Ši nauja laisvė šiandien skleidžiasi per labai praktiškus pavyzdžius. Matome tai mobiliųjų telefonų klausimu. Seimas balandžio mėnesį pritarė ministerijos siūlymui, kad mokyklos turi įsivesti mobiliųjų telefonų naudojimo ribojimus, bet joms palikta erdvė nuspręsti pačioms, kaip tai daryti.
Džiaugiamės ir tuo, kad to norinčioms mokykloms leista jungtis prie 6 metų pradinio ugdymo mokslinio tyrimo, kurio metu bus tiriama ugdymo organizavimo pokyčių įtaka vaikų emocinei gerovei ir pasiekimams.
Itin daug laisvės švietime teikiama ir savivaldybėms. Pavyzdžiui, svarstant mokyklų tinklo pokyčius, ŠMSM savivaldybėms siūlo suteikti daugiau lankstumo – galimybę pasirinkti vieną iš keturių tinklo optimizavimo scenarijų, geriausiai atitinkantį jų situaciją ir bendruomenių poreikius.
Tačiau turime būti atviri: suteikta laisvė savaime nieko nepakeičia. Ji tampa pokyčiu tik tada, kai ja naudojamasi. Pavyzdžiui, su telefonais matome dvejopą vaizdą: vienose mokyklose jau seniai egzistuoja telefonų ribojimai, nelaukiant rekomendacijų tai daryti „iš viršaus“. Šios mokyklos ribojimus pritaikė prie savo bendruomenės ypatumų, tačiau kitos mokyklos vis dar delsia, žvalgydamosi konkrečių instrukcijų.
Kodėl taip yra? Viena vertus, tokį strigimą gali sąlygoti tai, kad dalyje mokyklų ir savivaldybių trūksta lyderystės ir iniciatyvumo. Kita vertus, dalį iniciatyvų malšina vis dar gaji kontrolės baimė ar tiesiog – laiko stoka. „Švietimas #1“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad mokyklų vadovai iki 50 proc. laiko aukoja biurokratijai, nesusijusiai su vaiko ugdymu. Toks perteklinis reguliavimas didele dalimi priklauso nuo pačių savivaldybių, kurios, beje, yra laisvos ir turi labai daug įrankių, kaip tą naštą mažinti ir skatinti mokyklų iniciatyvumą.
Kad mokykloms ir savivaldybėms suteikiama laisvė netaptų chaosu, o virstų viso Lietuvos švietimo sėkme, reikia patikimo sąjungininko – duomenų. Inicijuoti pokyčius yra puiku, bet dar svarbiau matuoti jų poveikį. Tai būtina ne dėl kažkokios kontrolės, o tam, kad žinotume, kas iš tiesų veikia vaikams.
Tą gali daryti pačios mokyklos ir savivaldybės. Jei mokykla apribojo telefonus, svarbu stebėti, ar jų pasirinktas būdas padėjo mokiniams susikaupti, ar pagerėjo jų emocinė būklė, ar atsirado daugiau bendravimo? Jei savivaldybė nusprendė išlaikyti arčiau namų mažą gimnazistų klasę, svarbu, kad ji pamatuotų, ar šių vaikų pažanga nenusileis didesnių mokyklų bendraamžiams ir ar tinklo pakeitimai įvyko pačiu optimaliausiu finansiškai būdu.
Mes, „Švietimas #1“, siūlydami mokykloms jungtis prie 6 metų trukmės pradinio ugdymo projekto, visada pažymime, kad jis vyks mokslinio tyrimo principu bendradarbiaujant su universitetais, kurie matuos ir stebės, kaip toks modelis padeda vaikams pereiti nuo pradinio ugdymo į pagrindinį.
Tik matuodami iniciatyvas duomenimis, mes nustojame „išradinėti dviratį“ ir remtis nuojautomis. Taip pat duomenys tampa geriausia apsauga merui ar mokyklos vadovui. Kai jis turi įrodymų, kad jo pasirinktas metodas veikia, jo autonomija nustoja būti eksperimentu ir tampa pagrįsta sėkmės istorija, kurios nebegali nuneigti jokia kontroliuojanti institucija ar skeptiška nuomonė. Be to, tokiu būdu geriausi sprendimai per sistemą keliauja greičiau, o viena mokykla ar savivaldybė gali mokytis iš kitos sėkmės.
Laisvė, paremta drąsa bandyti ir atsakomybe matuoti poveikį, yra vienintelis kelias į tikrą švietimo kokybės proveržį Lietuvoje. Ne veltui geriausios švietimo sistemos Europoje pasižymi itin didele mokyklų laisve. Mums irgi nebereikia laukti leidimo būti geriausiais – tą leidimą jau turime.
Kviečiu mokyklų vadovus ir savivaldybes nebijoti šios erdvės. Taip, lyderystė reikalauja pastangų, nauji sprendimai – laiko mokytis, o poveikio matavimas duomenimis – sudėtingesnis už tiesiog varnelės uždėjimą. Tačiau būtent čia prasideda tikroji švietimo sėkmė. Ministerija vis plačiau atveria duris – dabar laikas drąsiai pro jas žengti.
