Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 5d. 16:03

Aurelijus Zykas: „Pavydžiu tiems, kurie Japonijoje lankysis pirmą kartą“

Aurelijus Zykas Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Aurelijus Zykas

Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas dr. Aurelijus Zykas savo romaną su Japonija pradėjo dar praėjusiame amžiuje, o pirmą kartą Tekančios saulės šalyje lankėsi prieš 15 metų. Nuo to laiko jo gyvenimas visada buvo glaudžiai susijęs su Japonijos kultūra, kalba ir žmonėmis.

Todėl jį pažįstančius žmones nenustebino žinia, jog akademikas išleidžia pirmąjį pasaulyje internetinį japonų-lietuvių (lietuvių-japonų) kalbų žodyną. Oficialus jo pristatymas įvyko Vilniaus knygų mugės metu. Dabar viešai pasiekti jį gali visi norintys iš bet kurio pasaulio kampelio.

„Žodyną sudarinėti pradėjau atsitiktinai. Vieną kartą sėdėjau sode su būsima žmona ir ji paklausė, kaip japoniškai „obelis“? Užrašiau kompiuteryje, o vėliau pradėjau pildyti šį sąrašą. Ilgą laiką net negalvojau, kad tai kada nors virs tikru žodynu. Laisvalaikiu jį vis papildydavau – tai buvo savotiškas mano pomėgis“, – pasakojo žodyno autorius.

Visuomenei pristatytame žodyne šiuo metu yra maždaug 70 tūkst. įrašų, kurie apima ne tik kasdien vartojamus žodžius, junginius bei frazes, bet ir gana gausius terminus biologijos, fizikos, medicinos, kultūros, politikos mokslų ir kitose srityse. Patogi paieška leidžia ieškoti pagal lietuvišką, japonišką žodžius, arba pagal kinišką rašmenį (kanji).

Be to, internetinis žodynas turi beveik 500 iliustracijų, žemėlapių, informacinių lentelių, kurie padeda iliustruoti svarbiausius kultūrinius reiškinius, pateikiami paaiškinimai. Elektroninis žodyno adresas – nihongo.vdu.lt

Japoniją ir japonus bei aplinkinius Azijos kraštus puikiai pažįstantis dr. A.Zykas pasidalino savo mintimis apie tai, kodėl ši šalis taip traukia turistus, kokia yra jaunoji japonų karta ir kodėl ten nėra tokios institucijos kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Aurelijus Zykas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Aurelijus Zykas

– Kiek kartų esate buvęs Japonijoje?

– Atsakyti į šį klausimą sudėtinga, kadangi ten važiuoju praktiškai kasmet – darbo ir asmeniniais reikalais. Skaičių esu pametęs, bet tai būtų apie keliasdešimt. Ilgieji pabuvimai Japonijoje buvo trys – visus tuos kartus ten praleidau ilgiau nei metus. Jei skaičiuočiau, kiek laiko esu gyvenęs Japonijoje, tai būtų kokie ketveri metai.

– Ar tiek kartų ten lankęsis dar atrandate kažką naujo?

– Kartais pavydžiu žmonėms, kurie į Japoniją atvažiuoja pirmą kartą. Jiems viskas atrodo nauja, aplinką mato kitomis akimis. O man dauguma dalykų jau įprasti.

Kita vertus, kuo ilgiau ten gyvensi, kuo giliau knisiesi, tuo labiau suvoksi, kad vis dar negali suprasti, kaip japonai mąsto, kuo gyvena. Bet tai natūralu: mūsų, lietuvių, kultūra yra pastatyta ant visai kitų pamatų, nei japonų.

Asmeninės nuotr./Pirmą kartą apsilankiusiems Japonija palieka didžiulį įspūdį
Asmeninės nuotr./Pirmą kartą apsilankiusiems Japonija palieka didžiulį įspūdį

– Kadangi ten vykstate kasmet jau keliolika metų, geriau nei bet kas kitas galite pastebėti, kaip keičiasi Japonija. Kokie tie pokyčiai?

– Viena vertus, šalis atsiveria. Kai pirmą kartą gyvenau Japonijoje 2000-aisiais niekur nebuvo angliškų užrašų, vien hieroglifai. Dabar viskas daug labiau pritaikyta užsieniečiams, joje daugiau turistų.

