Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 28d. 11:02

„Egzotiškos patirtys“: Maroko mozaika apsuka galvą, bet liberalioje Afrikos šalyje džino geriau neerzinti

Kelionės po Maroką akimirkos
Violetos Rimkevičienės nuotr. / Kelionės po Maroką akimirkos

Per metus Violeta Rimkevičienė porą mėnesių praleidžia Maroke, ir taip – jau beveik dešimt metų. Bičiuliai ir kolegos ją juokais vadina nebe vardu, o... Maroko mama arba Mama Afrika. Ir nenuostabu, kodėl – pati Violeta Atlanto vandenyno, Atlaso kalnų ir Saharos dykumos apjuostą egzotišką šalį laiko antraisiais namais, kurie sugrįžti vėl ir vėl traukia lyg įelektrintas magnetas.

„Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų lankiausi Maroke. 2020-ieji bus jubiliejiniai metai, dešimtmetis kaip keliauju po šią šalį. Neseniai grįžau ir laukiu kada vėl išvyksiu... Ir taip maždaug 4–5 kartus per metus, nors šiemet palydėjau 6 grupes“, – pokalbį pradeda Violeta.

Meile šaliai ji dalijasi ir su turistais – jau ne vienerius metus organizuoja keliones į Maroką dirbdama kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadove. „Keliaudama renku spalvas“, – šypsodamasi tikina.

Pasak jos, Maroko eros pradžia greičiausiai prasidėjo nuo Tuniso. Ją visuomet traukė šilti, spalvingi kraštai, iki tol ilgą laiką dirbo įmonėje, kuri organizuodavo keliones į Tunisą, tad ir pačiai teko ne kartą ten pabuvoti.

„Marokas buvo tarsi postūmis eiti toliau. Šią šalį įsimylėjau dar prieš nuvažiuodama į ją. O paskui ir prasidėjo... ėmiau organizuoti keliones draugams, vėliau – su kelionių agentūra, kurioje tuo metu dirbau, o dabar čia lankomės su „Travel Planet“ keliautojais“, – sakė Violeta.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Maroką ji vadina labai kontrastinga šalimi, kurią pažinus nuo jos šiaurės iki pietų galima nutapyti pačius įvairiausius paveikslus. Kita vertus, neslepia – egzotišką Šiaurės Afriką jai teko prisijaukinti palaipsniui...

Violeta, kokia buvo ta pirma pažintis su Maroku? Kokį įspūdį paliko pirmas apsilankymas: šalis pakerėjo iškart, o gal teko palaipsniui prisijaukinti?

– Į Maroką norėjau seniai, daug metų planavau jį aplankyti, bet vis kas nors sutrukdydavo. Galiausiai išvykau į infoturą, su kelionių organizatoriais vykome apžiūrėti viešbučių, kad žinotume, ką rekomenduoti keliautojams. Atskridome į Agadyrą – pirmą įspūdį iki šiol prisimenu su lengvu nusivylimu, galvojau – ar čia tikrai tas Marokas, į kurį taip veržiausi, į kurį taip norėjau?

Agadyras – žemės drebėjimo sugriautas miestas, mano manymu, neturintis jokios išskirtinės auros. Tik gražią pakrantę, daug viešbučių ir... viskas – visa tai mačiau Turkijoje, Tunise, Egipte. Gal todėl ir dabar žmonės galvoja, kad atvykę į Maroką nieko naujo, nei panašiose jau anksčiau lankytose šalyse, nepamatys. Ir jie teisūs – baseinai visur panašūs, o servisas kitose šalyse taip pat neretai aukštesnio lygio.

Apskritai Marokas – per daug gražus jame tiesiog gulėti. Maroke reikia judėti. Įspūdis pasikeitė, kai pamačiau Marakešą, aplankiau As Suvairą... tada supratau, kad radau tą Maroką, kurio ieškojau.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

O ko ieškojote? Bandėte atsakyti sau, kuo tas Marokas taip sužavėjo, kodėl iki šiol taip traukia?

– Dažnai sulaukiu šio klausimo, ir kolegos klausia, sako – ar neatsibodo? Kiek ten gali važiuoti? Bet tikrai neatsibodo! Kaskart nuvykusi ten atrandu ką nors naujo, o ir gerai jaučiuosi šioje šalyje, įgijau draugų, gera grįžti į gerai pažįstamas vietas ir žinoti, kad esi laukiama.

