T.Danilevičius yra suaugęs su futbolu – jis ne vienerius metus buvo rinktinės atakų lyderis, ryšėjo kapitono raištį, o 19 įmuštų įvarčių – pasiekimas, kuris dar ilgai bus nepakartotas.
Niekas nesitikėjo, kad profesionalo karjerą baigusio ir stačia galva į verslo vandenis nėrusio klaipėdiečio labai greitai lauks dar vienas karjeros šuolis. Tačiau neramios dienos LFF virtuvėje ir vis dažniau iš jos pasklisdavęs nemalonus kvapas viską persvarstyti iš naujo privertė net ir Šveicarijoje idilišką gerovę susikūrusį bei tarptautinėje nekilnojamojo turto investicijų bendrovėje dirbusį T.Danilevičių.
Vykdomojo komiteto narių demaršas prieš revoliucinių permainų siekusį buvusį federacijos vadovą Edviną Eimontą atvėrė legendiniam puolėjui naujas galimybes ir nors dabar tenka kur kas daugiau laiko praleisti toli nuo šeimos, T.Danilevičius tikina nesigailįs ramią Alpių papėdę iškeitęs į Liepkalnio kalvas, kuriose ne vieną dešimtmetį karaliavo gobšumas, korupcija, įtakos siekimas ir valdinga laikysena.
Prezidento kabinetas įsikūręs LFF būstinės antrojo aukšto pačiame koridoriaus gale, pro jo langus atsiveria vaizdas į stadiono aikštę.
T.Danilevičiaus darbo kambarys pasikeitė labai nežymiai nuo to laiko, kai čia šeimininkavo jo pirmtakas. Pats LFF vadovas tikina suprantąs, kad šalies futbolui reikalingas ne kosmetinis remontas kabinetuose, bet priimant kur kas svarbesnius sprendimus.
– Praėjusią savaitę LFF visuomenę nustebino viešai pristatydama metinį biudžetą. Anksčiau tokios praktikos šioje organizacijoje nebuvo. Kodėl nusprendėte žengti šį žingsnį? – 15min pradėjo pokalbį su T.Danilevičiumi.
– Gal ir iš lėto, bet noriu, kad federacija pereitų prie kiek kitokių principų, nei buvo dirbama iki šiol. Norisi, kad organizacija būti atvira, o kiekvienas futbolo bendruomenės narys žinotų, kur yra pinigai, iš kur jie ateina ir kam išleidžiami. Nežinau, kokia bus visuomenės reakcija, galbūt bus daug neigiamos reakcijos, tačiau mano manymu, taip elgtis yra teisinga.
Finansinius rodiklius pristatant Vykdomajam komitetui nemažai jo narių stebėjosi ir teigė, kad nematę nieko panašaus, nors užima šias pareigos kone dešimtmetį. Visi šį žingsnį sutiko palankiai, tad patvirtinus biudžetą, nusprendėme skaičius paskelbti ir viešai.
Gal nuskambės kiek keistai, bet niekas neįsivaizduoja, koks buvo praėjusių ar užpraėjusių metų biudžetas.
– Tai buvo jūsų iniciatyva?
– Taip, tai buvo vadovų sumanymas.
– Užsiminėte apie visuomenės reakciją, kurios galite sulaukti. Ką turite omenyje?
– Tokia turtinga federacija su tokiais prastais rezultatais – juk tokių ir panašių diskusijų tikrai bus (šypsosi). Bet niekas nemato, kiek daug žmonių federacijos veikloje dalyvauja, kiek daug renginių mes organizuojame. Pinigai tikrai niekur nedingsta, o yra išleidžiami turnyrams, rinktinių pasiruošimams ir pan.
– Jūsų pristatytas metinis biudžetas – 9 mln. eurų. Ar galėtumėte jį palyginti su ankstesniais metais?
– Gal nuskambės kiek keistai, bet niekas neįsivaizduoja, koks buvo praėjusių ar užpraėjusių metų biudžetas (šypsosi). Sunku įsivaizduoti, kad vadovas nežino, kaip buvo vakar, bet yra būtent taip. Neturiu visos informacijos, kaip buvo ankstesniais metais, vidiniuose federacijos dokumentuose tikrai ne viskas atsispindi.
Galiu tik spėti, kad tas biudžeto dydis šiemet gali būti šiek tiek didesnis dėl to, jog rengsime septyniolikmečių merginų Europos čempionatą, o šis renginys finansuojamas iš UEFA. Tikėtina, kad vien dėl šios priežasties pernai federacija vertėsi su šiek tiek mažesniais pinigais.