Kita vertus, kiekvieną kartą atvažiavęs į Japoniją matau, kad ta šalis vis senesnė: vaikų yra vis mažiau, traukiniai pilni vyresnio amžiaus žmonių. Tas kontrastas tampa dar didesnis, kai nuvažiuoji į kaimynines šalis – Taivaną, Kiniją, – kur matai siaučiančius vaikus. Japonijoje to nėra. Judėjimo ir energijos toje šalyje gerokai mažiau nei prieš 15 metų, kai aš buvau pirmą kartą. Ir tai yra labai liūdna.

– Akivaizdu, jog visuomenės senėjimą pastebi ne tik užsieniečiai, bet ir patys japonai. Ar valstybės mastu yra kokios nors programos, skatinančios gimstamumą, mišrias santuokas ir pan.?

– Pirmiausia reikėtų, kad japonų visuomenė skiestųsi etniškai. Šiuo metu Japonijoje gyvena 98 proc. japonų. Kitataučių procentas labai mažas, dažniausiai tai ir būna tie žmonės, su kuriais susituokę japonai.

Kalbant apie migraciją, kuri būtina, nes japonams labai trūksta darbo jėgos, turiu pasakyti, kad šioje srityje pokyčių nėra. Tiesa, buvo bandymas iš Filipinų kviestis slauges moteris, kuris davė gerų rezultatų. Tačiau daugiau programų valstybės mastu nebuvo.

Asmeninės nuotr./Žydinčios sakuros ir iškylos prie jų – įprasta pramoga Japonijoje
Asmeninės nuotr./Žydinčios sakuros ir iškylos prie jų – įprasta pramoga Japonijoje

– Galbūt japonai nemano, jog visuomenės senėjimas ir darbo jėgos nebuvimas yra problema?

– Problemą šalis mato, daug apie tai šneka. Bet situaciją bando spręsti per technologijas. Jie tiki, kad robotai gali kompensuoti darbo jėgos trūkumą.

Apskritai tokį požiūrį galima suprasti: tai šalis, kuri 300 metų buvo visiškai užsidariusi nuo likusio pasaulio. Jiems tai buvo natūralus dalykas. Todėl dabar sunku įsileisti daug užsieniečių, kurie skiestų visuomenę, bet kartu atneštų daug naujų kultūrinių dalykų. 

– Suprantama, kad vyresnės kartos japonams sunku pakeisti pamatines nuostatas. Tačiau galbūt jaunimas jau mąsto kitaip?

– Kartos nepaprastai skirtingos. Bet, kas yra keista: kai jaunimas suauga, jie perima vyresniųjų tradicijas ir požiūrį. Taigi, nors jauni japonai ilgai siaučia, o mums, europiečiams kartais net atrodo gana nestandartiniai, vėliau jie įsispraudžia į savo juodus kostiumus, įmonių taisykles ir tampa standartiniais japonais, kokius mes įsivaizduojame ir kokie yra jų tėvai. 

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Aurelijus Zykas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Aurelijus Zykas savo valdose – VDU Azijos studijų centro bibliotekoje Kaune

– Papasakokite apie ką tik į gyvenimą paleistą pirmąjį Lietuvoje elektroninį lietuvių-japonų (japonų-lietuvių) žodyną, kurio autorius esate. Kokios aplinkybės lėmė, kad jis atsirado?

– Jį sudarinėti pradėjau nieko neplanuodamas prieš 12 metų. Vieną vasaros dieną su savo mergina, kuri vėliau tapo mano žmona, sėdėjome sode ir ji paklausė, kaip japoniškai „obelis“.

Tai buvo truputį pamišęs pomėgis – savaitgaliais vesti japoniškus-lietuviškus žodžius

Aš užrašiau jai kompiuterio ekrane, kurį turėjau išsinešęs į lauką. Tuomet ji paklausė: „O kaip dangus“... Vėl užrašiau, kitą dieną papildžiau ir taip pamažu pradėjo formuotis sąrašas žodžių.