Mėgstu sakyti, kad keliaudama renku spalvas. Maroke tai įgauna ir tiesioginę prasmę, šalis man asocijuojasi su marokietiška mozaika, susidedančia iš daug smukių dalelių. Čia net ir miestai spalvoti: Marakešas – rausvos spalvos, Kasablanka – balta, Šefšauenas – mėlynas, o kiek dar kiekviename jų spalvų!

Asmeninio albumo nuotr./Šefšauenas
Asmeninio albumo nuotr./Šefšauenas

Siekiu ir pati pamatyti, ir kitiems parodyti šalį per muziką, maistą susitikimus su vietiniais. Taip, svarbiausias turistines vietas irgi privalu pamatyti, tačiau yra daug dalykų, kuriuos galima patirti ir pajausti net nebūnant tose vietose – tai yra tikrasis pažinimas. Pamenu, kaip maždaug penktais mano keliavimo po Maroką metais vietiniai pasakė, kad jaučiu jų žmones, man tai – didžiulis įvertinimas. Tuomet supratau, kad jie mane priėmė.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Ką, jūsų akimis, turi šis kraštas, ko galbūt neturi kitos šalys?

– Nebūsiu originali sakydama, kad čia – labai daug kontrastų. Ši šalis turi viską: Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną, nuogus Atlaso ir žaliuojančius Rifo kalnus, kedrų miškus ir palmių oazes, slidinėjimo kurortą ir dykumą, čia gyvena ir beždžionės, ir kupranugariai.

O ir miestai kontrastingi – vien Kasablankoje galima rasti ir pramoninį, ir kosmopolitišką rajoną, o greta jų – visiški viduramžiai. Ypač ryškūs šie kontrastai Fese. Tunise ar Egipte yra daugiau suvaržymo, o Marokas alsuoja laisve, ypač Esauira – ne be reikalo miestas buvo hipių traukos vieta, ten daug muzikos, istorijų, legendų...

Gal todėl išgirdusi, kai apie marokiečius kas sako: „ai, arabai“, bandau pataisyti – jie liberalesnių pažiūrų, daug lengviau priima kitatikius, kitataučius, kitaip mąstančius žmones. Marokiečiai moka džiaugtis gyvenimu. Apie tai jie net turi posakį, kurį primena europiečiams – sako: „Jūs turite laikrodžius, o mes turime laiko.“ O laiko jie tikrai turi – ir sau, ir draugams, šeimai, randa laiko padėti ir kitiems.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Kaip apibūdintumėte vietos gyventojus? Kas jiems būdinga, ko mes nežinome apie marokiečius?

– Pirmieji šalies gyventojai – amazigai, kitaip vadinami berberai, apie kuriuos sakoma „laisvi žmonės“, iki islamo atėjimo, kaip ir pagonys, tikėję gamtos jėgomis. Jų pastatų, tekstilės, juvelyrikos puošybos elementuose dažnai aptinku ir mums artimos pagonių simbolikos. Šiandien Maroke gyvena klajokliai tuaregai, berberai, arabai, žydai, čia daug ispanų, prancūzų, portugalų bei olandų įtakos. Veikia mečetės, bažnyčios ir sinagogos.

Kur turistų daugiau, ten vietiniai įkyresni, dykumų ir atokesnių vietovių gyventojai paprastesni, nuoširdesni. Taip jau istoriškai susiklostė, kad arabai – puikūs prekybininkai, derybininkai, tai jų kraujyje dar nuo tų laikų, kai per Maroką ėjo karavanai ir vykdavo prekybiniai mainai.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Siekiant išvengti nereikalingų konfliktų, šalyje oficialiai neskelbiama statistika, kiek čia yra berberų, kiek arabų, todėl pase nurodoma tiesiog Maroko pilietis.

Marokiečiai labai geri psichologai, labai greit atrenka, kas nuoširdu, kas ne, ir jei į vietinius turistai atvykę žiūri iš aukšto, jie būtinai permokės. Vietos gyventojams svarbus bendravimas, todėl jiems skirtą laiką jie labai vertina. Nepaisant to, sunkiai prisileidžia žmones artimai draugystei, reikia pelnyti pasitikėjimą. Bet jei jau tampi marokiečio draugu, tai esi draugas visam gyvenimui. Tuomet bet kada priims nakvynei, pavaišins ir pasirūpins, kad nieko netrūktų. Draugystė čia labai vertinama.

Prasitarėte, kad Marokas mėgsta smalsius, žingeidžius keliautojus.

– Tikrai taip, ši šalis per daug įdomi ir visko turtinga, kad joje laiką leistumėme tik gulėdami. Marokas patiks aktyviems, tiems, kurie neieško liukso klasės serviso (nors galima rasti ir jį), tiems, kuriems svarbu pažinti šalį iš vidaus. Todėl ieškančius vien tik pasyvios poilsinės kelionės, tik gulėti viešbutyje ar prie vandenyno stengiuosi atkalbėti nuo Maroko – galbūt tuomet vertėtų rinktis kitą šalį.

