Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 03 25, 09:59

Lietuva – prieš silpniausią pasaulyje: kančios privalumas tas, jog sėkmės akimirkos – nepamirštamos

„Nuolatinės kančios privalumas yra tas, jog sėkmės akimirkos yra brangios ir nepamirštamos. Tai buvo išlyginamasis įvartis... Smūgiavau iš visų jėgų ir kamuolys įskriejo po skersiniu. Dvi ar tris minutes buvo visiška sumaištis. Mane užspaudė komandos draugai, o pirmasis užšoko brolis, gynėjas. Iki šiol nežinau, kaip jis sugebėjo prie manęs pribėgti greičiau už kitus“, – taip prieš septynerius metus Vilniuje įmuštą įvartį prisimena grafikos dizaineris Matteo Vitaioli.
San Marinas – silpniausia pasaulio rinktinė
San Marinas – silpniausia pasaulio rinktinė / 15min koliažas

Žvarbų 2015-ųjų rugsėjo 8-osios vakarą į Lietuvos rinktinės vartus kritęs įvartis buvo pirmasis, kurį San Marinas svečiuose įmušė per 14 metų.

Rezultatas švieslentėje pasikeitė į 1:1. 92-ąją minutę Lukas Spalvis įmušė dar kartą, pridėjęs pirštą prie lūpų arogantiškai tildė iš nepasitenkinimo švilpusias tribūnas.

Akimirka po įvarčio, kai M.Vitaioli keliais čiuožia per LFF stadiono dirbtinę dangą, iki šiol yra jo profilio nuotrauka feisbuko paskyroje.

Penktadienio vakarą 32-ejų „Pennarossa“ puolėjas malonius sentimentus keliantį priešininką sutiks ir vėl – Seravalėje San Marinas kalendorinius metus pradės draugiška akistata su Valdo Ivanausko treniruojama komanda.

Ir vėl bandys padaryti „neįmanoma“. Vietos sirgaliai rinktinės nesėkmes jau įprato priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Vien ko vertas jų populiarusis šūkis – „mai una gioia“ (niekada neteikiantis džiaugsmo).

Ryžtingi, bet nepalaužiami sanmariniečiai yra pasmerkti pralaimėjimui po pralaimėjimo, bet taip niekada ir neprarado meilės šiam žaidimui.

Švedijos futbolo legenda Zlatanas Ibrahimovičius kartą sutikęs silpniausią Europos komandą patarė: „Neatsiprašinėkite, jei esate čia, vadinasi, to nusipelnėte“.

Luko Balandžio / 15min nuotr.San Marino triumfas LFF stadione
Luko Balandžio / 15min nuotr.San Marino triumfas LFF stadione

Pralaimėjimas po pralaimėjimo

Ant kalvų virš Italijos Rivjeros įsikūręs mažytis San Marinas tarp 55 UEFA narių pagal gyventojų skaičių (33,9 tūkst.) lenkia vienintelį Gibraltarą.

Nykštukinė valstybė išdidžiai skelbiasi esanti seniausia konstitucinė respublika pasaulyje, nes krikščionis akmenskaldys Šventasis Marinas miestą įkūrė 301 metais. Viduramžiais Italija buvo susiskaldžiusi į stiprius miestus-valstybes ir dauguma jų pamažu įsiliejo į didesnes teritorijas. San Marinas buvo kitoks – jis visada išlaikė savarankiškumą.

1600 m. parengta San Marino konstitucija yra pati seniausia pasaulyje, o dėl mažų mokesčių šalis yra labai patraukli gyventi, vystyti bankininkystės sektorių ir verslą.

Tiesa, tapti San Marino piliečiu nėra lengva. Norint gauti šios šalies pasą, reikia pragyventi respublikoje mažiausiai tris dešimtmečius. Taigi vietos gyventojai ypač saugo savo nepriklausomybę ir netgi pyksta, kai yra pavadinimi italais.

San Marino grožis
San Marino grožis

Lietuva ir San Marinas turi panašumų. Griežta konstitucija sporto arenose ir stadionuose tikrai nepadeda. Nieko keisto, kad tokia maža šalis turi labai nedidelį potencialių žaidėjų būrį.

San Marine suskaičiuojama apie 1,8 tūkst. futbolininkų. Galima prisiminti, jog 2020-ųjų gruodį ketverių metų strategiją pristatę Lietuvos futbolo federacijos vadovai gyrėsi, jog mūsų šalyje yra net 31 tūkst. futbolininkų.

Nors San Marino futbolo federacija (FSGC) buvo įkurta 1931 metais, savo šalies nacionalinės komandos neturėjo iki 1986-ųjų, kai buvo suorganizuotas mačas su Kanados olimpine komanda. Ši neoficiali dvikova baigėsi minimalia kanadiečių pergale 1:0.

Ledai pajudėjo. San Marinas pradėjo belstis į UEFA ir FIFA duris ir 1988-aisiais buvo priimtas į šias organizacijas, o kartu ir gavo teisę dalyvauti pasaulio ir Europos čempionų atrankose.

La Serenissima jau spėjo sužaisti po 8 pasaulio ir Euro atrankų kampanijas, bet per 152 mačus taip ir nesugebėjo laimėti nė vienos dvikovos. Vos tris kartus mačai pasibaigė lygiosiomis, o toliau... 139 pralaimėjimai.

„Futbolas mūsų šalyje visuomet buvo labiau socialinis aspektas. Gyventojai į rinktinę žiūri kaip į kažką, kuo galima džiaugtis ir mėgautis, o ne gyventi ir kvėpuoti. Ir tai akivaizdžiai turėjo įtaką rinktinės raidai. Mums visada trūko techninių, taktinių ir vadybinių žinių, kurios leistų pagerinti bendrą futbolo kokybę“, – prieš keletą metų BBC kalbėjo rezultatyviausias (8) ir daugiausiai rungtynių (73) sužaidęs San Marino futbolininkas Andy Selva.

Kiekvienas nepralaimėtas mačas tarptautinėje arenoje žydrai mažytės šalies komandai yra didžiulė šventė, o jų per 34-erius rinktinės egzistavimo metus buvo vos septyni.

Iki penktadienio dvikovos su Lietuva San Marinas per 186 dvikovas yra laimėjęs vos kartą ir septynis sykius sužaidęs lygiosiosiomis. Iš viso komanda yra praleidusi 787 įvarčius (vid. 4,2 per rungtynes) ir įmušusi vos 26 (vid. 0,14). A.Selva (8) ir Manuelis Marani (2) yra vieninteliai futbolininkai San Marino istorijoje, kurie vilkėdami rinktinės marškinėlius pasižymėjo daugiau nei po vieną kartą.

Visos San Marino nepralaimėtos dvikovos
Data Pobūdis Varžovas Rezultatas Vieta
1993 03 10 Turkija 0:0 Seravalė
2001 04 25 Latvija 1:1 Ryga
2003 08 20 Draugiškos Lichtenšteinas 2:2 Vaducas
2004 04 28 Draugiškos Lichtenšteinas 1:0 Seravalė
2014 11 15 Estija 0:0 Seravalė
2020 10 13 Tautų lyga Lichtenšteinas 0:0 Vaducas
2020 11 14 Tautų lyga Gibraltaras 0:0 Seravalė

M.Platini užnugaris

Būtent A.Selvos įvartis 2004 m. balandžio 28 d. draugiškose rungtynėse į Lichtenšteino vartus lėmė pirmąją ir vienintelę San Marino pergalę tarptautinėse rungtynėse, tačiau iš Romos kilęs ekscentriškasis puolėjas nėra laikomas garsiausiu šalies futbolininku.

San Marine gimęs Massimo Bonini devintajame dešimtmetyje su Turino „Juventus“ laimėjo 3 „Serie A“ titulus, Italijos taurę, Europos čempionų taurę, Europos supertaurę ir Taurių laimėtojų trofėjų.

Atraminio saugo pozicijoje rungtyniavęs futbolininkas buvo ypač darbštus ir nenuilstantis bei vadintas komandos lyderio Michelio Platini geriausiu užnugariu.

Imago / Scanpix nuotr./Massimo Bonini (dešinėje)
Imago / Scanpix nuotr./Massimo Bonini (dešinėje)

M.Bonini ne kartą buvo kviečiamas į Italijos rinktinę, tačiau visada atsisakydavo šios galimybės, nes tokiu atveju jis automatiškai būtų praradęs San Marino pasą.

Be jo, Italijos „Serie A“ yra žaidę vos dar du San Marino futbolininkai – Roberto Cevoli („Modena“, 2002–2004) ir Marco Macina („Bologna“ ir „Milan“, 1981–1982, 1985–1986).

Dar vienas San Marino futbolininkas, atkreipęs į save futbolo mėgėjų dėmesį – Davide Gualtieri. 1993-aisiais Bolonijoje vykusiame mače su anglais jis pasinaudojo Stuarto Pierce'o klaida ir įmušė įvartį nuo mačo pradžios spėjus sutiksėti vos 8,3 sek.

Galiausiai anglai laimėjo 7:1, bet šis taiklus smūgis į Davido Seamano vartus daugiau nei du dešimtmečius buvo greičiausias įvartis FIFA pasaulio čempionatų atrankos varžybose. 2017-aisiais šį pasiekimą pagerino Belgijos puolėjas Christianas Benteke, į Gibraltaro vartus įmušęs įvartį per 8,1 sek.

Dabar 50-ies D.Gualtieri dirba IT sektoriuje pardavimų vadybininku ir prieš keletą metų pagal federacijos užsakymą pagrindiniame šalies stadione įrenginėjo wi-fi tinklą.

Beje, didžiausiame San Marino mieste Seravalėje esantis olimpinis stadionas visai neseniai buvo iš pagrindų atnaujintas, nes 2019-aisiais San Marinas kartu su Italija organizavo Europos U21 jaunimo pirmenybes.

Vietiniai juokauja, kad po šios UEFA intervencijos veja labiau primena biliardo stalą, o ne futbolo aikštę.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Seravalės stadionas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Seravalės stadionas

Prasčiausia pasaulio komanda

Prošvaisčių atsiplešiant nuo Europos futbolo dugno San Marinui nematyti, nes varžovai kiekvienais metais į priekį žengia kur kas tvirčiau ir sparčiau.

Realybė tokia, kad San Marinas jau kuris laikas yra tituluojamas silpniausia pasaulio komanda ir naujausiame FIFA pasaulio rinktinių reitinge užima pačią pakutinę 210-ąją poziciją.

Aukščiau jų žengia tokios valstybės kaip Angilija, JAV ir Didžiosios Britanijos Mergelių Salos ar Guamas. Taigi nieko keisto, kad net San Marino lygiosios yra sutinkamos kaip didžiulė sensacija.

2001-aisiais pasaulio čempionato atrankos mače Rygoje San Marinas iškovojo pirmąjį istorinį tašką svečiuose, 1:1 sužaidęs su Latvija. Po šio rezultato tuo metu braliukams vadovavęs anglas Gary Johnsonas susirinko daiktus bei atsisveikino su Baltijos šalimi.

Kur kas dažniau San Marino futbolininkams tenka kautis ne dėl taškų, o bandant išvengti vis naujų antirekordų.

Daugeliui varžovų šis futbolo nykštukas tėra „patrankų mėsa“. Prieš dvikovas su San Marinu užsienio žurnalistams dažniausiai rūpi tik du klausimai – kiek įvarčių ši komanda praleis ir kokių profesijų atstovai žaidžia San Marino komandoje?

Fragmentai iš televizijos transliacijų, kuriose žaidė San Marino rinktinė
Fragmentai iš televizijos transliacijų, kuriose žaidė San Marino rinktinė

„Su tokiais žaidėjais kaip Wayne Rooney žaisdavome su „Xbox“, o po to eidavome į aikštę ir mėgindavome pasipriešinti iš tikrųjų“, – šypsosi į stovyklą draugiškoms rungtynėms su Lietuva iškviestas gynėjas Mirko Palazzi.

Skaudžiausią nesėkmę sanmariniečiai patyrė 2006-ųjų rugsėjį, kai net 0:13 namuose nusileido Vokietijos rinktinei.

„Jie kątik buvo regėję, kaip Italija jų žemėje laimi pasaulio čempionatą. Atvyko čia su mintimi atkeršyti ir turėjo aiškų tikslą – mus sutriuškinti. Jokių įžeidinėjimų ar tyčiojimosi. Tiesiog žaidė kaip robotai ir mušė vieną įvartį po kito“, – rekordinį sutriuškinimą Europos čempionatų atrankų istorijoje prisiminė M.Palazzi.

Kai po 10 metų tie patys vokiečiai vėl sutrypė San Mariną 8:0, Die Mannschaft žvaigždė Thomasas Mulleris arogantiškai pareiškė, kad dvikovos su 61 kv. km ploto komandomis yra beprasmės.