„Užsikabinau“: pradėjau pildyti temas „gyvūnai“, „augalai“ ir t.t. Iš „exelio“ pilnėjantį sąrašą perkėliau į duomenų bazę. Tuomet tikrai neplanavau, kad tai galėtų tapti žodynu. Per porą metų supratau, kad tų žodžių yra tiek daug, jog norėtųsi kažkur naudingai panaudoti. 

Tuomet jau pradėjau tikslingai rinkti žodyną. Žinoma, įvairių etapų. Tačiau vis atsirasdavo papildomų įkvėpėjų. Pavyzdžiui, kai dirbau Lietuvos ambasadoje Japonijoje Tokijuje tuometinis ambasadorius Algirdas Kudzys prasitarė, kad irgi  veda žodyną. Pasiūlė sujungti jėgas. Jis perdavė man tai, ką buvo suvedęs – mano duomenų bazė ženkliai paaugo. Tokių žmonių, kurių indėlis yra šiame žodyne, yra ir daugiau.

„Scanpix“ nuotr./„Hitachi“ pajūrio parkas
„Scanpix“ nuotr./„Hitachi“ pajūrio parkas Japonijoje

Tuo metu dirbau su vertimais, todėl asmeniškai jaučiau, kad reikia japonų-lietuvių (lietuvių-japonų) kalbos žodyno. Nes versti tekdavo naudojantis rusų-japonų, anglų-japonų kalbų, rusų-lietuvių, anglų-lietuvių žodynais. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos gatvėse gali padaugėti turistų iš Japonijos

Be to, Lietuvoje sparčiai vystosi ir japonistikos studijos, daugėja japonų autorių grožinės literatūros vertimų – tad žodynas tikrai bus reikalingas.

Yra požiūris, kad viską gali daryti per anglų kalbą. Lietuvių kalba yra sena ir ji turi teisę būti verčiama tiesiogiai į daugelį pasaulio kalbų. Kiekvienas naujas žodynas – naujas tiltas, kuris didina kalbos orumą ir padeda jai išlikti. Tokia šio žodyno misija.

Man ypač džiugu, kad elektroninis žodynas – kaip ir kalba – nėra baigtinis. Tu jį nuolat gali atnaujinti, keisti. 

Asmeninės nuotr./Japonija turi unikalių kampelių
Asmeninės nuotr./Japonija turi unikalių kampelių

– Kalbėjome, kad japonai nėra linkę įsileisti į svetimšalių. O kaip su kalba? Ar japonų kalboje atsiranda naujų žodžių?

– Kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją randu kažką naujo. Būna, nuvažiuoji ir sužinai, kaip japoniškai „išmanusis telefonas“. 

– Ar Japonijoje, kaip kad Lietuvoje, stengiamasi užsienietiškiems žodžiams rasti vietinius žodžius arba sukurti naujus ir unikalius japoniškus atitikmenis?

– Šitoje vietoje japonai mąsto priešingai nei mes, lietuviai. Svetimus žodžius jie įsileidžia labai lengvai. Mes savo kalbą bandome saugoti (kas natūralu, nes esame kryžkelėje ir mums nuolat yra reali grėsmė išnykti). Japonai tos grėsmės nejaučia. Jie izoliuoti, dėl to per kalbą jie įsileidžia viską, kas įmanoma.

Dėl tos priežasties japonų kalba labai turtinga: visais laikais jie noriai priimdavo svetimus žodžius.

Galima net atrasti tam tikrus kalbos klodus: buvo laikotarpis, kai japonai masiškai perėmė kiniškus žodžius, tada atėjo portugalų, olandų kalbų žodžiai. O dabar vyksta visiškai nevaržomas procesas – žodžiai masiškai ateina iš anglų kalbos.

Japonijoje nėra tokios institucijos, kaip VLKK, kuri pasakytų, kas teisinga, o kas ne. Jei žodis ateina į kalbą, jis pradedamas naudoti šnekamojoje kalboje, vėliau – žiniasklaidoje, visi jį pradeda vartoti. 

Japonijoje nėra tokios institucijos, kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri pasakytų, kas teisinga, o kas ne. Jei žodis ateina į kalbą, jis pradedamas naudoti šnekamojoje kalboje, vėliau – žiniasklaidoje, visi jį pradeda vartoti. 