Visgi dairytis atgal jau nenorėčiau. Dabar mes aiškiai pasakome, kad turime 9 mln. įplaukų ir tokiomis lėšomis galime disponuoti.
– Pakalbėkime apie pačią biudžeto struktūrą. Kokią dalį jo sudaro FIFA, UEFA, LTOK ir KKSD lėšos?
– Visiems mokesčių mokėtojams turbūt labai įdomu, kiek valstybė remia federaciją. Galiu pasakyti, kad iš KKSD mes gauname apie 90 tūkst. eurų, o LTOK visoms programoms skiria 40 tūkst.
Iš šių skaičių akivaizdžiai matome, kad pagrindiniai mūsų „donorai“ yra UEFA ir FIFA. Jų lėšos sudaro ne mažiau kaip 90 proc. (daugiau nei 8 mln.) viso biudžeto.
Kadangi šiemet rengsime jau minėtas mergaičių žemyno pirmenybes, UEFA skirta dalis sudaro 70 proc. (apie 6,3 mln.), FIFA – 20–25 proc. (apie 2 mln.).
Taigi valstybės investicija iš Lietuvos futbolą yra tikrai kukli. Kita vertus, mes patys į valstybės biudžetą įnešame mokesčių, organizuodami renginius, pirkdami paslaugas, mokėdami atlyginamus ir pan. Grąžinam valstybei tikrai dešimt kartų daugiau, nei iš jos gaunam (šypteli).
– Kokią dalį biudžeto sudaro privačių rėmėjų lėšos?
– Rėmėjų yra, bet ta dalis tikrai nėra didelė. Kita vertus, galėčiau gal šiek tiek ir pasiteisint – futbolo įvaizdis niekada nebuvo aukštumoje. Norint kad rėmėjai ateitų, jiems reikia ką nors duoti. Visi nori laimėti, visiems reikia taškų, o jų kol kas nėra daug. Su šia problema susiduria visas šalies sportas, ne tik futbolas. Norint pajudėti iš taško, reiktų jog keistųsi valstybės požiūris į sportą. Jei verslas gautų kokias nors lengvatas investuodamas į sportą, manau, visiems būtų kur kas lengviau.
Norint kad rėmėjai ateitų, jiems reikia ką nors duoti. Visi nori laimėti, visiems reikia taškų, o jų kol kas nėra daug.
– 9 mln. eurų, prezidento manymu, daug ar mažai?
– Jei turėtume daugiau, galbūt galėtume investuoti į bazes, stiprinti futbolą regionuose. Neseniai pasidarėme specialų Lietuvos futbolo žemėlapį, kuriame yra visiškai baltų taškų – ten ši sporto šaka nekultivuojama. Problemų tikrai yra nemažai, jas žinome ir norėtume, kad futbolas „dengtų“ visą šalies žemėlapį.
– Kokios sritys „praryja“ didžiausią dalį LFF lėšų?
– Daugiausia skiriame nacionalinei rinktinei. Šiemet mūsų komanda žais net 12 rungtynių – tiek daug turėjome jau labai seniai. Be to, nemažai skiriame ir jaunimo rinktinių išlaikymui. Pavyzdžiui, vien U-21 komanda šiemet turės keturias papildomas stovyklas.
Paskaičiavau visas visų amžiaus grupių nacionalines komandas – jų turime 12–13. Visoms rinktinėms teks apie 30 proc. viso biudžeto.
Taip pat šiemet nusprendėme daugiau investuoti į jaunimą. Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijai skyrėme didesnį finansavimą, bandysime kurti regionines rinktines. Norėtųsi, kad periodiškai U-15, U-16 ir U-17 vaikinai rinktųsi į regionines komandas, o atvykę treneriai juos stebėtų ir pakviestų į nacionalines rinktines. Norėtųsi paraginti į šias stovyklas atvykti ir šalies klubus – po dvejų trejų metų jiems tai gali būti papildymas.
Galvojame, kaip jaunuosius futbolininkus integruoti į A ir Pirmos lygos klubus, kad jie turėtų kuo daugiau žaidybinės patirties. Bandome sukurti skatinimo sistemą. Panaši praktika naudojama maždaug 15-oje Europos šalių.
– Kiek šiuo metu LFF dirba darbuotojų ir kokia dalis metinio biudžeto skiriama personalo išlaikymui?
– Šiuo metu federacijoje dirba 51 darbuotojas – šis skaičius yra gerokai sumažėjęs lyginant su tuo, kurį turėjome maždaug prieš metus. Per pastaruosius aštuonis mėnesius generalinis sekretorius šioje srityje nudirbo didelį darbą, manau, kad darbas tapo kur kas efektyvesnis.
Kokią dalį biudžeto sudaro atlyginimai? Pasakysiu tik tiek, kad tai nėra didelė dalis, žmonės čia tikrai neuždirba milijonų, viskas yra rinkos kainomis (vid. atlyginimas LFF, rekvizitai.lt duomenimis, sausį sudarė 1828 Eur – aut.pas.).
Lagose buvau FIFA vadovų susitikime ir kalbėjausi su švedais ir danais. 10 mln. gyventojų turinčios Švedijos federacijoje dirba 120 darbuotojų, 6 mln. Danijos futbolo valdymo aparate dirba apie 70 žmonių. Taigi, šie skaičiai yra labai panašūs, kuriuos turime mes.
– Jūsų pirmtakas E.Eimontas iš posto buvo išverstas po to, kai Vykdomojo komiteto nariai pasipiktino tuo, jog 3,3 tūkst. eurų siekęs prezidento mėnesinis atlyginimas beveik kiekvieną kartą išaugdavo kone dvigubai dėl įvairių komandiruočių ir pan. Ar pavyko šią problemą išspręsti?
– Nežinau, ar pavyko šį klausimą išspręst su buvusiuoju, bet man problemų nekyla jokių (šypsosi). Per pirmąjį Vykdomojo komiteto posėdį buvo tvirtinama mano darbo sutartis – aš nei derėjausi, nei ko nors prašiau. Man padėjo darbo sutartį, aš ją pasirašiau. Nemanau, kad ši pozicija yra ta, dėl kurios reiktų derėtis.
– Praėjusią savaitę UEFA ir FIFA atskleidė, kiek uždirba jų vadovai. Ar galėtumėte pasakyti, kokie yra LFF prezidento ir generalinio sekretoriaus atlyginimai?
– Tai yra konfidencialūs dalykai, kurių atskleisti negaliu.
– Pasitraukdamas iš savo posto E.Eimontas dar spėjo pamojuoti strategija, kuria iki 2020-ųjų metų futbolas turėtų tapti populiariausia sporto šaka Lietuvoje. Jos kas nors laikosi?
– 2017-aisiais metais ją priėmė Vykdomasis komitetas. Ji yra ir jos nesilaikyti negalima. Tai yra dokumentas, kuris galioja ir kuriuo reikia vadovautis. Visgi, mano manymu, jame yra nemažai diskutuotinų dalykų, kuriuos reikėtų peržiūrėti.
– Tapęs prezidentu užsiminėte, kad praleisite Lietuvoje tiek laiko, kiek reikės ir gyvensite tarp Vilniaus ir Šveicarijos. Ar pavyksta grįžti pas šeimą taip dažnai, kaip ir įsivaizdavote?
– (Juokiasi) Yra visiškai kitaip, nei įsivaizdavau. Dabar Lietuvoje praleidžiu kur kas daugiau laiko. Būna taip, kad tarp visų komandiruočių grįžti namo tik pasikeisti marškinių, kaip tas muzikantas pasiimti kitos gitaros (šypsosi). Šveicarijoje būnu taip pat, bet Nione ir Ciuriche kur kas dažniau nei namuose.
Būna taip, kad tarp visų komandiruočių grįžti namo tik pasikeisti marškinių, kaip tas muzikantas pasiimti kitos gitaros.
– Lietuvai vis dar yra opus klausimas dėl 2020-ųjų metų pasaulio salės futbolo čempionato. Rusijoje buvo pasirodę pranešimų, kad organizatorių teisė bus patikėta Japonijai, bet viešai apie tai dar niekur nepranešta. Bratislavoje ir Lagose buvote susitikęs su UEFA ir FIFA aukščiausiais vadovais kalbėjotės šia tema? Kokia iš tiesų yra situacija?
– Koridoriuose gali prisiklausyti daug dalykų, bet FIFA pozicijas kol kas yra aiški – nugalėtojas nepaskelbtas. Mes esame vienintelė UEFA pretendentė ir visa Europa mus palaiko. Paramą pažadėjo ir UEFA prezidentas Aleksandras Čeferinas. Aš vis dar tikiuosi, kad čempionatą galime gauti ir mes. Tai būtų dar vienas didelis LFF pripažinimas, o ir dėl infrastruktūros neturėtume jokių problemų.
– Tapęs LFF prezidentu teigėte, kad vienas svarbiausių jūsų prioritetų – įvaizdžio gerinimas ir skaidrumas. Ar nemanote, kad tokios situacijos, kokią visai neseniai nutiko su diskvalifikuotu Vilniaus „Žalgirio“ gynėju Diego Oyarzunu ir LFF drausmės bei apeliaciniame komitetuose marinamas sprendimas, smarkiai kenkia federacijos įvaizdžiui?
– Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo plika akimi. Yra sprendimas, apeliaciniai laikotarpiai, svarstymai, išaiškinimai ir pan. Visa tai gerokai išsitęsia, bet tokia yra procedūra ir tu čia nieko padaryti negali. Gal iš išorės ir atrodo, kad niekas nieko nedaro, bet taip tikrai nėra. Yra žingsniai, kuriuos privalome padaryti ir nuo to nepabėgsi.
– Bet sutikite, kad pastaraisiais metais Drausmės komiteto darbas sukelia ypač daug klausimų ir pasipiktinimo...
– Čia turbūt yra ne tik Drausmės komiteto klausimas. Galbūt turėtume iš naujo peržiūrėti nuostatus. Jei jie būtų aiškesni ir konkretesni, klausimų niekam nekiltų. Tikrai yra kur tobulėti. Norėtųsi geresnės futbolo vidaus įstatyminės bazės.
– Kaip jums asmeniškai atrodo ši situacija?
– Yra atskiras organas, kuris tegul ir sprendžia. Nenoriu formuoti komiteto narių nuomonės.
– Kada sužinosime galutinį sprendimą dėl D.Oyarzuno?
– Greitai.
– Salės futbolo pirmenybėse šiemet taip pat neišvengta skandalo. Lygiosiomis pasibaigusiose rungtynėse tarp Gargždų „Pramogos-SC“ ir Vilniaus „Turbotranfsers“ teisėjai jau komandoms būnant rūbinėse nusprendė, jog išlyginamasis įvartis pasiektas pasibaigus kėliniui ir pergalę paskyrė šeimininkams. Tuomet LFF valdymo organams taip pat pritrūko ryžto nubausti kvailai pasielgusius mačo arbitrus ir inspektorių. Ką manote apie šią situaciją?
– Tą patį, kaip ir apie pirmąją. Tokie epizodai tikrai negražina federacijos. Tai nėra pozityvus dalykas. Kaip visa tai spręsti? Turbūt reikia keisti žmones, arba peržiūrėti pačią sistemą.
– Nusivylęs Vykdomuoju komitetu buvęs A lygos prezidentas Deividas Šemberas kurį laiką buvo pasitraukęs iš futbolo, bet pastaruoju metu atnaujino bendradarbiavimą su LFF ir pradėjo vadovauti apskričių vystymo projektui. Kaip pavyko jį perkalbėti?
– Žmogus, kuris visą gyvenimą buvo futbole, nuo jo nutolti negali. Panašiai buvo ir man. Iš pradžių baigęs karjerą sakiau sau: „Viskas, aš jau savo atžaidžiau“. Bet kaip matome, viskas nėra taip paprasta.
Iš pradžių pradėjau dirbti ieškodamas Lietuvai jaunų futbolo talentų, o dabar sėdžiu štai šioje kėdėje. Manau, jog panašiai yra ir Deividui. Jei tu turi futbolo geną kraujyje, visą gyvenimą tuo gyveni – kitaip neįmanoma.
Jei tu turi futbolo geną kraujyje, visą gyvenimą tuo gyveni – kitaip neįmanoma.
Maža to, aš jį labai palaikau. Mums ypač svarbu, kad tokie žmonės nedingtų. Šemberas yra žinomas vardas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir tai yra svarbu. Be to, jis šiuo metu kremta mokslus UEFA vadybos mokymuose.
Kalbėjomės su juo, kaip galėtume vienas kitam padėti. Jis LFF padės įgyvendinti projektą, jam tai bus patirtis kitokia nei aikštėje. Tokie žmonės privalo likti futbole. Noriu, kad tokių žmonių turėtume kuo daugiau. Tuomet ir kalbėtis su valdžios institucijomis mums bus gerokai lengviau.