Atsakydamas į tai, San Marino federacijos komunikacijos vadovas Alanas Gasperoni mikliai sukurpė ilgą ir kandų laišką, kuriame išdėstė 10 priežačių, kodėl šios rungtynės mažai šaliai buvo naudingos.

Galimybes riboja šalies įstatymai

Nepaisant beviltiškų rezultatų tarptautinėje arenoje, San Marinui ir toliau kur kas svarbiau išsaugoti savo identitetą. Rinktinės rezultatai galėtų būti bent kažkiek konkurencingesni, jei FSGC būtų leista dairytis aplinkui ir ieškoti sanmarinietiškų šaknų turinčių futbolininkų.

„Mūsų ir Lichtenšteino ar kitų mažų šalių padėtis gali atrodyti panaši, bet taip nėra. Teisinė bazė labai skiriasi nuo kitų Europos, o gal ir pasaulio šalių. San Marine tiesiog neįmanoma natūralizuoti žmonių. Neįmanoma, kad žmogus gautų San Marino pasą, todėl žaidėjai iš Italijos ar kitų šalių tiesiog negali būti natūralizuoti“, – žurnalui „World Soccer“ kalbėjo ilgametis federacijos vadovas Giorgio Crescentini.

O rinktis tikrai būtų iš ko. Per Antrąjį pasaulinį karą San Marinas stengėsi išlikti neutralus. Tačiau kai kurie vietos gyventojai, baimindamiesi, kad tai neįmanoma, pabėgo į užsienį. Migracija tęsėsi ir po karo, todėl išplitusios diasporos palikuonių galima rasti net tokiuose tolimuose kraštuose kaip Argentina.

Mačui su Lietuva iškviestam gynėjui Dante Rossi žodis „šalis“ turi ypatingą prasmę. Jis gimė nedideliame kaime šalia Buenos Airių ir buvo priverstas laukti kone dešimtmetį, kol per senelio liniją gavo dvigubą pilietybę.

„Griežti San Marino įstatymai neleido pilietybės gauti anksčiau. Galimybė vilkėti šiuos marškinėlius buvo svajonė, San Marinas visada buvo mano gyvenimo dalis, visada norėjau sužinoti daugiau apie senelio šaknis. Gyvendamas čia išmokau kalbos dialektą, pažinau gyvenimo būdą ir supratau, kad San Marinas – labai aistringa tauta“, – „Forbes“ kalbėjo 34-erių futbolininkas.

Kai baigdami 2020-uosiuos San Marino futbolininkai pirmą kartą istorijoje nepralaimėjo dviejų oficialių mačų iš eilės, Tautų lygoje nulinėmis lygiosiomis sužaidę su Lichtenšteinu ir Gibraltaru, po pastarojo mačo D.Rossi sunkiai tvardė emocijas, o jausminga akimirka tuoj pat išplito po socialinius tinklus.

Stopkadras/Dante Rossi
Stopkadras/Dante Rossi

Itališki daigai

Kad ir kokia būtų nepalanki įstatiminė bazė, FSGC nestovi vietoje.

2018-aisiais federacijai buvo pavykę prisivilioti neblogai Apeninuose pažįstamą italą Franco Varrellą.

Jis kilęs iš vos už 20 km nuo San Marino esančio Riminio, tačiau yra žmogus, kurio Europos futbolo užkaboryje išvysti tikrai nesitikėtum.

Per savo karjerą šis specialistas treniravo žinomus „Serie B“ klubus: „Brescia“, „Salernitana“, „Reggiana“, „Triestina“ ir „Ravenna“, taip pat buvo Arrigo Sacchi asistentas Italijos rinktinėje per 1996-ųjų Europos čempionatą Anglijoje, darbavosi Italijos futbolo trenerių kalykloje Koverčane.

„Scanpix“ nuotr./Franco Varrella
„Scanpix“ nuotr./Franco Varrella

„Vadovavau šiai komandai ketverius metus ir per šį laiką nemažai kas pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau būdavo taip: nuvažiuoji į išvykos rungtynes, praleidi šešis įvarčius, o kitą dieną eini į darbą, lyg nieko nebūtų nutikę. Visi pralaimėjimus priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką ir džiaugdavosi, kad išvis turėjo progą išvykti į užsienį ar apsikeisti marškinėliais su pasaulio futbolo žvaigždėmis. Džiaugiuosi, jog pavyko įskiepyti naują tapatybės ir priklausomybės jausmą. Dabar futbolininkai jau supranta, kad atstovauja savo šaliai, kuri yra maža, bet labai svarbi. Vyrai eina į aikštę, kad atiduotų visas jėgas“, – italų žurnalui „Sport Week“ pasakojo F.Varrella.

