TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aurelijus Skarbalius: „Sutikčiau treniruoti rinktinę, bet LFF bijo sąlygų, kurias jiems iškelčiau"

Aurelijus Skarbalius
vff.dk nuotr. / Aurelijus Skarbalius
Šaltinis: 15min
0
A A

„Tuo metu aš buvau be darbo ir jie neturėjo, kur dingti. Visi norėjo, kad su manimi bent pakalbėtų, tačiau federacija to akivaizdžiai vengė ir bijojo. Galiausiai susitikimas virto visišku farsu“, – 2013-ųjų pabaigoje vykusį pokalbį su Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentu Juliumi Kvedaru prisiminė Aurelijus Skarbalius. Nepraėjo nei dveji metai ir situacija kartojasi. Nacionalinė rinktinė pralaimi vieną mačą po kito, o futbolo visuomenė vis garsiau reikalauja vyriausiojo trenerio Igorio Pankratjevo ir LFF prezidento skalpų.

Devynerius pastaruosius metus Danijoje treneriu dirbantis A.Skarbalius tiek tuomet, tiek dabar yra aiškus futbolo sirgalių favoritas, kuris vakarietišku mąstymu ir patirtimi galėtų išjudinti užrūdijusį Lietuvos futbolo vežimą, tačiau LFF vadovai į 42-ejų metų vilniečio pusę net nesidairo.

„Viborg“ komandą į elitinį Danijos futbolo divizioną šiemet išvedusio A.Skarbaliaus pavardė gimtinėje linksniuojama kas kartą, kai pasigirsta kalbų apie permainas Lietuvos rinktinėje, bet visos istorijos baigiasi vienodai – LFF pasirenka savo aplinkos kandidatą.

Auri, kaip Danijoje jį vadina futbolo aistruoliai, vienu solidžiausių pretendentų į nacionalinės rinktinės trenerio postą buvo laikomas 2009-aisiais, kai iš rinktinės buvo išspirtas puikiai ekipai vadovavęs portugalas Jose Couceiro, bet LFF tuomet rankomis sukirto su trenerio darbo patirties visiškai neturėjusiu Raimondu Žutautu. Dar kartą dėmesys į Danijoje du dešimtmečius gyvenantį lietuvį krypo 2013-aisiais, kai liepto galą priėjo nesėkmingomis avantiūromis užsiiminėjęs Csaba László. Tačiau ir tuomet A.Skarbalius liko užribyje – postas patikėtas buvusiam vengro asistentui I.Pankratjevui, o pokalbį, vykusį su LFF vadovu J.Kvedaru, Auri iki šiol laiko vienu didžiausių nesusipratimų.

Atrodo, kad čia, Lietuvoje, visi viską žino, o iš tiesų, tai tik parodo mūsų futbolo neraštingumą.

Po skaudžių pralaimėjimų virtinės I.Pankratjevo kėdę prilaiko vos keli varžtai, tačiau net ir treneriui netekus darbo, vargu ar „Herfølge“, „Køge“, „Brøndby“, „Haslev“ ir „Viborg“ klubuose dirbęs A.Skarbalius galėtų būti jo įpėdinis. Kuluaruose vis garsiau kalbama, kad pagrindinis pretendentas į karštą postą yra buvęs rinktinės puolėjas Edgaras Jankauskas, pernai treniravęs „Trakų“ klubą, bet nesulaukęs šiame poste sezono pabaigos.

Kodėl šių pareigų negalėtų imtis A.Skarbalius? Atsakymas – paprastas. Tarp A.Skarbaliaus ir buvusio jo trenerio J.Kvedaro yra perbėgusi juoda katė, o požiūrių skirtumai į futbolo vystymą skiriasi kaip diena ir naktis.

1995 m. J.Kvedaro treniruojamas Kauno „Inkaras-Grifas“ tapo Lietuvos čempionu, o A.Skarbalius buvo tos komandos vienas talentingiausių žaidėjų, į kurį dėmesį po UEFA taurės rungtynių atkreipė ir Kopenhagos „Brøndby“ vadovai. Sutartis su Danijos futbolo milžinu visiems laikams pakeitė gynėjo gyvenimą. Dešimt metų geltonai mėlynų marškinėlius vilkėjęs Auri tapo sirgalių numylėtiniu, o prieš keletą metų net buvo priverstas gelbėti komandą nuo išnykimo.

Nors Danijos sostinėje trenerio šeima yra giliai įleidusi šaknis, nuo Lietuvos futbolo aktualijų jis neatitrūko. Interviu 15min.lt specialistas atvirai kalbėjo apie dabartines mūsų futbolo žaizdas, konfliktą su LFF prezidentu J.Kvedaru, galimybę treniruoti rinktinę ir gyvenimą toli nuo gimtinės.

– Susitikimą paskyrėte Vilniaus centre. Kokie vėjai šįkart jus atpūtė į Lietuvą? – pradėjome pokalbį su A.Skarbaliumi.

Frontzone sport nuotr. /Aurelijus Skarbalius
Frontzone sport nuotr. /Aurelijus Skarbalius

– Turiu keletą sumanymų, kuriuos artimiausiu metu ketinu įgyvendinti Lietuvoje. Pirmiausia – tai projektas, padėsiantis Lietuvos futbolo treneriams dirbti moderniau. Man, kaip treneriui, visuomet yra svarbu atrasti tendencijas ir pamatyti, kuria kryptimi mes judame, kas mums sekasi ir kas ne. Lietuvoje matau požiūrio problemą. Subjektyviai konstatuojame prastus rinktinės rezultatus, beviltišką žaidimą ir klaidas gynyboje, tačiau neieškome priežasčių ir neanalizuojame, kodėl būtent taip nutiko.

Ar tikrai mes norime tokio nuoseklumo, kuris jau tęsiasi 20 pastarųjų metų?

Jei žiūrėsime ir vertinsime keletą rungtynių, pamatysime, kur progas sukūrė priešininkai, kur mes, kokios yra mūsų stipriosios ir kokios silpnosios pusės.

Šiomis taktinėmis ir individualiomis žaidėjų analizėmis, statistiniais duomenimis ir vaizdo įrašais paremta programa kiekvieno futbolininko elgesį aikštėje išanalizuoja iki mažiausių smulkmenų. Tik tuomet mes galime daryti išvadas ir kažką keisti.

Noriu pasidalinti savo patirtimi bei papasakoti Lietuvos treneriams apie visus šiuos dalykus. Žinau, jog sulauksime nemažo pasipriešinimo ir kritikos, tačiau į ją nekreipsiu jokio dėmesio. Noriu treneriams padėti mąstyti kitaip ir suprasti, kuria kryptimi mes judame. Po dešimt metų pamatysite rezultatą.

– Kas paskatino imtis šios iniciatyvos?

– Skaudu, kad Lietuvoje turime tokią situaciją, kai treneriai, kurie nepriklauso LFF sistemai, yra beveik pasmerkti. Jie neturi jokių seminarų, jokių galimybių tobulėti. Nematydami išeities, nemažai jaunų specialistų tiesiog numoja ranka, meta darbą ir išvyksta į užsienio šalis. Retkarčiais sugrįšiu į Lietuvą, mokysiu specialistus futbolo subtilybių.

– Iš retorikos susidaro įspūdis, kad Lietuvos futbolo trenerio paveikslas jums atrodo ypač niūrus...

– Vienas iš retų pavyzdžių – Valdas Dambrauskas. Jis nuolat gilinasi į naujoves, turi savo vaizdo įrašų analizių redagavimo sistemas, tačiau visas savo žinias taip pat sukaupė studijuodamas užsienyje.

Valdas pamatė, kad Lietuvoje įgyti tokių žinių tiesiog neįmanoma, todėl išvyko į Angliją. Ne veltui turtingiausi klubai išleidžia milžiniškas sumas analitikų komandoms.