Tiesa, reikėtų pažymėti, kad japonų kalba turi daug stilių, vadinamų registrų. Vien šnekamojoje kalboje yra išskiriami trys mandagumo registrai. Yra žodyninė arba neutralioji kalba, bet kasdienybėje – šnekamoji kalba su kitomis gramatinėmis formomis.

Yra mandagioji kalba, kurią tu privalai vartoti, jeigu šneki su pareigose aukštesniu asmeniu: yra konkretūs žodžiai, skirti save nužeminti, o kitą išaukštinti, ir pan. Mano žodyne yra šiek tiek visokių stilių.

– Ar sunku mokytis japonų kalbos?

– Absoliučiai taip. Kai pradedi jausti mandagiosios kalbos registrus, gali sakyti, kad pasiekei aukščiausią lygį. Japonų kalbos mokymasis – tarsi alpinizmas. Užkopi į vieną kalną ir pamatai, kad už jo – dar vienas aukštesnis, už jo – dar vienas.

Jei pradėtume tiesiogiai versti japonų kalbą, skambėtų labai senoviškai: „Ar nesiteiktumėte...“ Versdamas japoniškus mandagiosios kalbos tekstus aš juos paprastinu, nors patys japonai apipina juos įvairiausiomis konstrukcijomis ir frazėmis.

Asmeninės nuotr./Japonės, vilkinčios kimono
Asmeninės nuotr./Japonės, vilkinčios kimono

– Ar japonams patinka, kai svetimšaliai kalba japoniškai?

– Jiems tai patinka. Bet aišku, ten vyrauja įsitikinimas, kad užsienietis gerai japoniškai niekada nekalbės.

Japonų kalbos mokymasis – tarsi alpinizmas. Užkopi į vieną kalną ir pamatai, kad už jo – dar vienas aukštesnis, toliau – dar vienas...

Bet bandymai šnekėti japoniškai visada sulauks palaikymo – japonai jums tikrai padės perskaityti, ištarti žodį, pataisys, skirtingai nei prancūzai, kuriems reikia tobulos prancūzų kalbos.

Japoniškai bandančius kalbėti užsieniečius japonai dažnai pavadina „kvailais užsieniečiais“. Tačiau tai nėra įžeidimas – tik draugiškas pašiepimas. Jeigu Japonijoje tu esi užsienietis, tau daug kas atleidžiama. Tai liečia ne tik kalbą, bet ir kultūrą. Pas juos daug taisyklių, kurių privaloma laikytis. Užsieniečiams tai nėra būtina. 

– Ar tai galioja ir Japonijoje gyvenantiems užsieniečiams. Tarkime, tiems, kurie sukūrę šeimą su japonu (-e)?

– Kadangi tu esi užsienietis, į tave visada žiūrės kitaip. Tai tam tikra prasme yra prakeikimas: kad ir kaip tobulai kalbėsi japoniškai, vis tiek būsi kitokio veido.

Tačiau, jei esi šeimos narys, iš tavęs bus tikimasi, kad tu laikysiesi normų. Aišku, niekas nesitikės, kad tai darysi tobulai, nes gi esi užsienietis.

123rf.com nuotr./Japonai – senstanti tauta
123rf.com nuotr./Japonai – senstanti tauta

– Japonija daugeliui lietuvių atrodo tolima ir egzotiška šalis, kartais net pavadinama kosmosu. Susidomėjimas Japonija tarp lietuvių nemažas. Kaip manote, ar mes teisingai įsivaizduojame šią šalį, ar mūsų žinios klaidingos?

– Japonija yra turbūt labiausiai stereotipizuota šalis pasaulyje. Stereotipai šaliai ir padeda, ir trukdo. Juk Japonija nėra vien tik Fudži kalnas. Taip, jis ten stovi. Bet yra ir daugiau nuostabių kalnų. Japonės – ne vien geišos. O stereotipiškai Japoniją įsivaizduojantis turistas, nuvažiavęs į Kiotą, būtinai norės pamatyti geišą. 

– Tai kaip pasiruošti kelionei į Japoniją?

– Reikia atverti savo širdį ir neturėti ypatingų lūkesčių. Tada nuvažiavęs pamatysi daug kitų dalykų. Ne tik tų, kuriuos žinojai jau prieš kelionę. 

Lietuvoje, tarkime, gajus stereotipas, kad Japonija – aukštųjų technologijų šalis, kad robotai ten – ant kiekvieno kampo. Man yra tekę lydėti lietuvius į Japoniją: jie pradeda ieškoti tų robotų. O jų tikrai nėra visur. Be to, kai pasižiūri statistiką, pamatai, kad Japonijoje interneto vartojimas daug mažesnis nei Lietuvoje. 

Taip, gamyklos Japonijoje labai automatizuotos – mašiną galima surinkti be žmogaus. Bet tai tikrai nėra robotų visuomenė. Prisipažinsiu, kad man teko gerokai paieškoti, kad bent vieną jų parodyčiau lietuviams.

„Scanpix“/AP nuotr./Pražydusios vyšnios Japonijoje
„Scanpix“/AP nuotr./Pražydusios vyšnios Japonijoje

– Kelionė į Japoniją daugeliui yra svajonė, kainuojanti nemažus pinigus. Kaip patartumėte ten keliauti (savarankiškai ar per agentūrą su gidu)?

– Tai priklauso nuo žmogaus. Tačiau Japonija yra saugi keliauti vienam. Aiškumo taip pat užtenka. Aš po šią šalį daug keliavau vienas – tokiu atveju neišvengiamai susirandi draugų, turi galimybę pasikalbėti su vietiniais. Jei keliauji poroje ar trise, esi uždaras. Kai keliauji vienas, važiuoji traukiniu, kažkas prisėda – prasideda bendravimas.

Japonai nėra linkę megzti draugystes su užsieniečiais. Jie bijo kalbėti angliškai, nors šios kalbos mokosi nuo pradinių klasių. Gerai angliškai kalbančių žmonių Japonijoje nedaug. 

Taip yra pirmiausia dėl kalbos struktūrų skirtumų: jiems anglų kalba yra toks pat kosmosas, kaip ir mums japonų kalba. 

Beje, lietuviui ištarti japoniškus žodžius be galo lengva, nes jų fonetinė sistema yra labai primityvi: labai mažai balsių, priebalsių, visi skiemenys atviri. Bet japonui ištarti kitų kalbų žodžius, labai sudėtinga. 

– Kasmet į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų iš Japonijos. Vienas iš svarbiausių tiltų, atvedančių juos čia – Čijunė Sugihara. Kuo dar tokia šalis, kaip mūsų, įdomi japonams?

– Japonai jau pribrendo pažinti tokias mažesnes šalis, kaip Lietuva. Ši tauta yra daug keliaujanti – ypač vyresnioji karta, kuri jau baigė dirbti ir dabar gali ilsėtis. Jie mėgsta aplankyti standartines turizmo šalis – Italiją, Prancūziją, Ispaniją.

Kai ten pabūna, ateina poreikis lankyti keistas ir mažiau žinomas šalis. Į šią kategoriją patenka Lietuva. Mes turime, ką pasiūlyti: Lietuvoje yra pasaulio paveldo vietų ir objektų, gamta, jaukūs senamiesčiai. 

Esu dirbęs gidu, tad žinau, jog tai japonų turistams labai patinka. Žinoma, Č.Sugihara padeda reklamuoti Lietuvą Japonijoje. Būtent dėl to ryšio su Lietuva bent jau girdėję apie mūsų šalį dabar yra dauguma japonų. 

Jei prieš 15 metų pasakydamas, kad esu iš Lietuvos, sulaukdavau klausimų, kur tai yra – Afrikoje, Sibire? Dabar jų reakcija dažniausiai būna tokia: „Ai! Sugihara!“ Taigi, ši asmenybė mums labai padeda. Latviams ir estams prisistatyti japonams sudėtingiau. 

Belieka tik tinkamai išnaudoti tai ir pasiūlyti japonų turistams tinkamas paslaugas Lietuvoje. Pavyzdžiui, vertėjus. Kol kas jų trūksta, nepaisant to, jog japonų kalbą studijuojančių jaunuolių, kurie galėtų dirbti šį darbą, daugėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje