Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 17d. 21:10

„Škvalo“ nugalėtojai – apie draugystę po burėmis ir iš kur imti vėją, kai jo nėra

Edvinas Urbonas ir Mindaugas Baltrūnas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Edvinas Urbonas ir Mindaugas Baltrūnas

Mozūrų ežerai Lenkijoje buriuotojus vilioja savo puikiai įrengta infrastruktūra. Lietuviai čia atvyksta ne tik buriuoti pavieniui, bet ir į organizuojamas regatas. Vilkaviškio jachtų klubas pasigalynėti su vėju į Mozūrus kviečia du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Gegužės pradžioje vykusioje regatoje dalyvavo 21 Lietuvos komanda, o prizas atiteko kauniečių Edvino Urbono ir Mindaugo Baltrūno ekipažui.

„Draugystės po burėmis nesuvaidinsi“

Po renginio nugalėtojai sutinka pasidalinti įspūdžiais. Labiausiai rūpi paklausti, kaip jiems pavyksta būti tokia tobula komanda? Mindaugas prisipažįsta, kad visose regatose plaukia tik kartu. „Švyturys (Edvinas – red. past.) buriuoja jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo. Aš gal tik 8 metus, net teisių neturiu, esu mėgėjas. Tad už vairo niekad nestoju, visada tik prie virvių. Ir labai žmones atsirenkame, kuriuos imti, kurių ne. Yra toks posakis – po burėmis draugystės nesuvaidinsi. Visko būna – apsirėkiam, apsižodžiuojam, bet po kelių sekundžių toliau dirbam“,- skaniai kvatojasi pašnekovas.

„Kiek procentų plaukimo laimėjimo sudaro tiesiog sėkmė?“,- klausiu komandos.

„Mes turime gerą kapitoną, kuris gerai viską supranta ir jaučia vėją. Jam net nereikia galvoti, jis tiesiog natūraliai jaučia ir tarsi žino, ką reikia daryti“,- konstatuoja Mindaugas.

Edvinas nusišypso: kai vėjas yra, jį gaudai ausimis, o kai nėra, buriuotojai tai vadina gana grubiai - „vėjo traukimu iš užpakalio“. „Tada tiesiog jo lauki, bandai atspėti ir vyksta nervų karas. Ne lenktynės, o lėtynės. Turbūt yra labai nedaug buriuotojų, kurie moka plaukti, kai nepučia vėjas. Tenka tiesiog gaudyti gūsius“,- išduoda kapitonas.

Pasak pašnekovo, ežere jachtą valdyti daug sudėtingiau nei jūroje, kur dažniausiai vėjas būna pastovus ir plaukimą galima planuoti. Kiek plaukiant galima pasikliauti savimi, o kiek – Fortūna? „Sakoma, kad rezultatas 50 proc. priklauso nuo kapitono, 30 proc. nuo įgulos ir 20 proc. – nuo sėkmės“,- pagalvojęs sako Edvinas.

Švyturio istorija su laivais nesusijusi

„Minde, trauk!”. „Švytury, kada venduosim?“ – skamba po burėmis. Visiška intriga – kodėl Mindaugas kapintoną vadina „Švyturiu“? Nusišypsojęs kapitonas ima pasakoti, pasirodo, labai seną istoriją.

„Prieš daug metų, kai buvau gal 8 ar 9, buvau skautų stovykloje ir vyko naktinis žaidimas, kur reikėjo surasti vėliavą. Buvo dvi komandos ir dvi vėliavos, reikėjo tas vėliavas pagrobti. Žaidėm, užkliuvau ir krisdamas pataikiau savo akiduobėmis kitam žmogui tiesiai į kelius. Visą stovyklą vaikščiojau su „fanarais“. Jų spalvos vis keitėsi: buvo mėlyna, geltona, žalia. Tai iš pradžių mane vadino šviesoforu, paskui lempa, o paskui švyturiu. Nuo tada Švyturio vardas man ir prilipo, kiti kartais net tikrojo nežino. Net versle yra žmonės, kurie į mane kreipiasi Švyturiu“,- šypsosi Edvinas.

Taigi Švyturio vardas su laivias tarsi neturi nieko bendro, nors labai tinka. O kas labiausiai patinka buriavime?

„Kai gali atsijungti nuo visko kelių dienų regatose. Tai kaip išėjimas į kitą pasaulį. Mes peradresuojam telefonus, kad nei darbas, nei niekas mums netrukdytų. Atsipalaidavimas, jokių rūpesčių nebuvimas. O paskui vėl grįžti į realybę už kelių dienų. Kalbant apie sportą, tai azartas, darbas, kažko. Nors dėl medalių mes labai neišgyvename, nors dažniausiai ir būname pirmi. Tiesiog stengiamės gerai praleisti laiką ir pabendrauti su bendraminčiais“,- pavasarinės saulės nubučiuotais veidais šypsosi vyrukai.

Maža paslaptis

Turbūt metas prisipažinti, kad šios komandos kalbintojai teko garbė pirmąją dieną su nugalėtojais plaukti viename laive. Kadangi tai buvo pirmas mano gyvenime plaukimas, labai norisi pasidalinti įspūdžiais.

Į Mozūrų ežeryne vykstančią regatą mane atvedė tikrai ne pomėgis buriuoti - atvažiavau norėdama nugalėti vandens baimę ir išbandyti tą mitais apipintą sportą. Vėjo tądien buvo daug ir dar nusišysojo laimė patekti į kauniečių Edvino Urbono bei Mindaugo Baltrūno ekipažą, kurie buvo tik dviese. Taigi puikiai tikau balasto vaidmeniui, kurį kartais gal ir komiškai, bet labai stengiausi atlikti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Regata „Škvalas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Regata „Škvalas“

Plaukimas prasidėjo sudėtingai, nes jachtoje trūko tai vieno, tai kito, ir vyrukai sukosi kaip išmanydami: kalė pleištus, karpė ir gaminosi virves, o aš pagal savo supratimą siūlausi tuo metu „bent vairą palaikyti“. Dabar esu labai dėkinga šiai komandai už kantrybę ir už tai, kad neišmetė iš laivo. Bet... gal viskas nebuvo taip ir blogai, nes visgi atplaukėme pirmi, tad bent jau už balasto vaidmenį galiu sau užsidėti pliusiuką.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Regata „Škvalas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Regata „Škvalas“

Visas keturias valandas, kol truko plaukimas, susižavėjusi stebėjau šio ekipažo darbą ir gebėjimą suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Taip pat emocijas, kurios kartais liejosi vulkanais. Kapitono Edvino Urbono, vadinamo Švyturiu, vėjo gaudymą ir gebėjimą pajusti ne tik ausimis, bet ir plaukų galiukais bei kažkokia vidine nuojauta. Mindaugo žaibiškas reakcijas ir komandų vykdymą. O ramesnėmis akimirkomis, belaukiant naujos komandos „vendas“, nukorusi kojas su pasimėgavimu gaudžiau vėją ir leidau jam iš galvos išpūsti viską, ko atsivežiau gerokai per daug.

Ar plaukime liko vietos baimei? Tiesą pasakius, apie ją nebuvo kada galvoti, nes vėjo ir „vendų“ buvo pakankamai daug, o baisiausias dalykas man atrodė nuvilti buriuotojus ir vietoj reikalingo balasto tapti trukdžiu. Ir žinote, ko dabar laukiu labiausiai? Kada vėl galėsiu atsukti veidą vėjui, laivui skrodžiant vandeniu, kol staiga išgirsiu komandą: „Vendas!” Tad jeigu kam nors reikės balasto su vieno karto patirtimi – tik laukiu ženklo!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką