Taip manančių politikų buvo šiek tiek daugiau – 12 proc., bet verslo lyderių – vos 4 proc. Dar griežčiau švietimo reputaciją vertina rinkodaros ekspertai, dirbantys su įvaizdžio formavimu. Tarp jų vos 3 proc. sutinka, kad Lietuvos bendrojo ugdymo sektoriaus reputacija yra gera. Tai, pasak vienos iš tyrimo iniciatorių, verslo konsultacijų įmonės „Civitta“ partnerės Rūtos Gaudiešienės, rodo ne pavienę nesėkmę, o gerokai gilesnę reputacinę krizę.
„Švietimo reputacija šiandien yra itin silpna, nors jo strateginė reikšmė valstybei – viena didžiausių. Tai ypač akivaizdu žiūrint į verslo lyderių vertinimą. Kiti tyrimo duomenys parodė, kad organizacijų vadovai švietimą laiko vienu svarbiausių Lietuvos konkurencingumo veiksnių, tačiau būtent jie jo reputaciją vertina bene griežčiausiai. Kitaip tariant, verslas švietimą mato kaip kritiškai svarbią sritį, bet dabartinis jos vaizdinys jam kelia mažai pasitikėjimo“, – teigia R.Gaudiešienė.
Jos teigimu, verslo požiūris šiuo atveju svarbus todėl, kad darbdaviai švietimo sistemos pasekmes pamato tiesiogiai – per darbuotojų gebėjimus, talentų trūkumą, produktyvumą ir gebėjimą prisitaikyti prie technologinių pokyčių.
Palankiau į švietimo reputaciją žiūri jauniausi visuomenės respondentai. 18–24 metų amžiaus grupėje 25 proc. gyventojų mano, kad švietimo sektoriaus reputacija yra gera.
Mokytojo kelias dar nėra atmestas
Vis dėlto tyrimas rodo ir kitą, mažiau niūrų švietimo reputacijos aspektą. Nors maža dalis gyventojų švietimo sektoriaus reputaciją laiko gera, 29 proc. gyventojų sako, kad palaikytų artimą žmogų, jeigu šis svarstytų mokytojo ar mokyklos vadovo karjerą.
„Tai svarbus skirtumas. Žmonės nebūtinai atmeta mokytojo profesiją ar jos prasmę. Dalis visuomenės vis dar mato mokytojo darbą kaip reikšmingą ir vertą palaikymo. Tačiau pati švietimo sistema daugeliui atrodo nestabili, konfliktiška, per daug priklausoma nuo politinių sprendimų ir nuolatinių krizių. Tai reiškia, kad problema slypi ne požiūryje į mokytoją“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.
Gerų naujienų apie švietimą beveik negirdima
Vienas iš reputacijos krizės paaiškinimų – informacinis laukas. Tik 13 proc. apklaustų gyventojų sako apie švietimo situaciją Lietuvoje girdintys daugiau gerų nei blogų naujienų. Tarp politikų šis rodiklis kiek aukštesnis – 17,5 proc., tačiau organizacijų vadovai ir rinkodaros ekspertai pozityvų foną sako matantys gerokai rečiau: atitinkamai 7 ir 6 proc.
Pernai žiniasklaidos stebėsenos ir tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ atlikta penkerių metų žiniasklaidos analizė parodė, kad mokytojai yra antra dažniausiai minima profesinė grupė po medikų. Tačiau apie 40 proc. naujienų apie mokytojus sudaro politinis diskursas – teisės aktai, ministerijų sprendimai, biudžetas. Tuo metu mokytojų ekspertinis balsas sudaro vos 3,55 proc. su jų profesija susijusio turinio.
„Viešojoje erdvėje mokytoją per dažnai matome kaip politinių sprendimų, streikų, trūkumo ar atlyginimų klausimo dalį. Tačiau per retai girdime mokytojus kaip žmones, kurie gali paaiškinti, kaip vaikai mokosi, kokie metodai veikia klasėje, kaip sprendžiamos ugdymo spragos, kas padeda vaikams augti. Apie mokytojus kalbama daug, bet jų pačių profesinis balsas dažnai paskęsta politinių krizių fone. Tai tiesiogiai veikia ir švietimo patrauklumą – talentingiems žmonėms sunku rinktis sektorių, kuris viešumoje nuolat atrodo kaip įtampos ir neišspręstų problemų laukas“, – sako L.Masiliauskaitė.
Reputaciją silpnina ir reali nelygybė
Vis dėlto švietimo reputacijos krizės negalima aiškinti vien viešuoju naratyvu. Reputacijos tyrimas rodo, kad visuomenė abejoja ir pačios sistemos gebėjimu suteikti vienodas galimybes visiems vaikams. Tik 21 proc. apklaustųjų mano, kad švietimo sistema Lietuvoje užtikrina lygiavertį kokybiško išsilavinimo prieinamumą visiems visuomenės nariams. Tarp organizacijų vadovų šis vertinimas dar žemesnis – taip mano tik 14 proc. respondentų.
EBPO PISA tyrimo duomenimis, beveik pusė socialinę riziką patiriančių Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio matematikos žinių lygio, kai tarp labiau privilegijuotų bendraamžių tokių mokinių yra 11 proc. Lietuvos kaimo vietovių mokinių matematikos rezultatai nuo miesto mokinių atsilieka 71 tašku, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia 46 taškus.
„Tai reiškia, kad reputacijos problema turi dvi puses. Viena vertus, apie švietimą per dažnai kalbame per krizes ir per retai girdime profesionalų mokytojų balsą. Kita vertus, pati sistema turi spręsti realias kokybės ir prieinamumo problemas. Jeigu norime, kad visuomenė švietimą matytų kaip prestižinę valstybės investiciją, turime ne tik kitaip apie jį kalbėti, bet ir rodyti aiškią pažangą ten, kur vaikų galimybės šiandien labiausiai skiriasi“, – teigia L.Masiliauskaitė.
Švietimo bendruomenė turi susigrąžinti balsą
L.Masiliauskaitės teigimu, norint gerinti švietimo reputaciją reikia dviejų dalykų: realių sprendimų dėl ugdymo kokybės bei stipresnio pačios švietimo bendruomenės balso viešojoje erdvėje.
„Problemas reikia matyti ir apie jas kalbėti. Tačiau šiandien švietimas viešumoje pernelyg dažnai atrodo kaip nuolatinis gaisras. Tokia komunikacija turi pasekmes: ji mažina pasitikėjimą sistema, silpnina mokytojo profesijos patrauklumą ir atgraso dalį talentingų žmonių nuo šios srities. Politikai turi suprasti, kad švietimas negali būti tik krizių, rinkimų pažadų ar biudžeto ginčų tema“, – sako L.Masiliauskaitė.
Pasak jos, atsakomybė už pokyčius švietime yra bendra. Svarbu, kad švietimo bendruomenės balsas būtų dar geriau girdimas – kalbant apie tai, kas iš tiesų vyksta mokyklose, kokie metodai pasiteisina, kaip sprendžiamos ugdymo spragos, kaip mokyklų vadovai stiprina organizacijų kultūrą, o mokytojai padeda vaikams daryti pažangą.
„Mokytojai ir mokyklų vadovai turi labai daug praktinės patirties, kuri yra būtina priimant sprendimus. Todėl svarbu, kad jie būtų ne tik išgirsti, bet ir matomi kaip ekspertai, galintys paaiškinti problemas, dalintis veikiančiais sprendimais ir padėti kurti stipresnę švietimo sistemą“, – sako L.Masiliauskaitė.