Ir net jei pirmas įspūdis bus toks, kad čia nešvaru, purvina, o žmonės – įkyrūs, kelionės pabaigoje greičiausiai nuomonė pasikeis. Žmonės čia darbštūs ir nuoširdūs, gamta – labai įvairi, istorija – turtinga.

Kaip vertėtų planuoti kelionę po Maroką? Kokias vietas būtina aplankyti, nuo ko pradėti?

– Nesu didelių miestų gerbėja, tačiau Fesas – išskirtinis. Tai autentiškas miestas, turintis didžiausią UNESCO saugomą senamiestį, kuriame išsiraizgę apie 10 tūkst. gatvelių, bene pusantro tūkstančio jų baigiasi akligatviais. Fese galima rasti geriausius šalies amatininkus, gražiausius odos dirbinius, mozaikas, tekstilės gaminius. Ten yra Korano mokyklos, veikia seniausias pasaulyje Al Karauino universitetas ir mečetė, įkurtas Fatimos al-Fihri dar 859 metais. Apskritai Fese galima pajusti pačią autentiškiausią Maroko dvasią, iš arti pamatyti senuosius amatus, „keliauti laiku“.

Asmeninio albumo nuotr./Odos raugyklos Fese
Asmeninio albumo nuotr./Odos raugyklos Fese

Kitas traukos taškas – Marakešas. Šis miestas turbūt vienas labiausiai turistų žinomų, ir lankomų miestų, nors jis kuo toliau, tuo labiau tampa vis kosmopolitiškesnis ir ne toks ryškus kaip Fesas. Kita vertus, jį gausiai lanko ne tik europiečiai, kurie mielai įsigyja čia nekilnojamojo turto, bet ir patys marokiečiai, ieškantys pramogų ir atvykstantys čia pasilinksminti. Mieste veikia naktiniai klubai, kazino.

Marakešas ne tik pasilinksminimo vieta, čia gausu ir smalsių keliautojų vertų dėmesio vietų: įspūdingas Majorelle'io sodas – jame gražu visais metų laikais, Bahia rūmai, Dar si Said muziejus, prancūziškas kvartalas, mados kūrėjo Yves'o Saint Laurent‘o muziejus. Viena svarbiausių lankytinų vietų neabejotinai yra centrinė Džema al Fina aikštė, kadaise skirta bausmėms atlikti, čia nusikaltėliams viešai buvo kapojamos galvos. Aikštę būtina aplankyti du kartus: dieną čia renkasi įvairūs gyvačių kerėtojai, žonglieriai, būrėjos, piešėjos, žyniuoniai, o saulei nusileidus aikštė virsta didžiuliu gastrofestivaliu po atviru dangumi: iš visų kampų suvažiuoja mobilios virtuvėlės, vietiniai siūlo pačių įvairiausių delikatesų, vyksta vakaro šou.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Maroke būtina lipti ant stogų. Dauguma restoranėlių turi terasas, nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai tiek dieną, tiek vakare. Įspūdingai iš viršaus vakare atrodo ir Džema al Fina aikštė – ji primena milžinišką laužą, atrodo, kad aplink viskas dega, aikštė skęsta dūmuose, vaizdas labai įsimintinas.

Verta aplankyti Ait Benhadu – taip pat į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktą miestą-tvirtovę šalia itin druskingos upės. Tikima, jog druska – vienas iš būdų apsisaugoti nuo piktavalių džinų, todėl buvo tikima, jog upė esą apsaugodavo miestą nuo įvairiausių priešų. Vieta – labai įdomi, ją dažnai išnaudoja filmų kūrėjai, čia buvo filmuotos „Gladiatoriaus“, „Sostų karų“, „Legionieriaus“ scenos, daug papildomų dekoracijų ar statinių neprireikė – filmavimas vyko tiesiog natūralioje aplinkoje.

Asmeninio albumo nuotr./Ait Benhadu
Asmeninio albumo nuotr./Ait Benhadu

Maroką pamėgę ne tik filmų kūrėjai, bet ir muzikantai – Bobas Marley, Jimi Hendrixas. Jų dėka As Suvaira tapo laisvės simboliu, hipių traukos vieta. Kaip šis vandenyno pakrantėje esantis miestas atrodo šiandien?

– Suvairoje išties jaučiamas laisvės kvapas, išskirtinė miestelio dvasia. Šią vietą mėgsta menininkai, čia renkasi muzikantai, vyksta tarptautiniai gnawa muzikos festivaliai, senų automobilių ir moterų ralio finalai. Nemažai europiečių įsigyja nekilnojamąjį turtą, namus paverčia jaukiais svečių namais, galerijomis, restoranėliais. Sakoma, kad miestą kuria dar nuo senų laikų čia užsilikę hipių palikuonys, tačiau taip ir neaišku, ar jie kuria miestą, ar miestas tuos hipius pritraukia.

As Suvairą pamėgę ir banglenčių bei burlenčių sporto mėgėjai, ne veltui šis miestas dar vadinamas „Afrikos vėjo miestu“. Netoli už miesto yra laukiniai paplūdimiai, kuriuos mielai renkasi tiek hipiai, tiek banglentininkai. Už keleto kilometrų nuo Suvairos stovi ir Jimi Hedrixo namelis, dabar paverstas kavine.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Dar viena energiškai stipri vieta – dykuma. Žinau, kad ten viena jūsų mylimiausių vietų Maroke. Kuo ji taip traukia?

– Dykumoje tikrai yra ypatinga aura. Jei tik yra galimybė, joje verta praleisti bent porą naktų. Net ir pačius santūriausius ir uždariausius čia pramuša ant tikrumo, atvirumo, čia žmonės atsiveria patys, o mokantys klausyti išgirsta daug jautrių istorijų. Kelionė į dykumą – tai laikas su gamta, su pačiu savimi. Čia pamatyti saulėtekiai ir saulėlydžiai įsimins ilgam, kaip ir priklausomai nuo apšvietimo besikeičiančios dykumos ir smėlio spalvos: nuo ryškios oranžinės, raudonos, gelsvos, iki juodos... O kur dar žvaigždėtas dangus!

Vienos gražiausių kopų yra netoli Merzugos, jos itin fotogeniškos. Tačiau čia kasmet vis daugėja palapinių miestelių, todėl Maroko valdžia jau ėmėsi veiksmų visas stovyklas perkelti už kopų, jų prieigose.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Kita išskirtinė patirtis – dalyvauti ne turistams skirtose, o tikrose apeigose ir išgirsti vietinių grojamą tradicinę gnawa muziką, kurioje susijungia malda ir poezija, sufizmas ir vudu magija. Apeigose naudojami specialūs instrumentai: styginis (guembri), savo forma primena laivą, kuriais buvo gabenami vergai iš juodosios Afrikos, krakeb – metalinis instrumentas, kurio garsas primena grandinių žvangesį ir žinoma būgnai. Na, o jei tokiose apeigose dalyvauti nepavyktų, tai tiesiog paklausykite šios tradicinės muzikos ir dykumos bliuzo.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Maroko kultūroje – labai daug simbolikos, paslėptų detalių. Iš kur tai?

– Visa tai susiklostė istoriškai. Dėl gana uždaros genčių kultūros, kai kurių musulmoniškų tradicijų daug dalykų nebuvo galima rodyti viešai, negalima sakyti atvirai, todėl iki šiol komunikuojama simboliais. Tai ypač pastebima įvairiuose dirbiniuose, tekstilėje, juvelyrikoje. Iš siuvinėtų batelių rašto, sagės ar kitų detalių galima buvo nuspėti, ar mergina ištekėjusi ar ne, berberų moterys darydavo tam tikras tatuiruotes ir piešinius tiesiog ant veido.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Šalies kultūra neatsiejama nuo egzotiškos jos virtuvės, neretai Marokas vadinamas viena tų vietų, iš kur tikrai nepavyks grįžti tuščiais skrandžiais. Ką vertėtų paragauti?

– Maisto pasirinkimas čia labai įvairus. Tarkime Džema al Fna aikštėje galima paragauti ir sraigių, ir net avies smegenų. Nors yra ir mūsų skrandžiams įprastesnių patiekalų – populiarūs troškiniai, čia vadinami tadžinu, jie gali būti ir su mėsa, ir vegetariški, gaminami ir patiekiami specialiuose induose su piltuvėlio formos dangčiu. Taip pat – kuskusas, bistėja, kitaip vadinama pastilla – gaminama iš kvietinės tešlos su paukštienos įdaru (tiesa, ji gali būti pakeičiama jūros gėrybėmis ar daržovėmis) mums kiek neįprastai pagardinta razinomis, cinamonu ir cukraus pudra, – sakoma, jog šis patiekalas gardžiausias Fese. Apskritai marokiečiai mėgsta mėsą derinti su vaisiais, riešutais, arčiau vandenyno verta paragauti šviežiai pagautos žuvies, jūros gėrybių patiekalų.

Tiesa, dažnai vyrauja klaidinga nuomonė, kad marokietiškas maistas – aštrus, tačiau tai netiesa. Vietiniai tiesiog naudoja daug įvairių prieskonių. Marokiečiai augina ir labai mėgsta alyvuoges, datules, ir žinoma tradicinę, gausiai saldintą mėtų arbatą, kuri ruošiama ir patiekiama ypatingu būdu.

Mada iš kelionių grįžti su gausiu lauktuvių krepšiu metams bėgant jau išeina iš mados, tačiau ką nors nusipirkti vis tiek norisi. Ką verta parsivežti iš Maroko?

– Visada išklausau tą pačią istoriją, kad niekas nieko nepirks... Daugelis sako – mes daug keliaujame, nieko nebeperkame, nieko niekam nevežame. Tuomet pasijuokiu ir palinkiu sėkmės – Maroke taip neišeina! Čia žmonės, būna, atvyksta su rankiniu bagažu ir grįžta su papildomu lagaminu ar net tuščia kreditine kortele... Tiesiog nebuvo taip, kad iš čia keliaujantys nieko nesivežtų – vežasi ir vežasi dideliais kiekiais!

Dėmesio čia vertas argano aliejus, odos, medžio bei sidabro dirbiniai, tekstilė, kilimai, metalo kaldiniai. Taip pat šafranas, kardamonas, kuminas, cinamonas, specialūs prieskoniai kavai, kuriuos vietiniai pagal kiekvieno skonį sumaišo turguje.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės po Maroką akimirka

Kalbame apie tai, ką pamatyti, aplankyti Maroke, tačiau ko jame geriau nedaryti? Nepaisant liberalesnių pažiūrų turbūt reiktų nepamiršti, kad kraštas – musulmoniškas, kur galioja savitos taisyklės.

– Tikrai taip. Prisiminti, kad esame musulmoniškame krašte verta renkantis drabužius, nereikėtų, kad jie būtų per daug atviri, ypač šventais laikomuose miestuose, tokiuose kaip Fesas, mėlynasis Šefšauenas, Mulai Idrisas. Turistinėse vietose turistams vietiniai atlaidesni, tačiau specialiai provokuoti nuogu kūnu – nederėtų. Ir nors tai nereiškia, kad trumpos suknelės nepageidaudamos, o galvas būtina slėpti, ne, bet yra vietų, kur trumpi šortukai ir itin atviros palaidinės gali išprovokuoti nemalonias replikas ar elgseną, todėl reiktų atkreipti dėmesį, kur kaip rengtis.

Nereikėtų vieniems vėlyvais vakarais vaikščioti po Feso, Marakešo senamiestį, nesinešti telefonų, piniginių, verčiau įsidėti nedidelę sumą pinigų į kišenę, kadangi čia kai kurie ateina dirbti ir tą daro labai profesionaliai. Budrumo labiausiai reikia dideliuose miestuose. Džema al Fna aikštėje, yra daug policijos, tačiau net vietiniai įspėja, jei esate lengvas grobis.

Taip pat reiktų neapsigauti perkant ekskursijas iš vietinių, iš anksto išsiaiškinti, kur ir kaip bus vežama, nes būna ir nesmagių nuotykių, tenka sulaukti skambučių su pagalbos prašymais. Ir nors Marokas iš esmės yra saugi šalis, kaip ir visur yra pavojingesnių vietų. Atokesniuose kalnų ar dykumos rajonuose geriau keliauti su patikimais žmonėmis.

Asmeninio albumo nuotr./Atlaso kalnai
Asmeninio albumo nuotr./Atlaso kalnai

Kada geriausias laikas planuoti kelionę į Maroką?

– Keliauti po šalį tinkami visi metų laikai, nors gruodžio ir sausio verčiau vengti dėl tuo metu čia dažnesnio lietaus. Žinoma, pavasaris ir ruduo atostogoms Maroke – idealiausi metų laikai, ypač palankus laikas viešnagei nuo kovo vidurio iki gegužės vidurio arba jau tuomet nuo rugsėjo antros pusės iki lapkričio. O ir vasarą čia nėra nepakeliamai karšta, bent jau prie vandenyno – Atlantas jau būna įšilęs, o oro temperatūra siekia 27–35 laipsnius. Gal tik dykumos jau reiktų vengti – joje kaip ir Marakeše užuovėjos karščiausiais mėnesiais tikėtis neverta.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

08:17
00:52
08:29

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje