Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Universitetas – daugiau nei specialybė: šokėjas ir politologas Marius Pinigis: „Diplomas ne visada yra būtinas mene, nes ne jis žmogų menininku padaro“

Marius Pinigis ir Agnė Augulavičiūtė
Youtube.com kadras / Marius Pinigis ir Agnė Augulavičiūtė
Šaltinis: 15min
0
A A

Tęsiame Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pokalbių ciklą. „VDU: daugiau nei specialybė“. Šį kartų jūsų dėmesiui – šokėjas ir politologas Marius Pinigis.

M.Pinigis – vienas įvairiapusiškiausių VDU bendruomenės narių. Jis tuo pačiu metu geba būti ir vienintelio Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėju, ir politologu. Su Mariumi kalbamės apie tai, kaip šie iš pažiūros skirtingi užsiėmimai atsirado jo gyvenime, kaip šiuo metu jie persipina ir kokį vaidmenį jo gyvenime turėjo universitetas.

Kai buvai vaikas, kuo svajojai tapti užaugęs?

– Svajojau tapti policininku arba kaubojumi. Ne, jei rimtai, svajojau tapti mokslininku. Visada norėjau juo būti, tačiau taip jau išėjo, kad mama nuvedė į tokią ypatingą teatro mokyklą, ir ačiū jai už tai. Ten dvylika metų sąžiningai pasimokiau ir įgijau ne tik akademinių žinių, bet ir teatrinį išsilavinimą. Tokių mokyklų yra nedaug.

Po dvyliktos klasės šiek tiek abejojau dėl to, ko iš tiesų norėjau. Pirmas noras buvo stoti į teatrą – norėjau tapti aktoriumi. Bet, kadangi mokslai neblogai sekėsi, atsidūriau čia, VDU, įstojau į politikos mokslus. Nesigailiu: įgytos žinios yra labai naudingos, nesvarbu ką tu mokaisi, bet jei įdedi daug pastangų, viskas yra gerai.

Iš kitos pusės, visada kažkur giliai širdyje norėjau savo likimą susieti su menu. Šitaip po poros metų mano gyvenime atsirado Kauno šokio teatras „Aura“. Tada atsirado dvejonių, nes dažniausiai universitete trečias kursas būna kritinis. Kai su draugais pakalbi, išgirsti, kad nemažai žmonių lyg ir nori mesti mokslus, nežinia dėl kokių priežasčių. Kažkas persiverčia tavyje. Tada buvo tokia dvejonė: gal aš ir norėjau pamėginti įgyti profesionalaus menininko diplomą, bet, kita vertus, šiais laikais diplomas ne visada yra būtinas mene, nes ne jis žmogų menininku padaro. Diplomas tau tik kažkokių žinių suteikia. Aišku, tai tikrai yra pliusas.

– Mokykloje mokeisi ne tik šokio, bet ir aktorystės meno?

– Buvo visko: turėjom ir judesio pamokų, ir vadinamojo dramos teatro. Teatro suvokimas buvo ganėtinai kompleksiškas, bet tai labai gerai. Kadangi aš iš Panevėžio, mums profesionalias pamokas vesdavo Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Mums jie būdavo tarsi stabai, žiūrėdavai į juos ir labai norėdavai prisiliesti. Jie atrodydavo lyg mistiniai, ne vienam žmogui paskatindavo norą siekti menininko kelio. Iš tikrųjų, kartas nuo karto atsiranda žmonių iš mūsų mokyklos, kurie pasuka į meną: mano brolis, aš ir dar daug kitų iki manęs ir po manęs. Dėl to manau, kad ši mokykla yra ypatinga ir jos sistemą galėtų įsidiegti nemažai kitų mokyklų. Ne tam, kad ruoštų menininkus, bet įvestų kultūrinį lavinimą, kuris labai praplečia akiratį. Nesvarbu ką tu darytum – ar mokytumeisi meną, ar politikos mokslus – esi atviresnis.

O kaip tavo gyvenime atsirado politikos mokslai? Kodėl ne fizika, chemija?

– Politikos mokslai atsirado iš ambicijos. Visų pirma, man visada patiko istorijos pamokos, be to, turėjau labai gerą pavyzdį – mūsų mokyklos direktorius buvo politologas. Mažam vaikui pamačius tokį pasitempusį ir labai protingai šnekantį žmogų, atrodo, jog štai tas kelias, kurio jis norėtų siekti. Arba dar vienas toks dalykas, ambicija – noras tapti Lietuvos Prezidentu. Tai buvo septintoje ar aštuntoje klasėje. O pats politikos mokslas pasirodė labai platus, tai nėra kažkokia specialybė. Man atrodė, kad tai gali man suteikti geriausią galimybę suvokti, kas yra aukštasis mokslas. Čia negauni tik kažkokių labai konkrečių žinių, bet sužinai bendrų dalykų apie pasaulį, visuomenę, gali įgyti labai platų žinių spektrą. Man atrodo, mane tai ir pastūmėjo į politikos mokslus.

– O po šešerių metų politikos mokslų vis dar galvoji taip pat?

– Kažkuria prasme taip. Įgytos žinios man labai padeda. Labai keista, nes net ir mene politikos mokslai man visiškai netrukdo, priešingai – jaučiu, kad labai padeda. O meniškumas savo ruožtu padeda moksle. Platus mąstymas persipina visose mano gyvenimo srityse ir mane asmeniškai teigiamai veikia. Nežinau, kitiems gal kitaip, bet man būtent taip. Po šešerių mokymosi metų vis dar jaučiu, kad gavau sau vertingų žinių. Mokykla yra vienas dalykas, o universitetas tave suformuoja kaip asmenybę, ir aš labai džiaugiuosi, kad mano asmenybę suformavo šiame fakultete. Aišku, visada tikiesi aukštesnės kokybės arba ypatingų dėstytojų, bet iš to ką gauni stengiesi pasiimti teigiamus dalykus ir atmesti neigiamus, kurių, be abejo, visur pasitaiko.

– Kaip prisistatai, sutikęs naujus žmones? Kaip šokėjas, kaip politologas ar kaip šokėjas-politologas?

– Man atrodo, kad trečias variantas. Aš vis dar negalėčiau savęs atskirti. Dabar aš save labiau laikau šokėju, bet kažkur širdyje kirba, kad aš nesu tik šokėjas. Ne todėl, kad tai būtų per siaura, bet Agnė sakė, kad man irgi norisi kažko daugiau ir aš vis tiek vaikystės svajonės neatsisakau – mokslininko kelio...

– O gal prezidento?

– Prezidento – nežinau. Bet kartais net nereikia prisistatyti žmonėms – ateini į spektaklį ir matai, kad ten tavo dėstytojas ar kursiokas; arba būna atvirkščiai – pokalbyje išaiškėja, kad šoku. Esu toks tarpinis, kažkur įsispraudęs. Aišku, dėl to kartais yra labai sunku. Ypač kai būna įtemptas metas, pavyzdžiui, kai sesijos metu statom spektaklį – ruošiuosi egzaminui, bet galvoj spektaklis, o per repeticijas galvoj arba bakalaurinis, arba kursinis, arba magistrinis. Tokia įtampa būdavo, nes nelabai aišku, kas aš esu. Ir gali būti nelabai gerai, nes nuo visko tiesiog pervargdavau ir nenorėdavau nei vieno, nei kito – nieko nenorėdavau.

– Tada piešdavai?

– Taip, tada atsisėdu ir piešiu, arba nieko nedarau.

Tačiau neatrodė, jog teatras tau trukdo mokytis.

– Dar vienas teigiamas dalykas: kaip tipiškas lietuvis darbininkas, atsikeliu septintą-aštuntą ir kuo ankščiau keliuosi, tuo daugiau padarau. Iš tikrųjų, mano atveju, kuo daugiau veiklų turiu, tuo labiau save motyvuoju geriau jas padaryti – žinau, kad neturiu daug laiko, todėl tą akimirką turiu maksimaliai susikaupti ir viską padaryti gerai. Aišku, auklėjimas turėjo didelę įtaką. Tėvai neversdavo manęs mokytis, tačiau įdiegė atsakomybės jausmą, kad viską daryčiau iki galo. Būdavo nesvarbu, ar tai spektaklis ar repeticija, tačiau prie mokslų visada sėdėdavau iki tol, kol žinodavau, jog būsiu gal ir ne ramus, bet tikrai garantuotas dėl savęs.

 –Agnė pasakojo, jog  kartu Jūs supažindinate norinčiuosius su šiuolaikiniu šokiu. O praeitą semestrą mokei auditorijoje kalbėjai apie politologijos mokslą. Ar galima šiuos dalykus palyginti? Veikiausiai yra ir skirtumų, ir panašumų?

– Akademinėje veikloje sunku įdiegti kažką kūrybiško. Visgi yra tam tikros žinios, kurias turim perteikti. Tačiau iš šokio pasaulio aš atsinešiau šiek tiek kūrybiškumo – laisvesnį bendravimą,  dėstytojo-studento santykį pakeičiau vyresnio kolegos, bandančio perteikti žinias, vaidmeniu. Stengdavausi įsigilinti į kiekvieną žmogų. Aišku, sunku įsigilinti į kiekvieną iš trijų šimtų, juo labiau, kad ne visi motyvuoti. Tačiau visgi stengiausi tai daryti.

O tas mokymas šiuolaikiniame šokyje? Nežinau. Aš, kaip ir Agnė, negaliu tiksliai pasakyti, kas yra šiuolaikinis, modernus šokis, nes tai yra labai neapibrėžta sąvoka. Galbūt, kuo labiau išsiskiria modernas? Modernus šokis yra labiau sustatytas, kūnas yra taisyklingesnis, yra tam tikros technikos, nuo kurių tu atsispiri. Šiuolaikiniame šokyje taip pat naudoji tas technikas, tačiau esminis skirtumas tas, jog tu ne tik gali, bet ir turi atsisakyti to, ką esi išmokęs – laužai linijas, standartus, mokaisi kitų dalykų; net panaudoji teatro elementus, nuimi juos, nebelieka scenos; arba nebėra spektaklio, yra performansas, akcija kažkur gatvėje, be žiūrovų, be nieko. Šiuolaikinio šokio spektras labai platus.

Pas mus Lietuvoje yra žmonių, kurie suvokia, kas yra šiuolaikinis šokis, tačiau labiau per modernaus šokio supratimą. Iš kitos pusės, tai yra subjektyvi nuomonė, interpretacija, kadangi šiuolaikinio šokio sąvoka plati. Kitas gali sakyti priešingus dalykus ir jis irgi bus teisus. Čia labai filosofinis klausimas.

Be to, kiekviena valstybė turi savas mokyklas, stilistikas, kurios kasdieną kinta. Kaip ir visur kitur, taip ir šiuolaikiniame šokyje yra mados. Sakykime, prieš vienerius ar dvejus metus vienas tokių bruožų buvo nuogumas. Visur buvo labai daug nuogumo, netgi iki vulgarių scenų. Nepasakosiu kokių, tačiau iki pačių vulgariausių, gašliausių. Iki tokio lygio žmonės kartais nueina. Ar tai gerai ar blogai – ne man spręsti. Yra daug visko.

Tuo tarpu modernas yra grynas šokis sceninėje erdvėje. Jame viskas yra perteikiama šokiu, tuo tarpu šiuolaikiniame būna su pertrūkiais: scenoje kartais vyksta šokis, o kartais ne – visko pamaišyta. Chaotiškas atsakymas, tačiau ir šiuolaikinis šokis yra toks chaotiškas.

– Minėjai, kad kai buvai trečiame kurse atsirado „Aura“ ir abejonės, ar reikia politologijos, tačiau nemetei, tęsei, o vėliau ir į magistrantūrą įstojai. Kokia buvo motyvacija tęsti mokslus, juk tau kaip šokėjui viskas sekėsi puikiai: aktyviai dalyvavai teatro veikloje, vykai į gastroles?

– Nežinau, kartais taip nutinka. Nors mėgstu sakyti, jog žmogus turėtų eiti prieš srovę, tačiau kartais atsiranda visuomenės ar šeimos spaudimas, ir tu jauti, kad turi padaryti taip ir ne kitaip – baigi bakalaurą ir staiga lieka tik mėnuo apsispręsti, ko nori ar nenori. Vieni sako „Nestok“, bet tėvai sako „Stok stok, čia viskas gerai, tik pora metų“.

Priežasčių yra daugybė, negalėčiau išskirti vienos. Pagalvojau, kad šiuolaikinis šokis eina savu keliu, o aš norėčiau dar ir akademinės veiklos. Tai, ko mokiausi, man iš tikrųjų visai patiko ir norėjau tai tęsti. Geriausias būdas tai padaryti buvo magistrantūra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. Kadangi visai neblogai pabaigiau bakalauro studijas, įstojau į tarptautinius santykius. Neturiu labai konkrečių su mokslais siejamų tikslų. Mane labiau traukia ne praktika, o akademinė veikla, rašymas: akivaizdu, kad šnekėt mėgstu, tad rašyti man irgi labai patinka, kaip ir analitinis mąstymas. Vėlgi, vaikystės svajonė – būti mokslininku.

– Kaip kalbėjome ir su Agne – puikiai dera fizinė ir protinė veikla.

– Kartais juokaudamas sakau, jog vadovaujuosi antikiniu posakiu „Sveikame kūne – sveika siela“. Duodu šiek tiek ir kūnui, ir sielai. Aišku, negaliu sakyti, kad menas neduoda sielai. Man patinka meniškas mąstymas, bet traukia ir analitiški, gilesni pamąstymai, tyrinėjimas, pasaulio, visuomenės suvokimas. Dažnai ir moksle, ir mene analizuojamos tos pačios temos, tik kitu kampu. Žiūrėjimas į tą patį dalyką keliais pjūviais – dar vienas būdas suvokti, kas tu esi. Mano atveju – per šokį, tai yra per meną, arba per mokslą, politologiją.

VIDEO: Šokis. Daugiau nei specialybė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min