Atrodo, kad čia, Lietuvoje, visi viską žino, o iš tiesų, tai tik parodo mūsų futbolo neraštingumą. Noriu supažindinti jaunus Lietuvos trenerius su naujovėmis ir uždegti juos darbui. Mūsų futbolui bus tik geriau, jei kuo daugiau gabių specialistų išvažiuos dirbti ir stažuotis į užsienio klubus.

– Šį sezoną su „Viborg“ klubu laimėjote Danijos antrojo diviziono pirmenybes ir sugrąžinote ekipą į elitinę „Superliga“. Kodėl nepratęsėte bendradarbiavimo?

„Scanpix“ nuotr./Aurelijus Skarbalius
„Scanpix“ nuotr./Aurelijus Skarbalius

– Futbolo pasaulyje manęs jau niekas nebestebina. Nesutapo mano ir klubo sporto direktoriaus požiūriai. Jis į klubą atėjo praėjusią vasarą, o aš – užpraėjusią žiemą. Aš turėjau vieną viziją, jis – visai kitą. Nors dirbdami kartu pasiekėme visus įmanomus rezultatus, tobulėjome pagal visus parametrus ir išvedėme komandą į aukščiausią lygą, tačiau nusprendėme pasukti skirtingais keliais. Išsiskyrėme be didelių nuoskaudų ir pykčių. Nenorėjau eiti į kompromisą ir dirbti ne pagal tokią viziją, kurią aš įsivaizduoju.

Jose Couceiro tuomet tiesiai šviesiai man pasakė, jog Lietuvoje visi galvoja, kad jie geriau išmano futbolą nei visi kiti.

– Ar šiuo metu turite kažkokių konkrečių pasiūlymų?

– Pasiūlymų buvo ir yra, tačiau kol konkrečios sutartys nėra pasirašytos, tol nenorėčiau daugiau šia tema plėstis. Pasakysiu tik tiek, kad visi galimi variantai yra iš Danijos.

– Treneri, paklausiu atvirai, ar jei vis dėlto LFF vadovai pamintų savo asmenines ambicijas ir kreiptųsi į jus dar kartą su prašymu pagelbėti, ar stotumėte prie rinktinės vairo?

– Lietuvos futbolo didžiausias trūkumas – nežiūrėjimas į ilgalaikę perspektyvą. Prasti pastarųjų rungtynių rezultatai į viešumą išnešė daug negražių dalykų. Spaudoje jau teko matyti nemažai specialistų nuomonių, kurie kaip senais sovietiniais laikais bando užstoti federaciją ir skleidžia propagandą apie darbo nuoseklumą ir panašius dalykus. Tai tada kyla klausimas, ar tikrai mes norime tokio nuoseklumo, kuris jau tęsiasi 20 pastarųjų metų? Juk mes jau du dešimtmečius blogai dirbame ir tas klaidas nuolat kartojame.

Būsiu atviras, sulaukęs LFF pasiūlymo, tikrai neatsisakyčiau padėti, tačiau reikalaučiau priimti mano sąlygas. Privalome bent jau visas rinktines ruošti viena kryptimi. Dabartiniai žaidėjai ir treneriai tikrai stengiasi, tad, mano nuomone, puolimas jų atžvilgiu nėra teisingas.

Tiesiog turime per visą šį laiką savo sukurtą produktą. Jei dirbsime viena kryptimi, tikrai neturėsime tokių situacijų kaip buvo rungtynėse su Malta, kai treneriui tenka apgailestauti, kad į rinktinę pakviesti keli jaunimo rinktinės žaidėjai nėra kartu žaidę, nespėja apsiprasti prie naujo žaidimo stiliaus ir pan. Pažiūrėkime į pasaulio patirtį – belgai, šveicarai, danai ar vokiečiai dabar žaidžia taip tik todėl, kad su šių komandų žaidėjais nuosekliai pradėta dirbti dar nuo tada, kai jie buvo penkiolikmečiai.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką