisti pasaulį, ir šis amžius paskutinis, kai to galime imtis“

24sek

Domantas Sabonis – rezultatyviausias, bet „Pacers“ apmaudžiai krito paskutinę sekundę

„Eurolygos diena“: ar reikia nerimauti dėl atšipusių „Žalgirio“ ginklų prieš mačą su Eurolygos autsaideriais? (1/3)

Verslas

Ekonomistas: Lenkijos mažomis kainomis neperspjausime

N-18 Aktualu

Anglijoje išprievartautos ir nužudytos lietuvės tėvai: „Ji galėjo padaryti bet ką“

Verslas

Architektas G.Natkevičius – apie pakitusį „Mokslo salos“ projektą: tiršta architektūrinių nuotykių

Gyvenimas

Karpos – nusilpusio imuniteto ženklas: jų atsikratysite keliais paprastais būdais

Namie skaniausia. Kalėdinis viščiukas tabaka

Verslas

Kalėdų magija Klaipėdoje: smulkieji verslininkai džiaugsmą kuria nebyliai

Vardai

TV žvaigždės vyras A.Čelkis nuteistas dėl pagrobto milijono: „Aukščiausiajame Teisme teisybė bus atkurta“

Gazas

Ekspertai: kaip akių kontaktas gali išspręsti spūsčių problemas?

Sportas

Sporto žurnalistai išrinko metų pašnekovą, geriausias straipsnis – 15min

Aktualu

„Mes ne prieš, bet...“: ką laimėjo mokytojai, kas didins mokesčius ir ką reklamuoja R.Karbauskis

Pasaulis kišenėje

5 žaviausi Europos miesteliai, kuriuose Kalėdos – tarsi iš pasakos

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Ridas Žirgulis

Vardai

Prieš metus prisipažinę, kad skiriasi, Giedrius Masalskis ir Asta Stašaitytė kreipėsi į teismą

Sportas

Anglijos lygos taurė – „Manchester City“ išsigelbėjo tik po baudinių serijos

Verslas

Italija gelbėjasi nuo ES sankcijų optimistiniais taupymo planais

24sek

„Barcelona“ krizė Eurolygoje – „Olympiakos“ pergalę nukalė N.Milutinovas

Naujienos

Aktualu

Vilniuje sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis V.Ivanovas

Interviu Tik 15min Kultūra

Legendinis britų komikas E.Izzardas: „Galime pakeisti pasaulį, ir šis amžius paskutinis, kai to galime imtis“

24sek

Domantas Sabonis – rezultatyviausias, bet „Pacers“ apmaudžiai krito paskutinę sekundę

„Eurolygos diena“: ar reikia nerimauti dėl atšipusių „Žalgirio“ ginklų prieš mačą su Eurolygos autsaideriais? (1/3)

Verslas

Ekonomistas: Lenkijos mažomis kainomis neperspjausime

N-18 Aktualu

Anglijoje išprievartautos ir nužudytos lietuvės tėvai: „Ji galėjo padaryti bet ką“

Verslas

Architektas G.Natkevičius – apie pakitusį „Mokslo salos“ projektą: tiršta architektūrinių nuotykių

Gyvenimas

Karpos – nusilpusio imuniteto ženklas: jų atsikratysite keliais paprastais būdais

Namie skaniausia. Kalėdinis viščiukas tabaka

Verslas

Kalėdų magija Klaipėdoje: smulkieji verslininkai džiaugsmą kuria nebyliai

Vardai

TV žvaigždės vyras A.Čelkis nuteistas dėl pagrobto milijono: „Aukščiausiajame Teisme teisybė bus atkurta“

Gazas

Ekspertai: kaip akių kontaktas gali išspręsti spūsčių problemas?

Sportas

Sporto žurnalistai išrinko metų pašnekovą, geriausias straipsnis – 15min

Aktualu

„Mes ne prieš, bet...“: ką laimėjo mokytojai, kas didins mokesčius ir ką reklamuoja R.Karbauskis

Pasaulis kišenėje

5 žaviausi Europos miesteliai, kuriuose Kalėdos – tarsi iš pasakos

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Ridas Žirgulis

Vardai

Prieš metus prisipažinę, kad skiriasi, Giedrius Masalskis ir Asta Stašaitytė kreipėsi į teismą

Sportas

Anglijos lygos taurė – „Manchester City“ išsigelbėjo tik po baudinių serijos

Verslas

Italija gelbėjasi nuo ES sankcijų optimistiniais taupymo planais

24sek

„Barcelona“ krizė Eurolygoje – „Olympiakos“ pergalę nukalė N.Milutinovas

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min