Dirbdamas San Marine jis primygtinai reikalavo, jog jaunimo komandos taikytų tas pačias taktikas kaip ir nacionalinė komanda. Italas norėjo, jog tokiu būdu būtų užtikrintas nuoseklumas.

Taigi nieko keisto, kad praėjusių metų pabaigoje pasibaigus sutarčiai, vairą iš jo perėmė 53-ejų vietinis specialistas Fabrizio Costantini.

Šio įvertinimo strategas sulaukė neatsitiktinai – prieš tai ketverius metus jis dirbo su U21 rinktine.

Imago / Scanpix nuotr./Fabrizio Costantini
Imago / Scanpix nuotr./Fabrizio Costantini

Apie tai, jog The Serenissima pradeda naują etapą, puikiai iliustruoja ir tas faktas, kad praėjusiais metais 90-ečio proga FSGC pagaliau nusprendė atnaujinti ne vieną dešimtmetį naudotą federacijos logotipą, kurio pagrindą sudarė respublikos herbo fragmentas.

Naujajame vizualiame identitete įstrižainės pjūvis mėlyno skydo apvadą kerta atkurdamas S (San) raidę. Viduje esantys trys bokštai yra šalies nacionalinis simbolis, o kartu formuoja baltą M (Marino) raidę.

Senasis San Marino futbolo federacijos logotipas ir naujasis identitetas
Senasis San Marino futbolo federacijos logotipas ir naujasis identitetas

Dugno stabilumas tenkina ne visus

Nepaisant to, jog Europos futbolo nykštukams sunkiai pavyksta atsiplėšti nuo pasaulio futbolo dugno, kantrybė ir stabilumas visada buvo tos savybės, kuriomis pasižymėjo San Marino futbolas.

Nuo 1988-ųjų, kai buvo priimtas į FIFA ir UEFA šeimas, San Marino rinktinė turėjo vos septynis trenerius.

Palyginimui, Lietuvos rinktinė per šį laikotarpį strategą keitė net 14 sykių. Taigi komandai oficialiuose mačuose vadovavo net 12 skirtingų specialistų.

Visgi futbolo ramybės oazė pietietiškoje aplinkoje patinka ne visiems.

Nuo 2017-ųjų FSGC prezidento pareigas eina buvęs teisėjas Marco Tura, pakeitęs net 35-erius metus prieš tai šiai organizacijai vadovavusį G.Crescentini.

Federacijos vadovai sulaukia nemažai kritikos dėl skurdžios infrastruktūros ir dėl to, kad FSGC valdyboje nėra nė vieno buvusio žaidėjo ar trenerio.

Vienas didžiausių kritikų yra A.Selva, šiuo metu treniruojantis „Pennarossa“ komandą.

„Turbūt esame vienintelė asociacija Europoje, kur į buvusių žaidėjų ar trenerių nuomonę niekas neatsižvelgia. O juk mes geriausiai suprantame problemas ir galėtume padėti pamatus būsimai sėkmei. Mūsų žaidėjams nekonkurencingoje lygoje yra labai sunku tobulėti. Dėl to jie praranda susidomėjimą, be to, kartais susidaro įspūdis, jog atvykdami į rinktinę jai daro paslaugą. Mano laikais taip nebuvo“, – BBC kalbėjo rezultatyviausias visų laikų San Marino rinktinės futbolininkas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Andy Selva
AFP/„Scanpix“ nuotr./Andy Selva

Vietos futbolo bendruomenę ypač papiktino 2019-aisiais priimtas sprendimas išformuoti „San Marino Calcio“ klubą. Tai buvo vienintelė San Marino komanda, kuri žaisdavo Italijos „Serie D“ pirmenybėse.

Įprastai į šią komandą San Marinas surinkdavo pajėgiausius savo futbolininkus, o šie gaudavo žaidybinės praktikos bent kiek konkurencingesnėje aplinkoje.

Visgi laikui bėgant vietos futbolininkų komandoje buvo vis mažiau ir mažiau, o kai ekipa namų rungtynes pradėjo žaisti už 75 km esančioje Ravenoje, nuo jos pradėjo nusisukti ir paskutiniai sirgaliai.

Lygoje – 15 komandų

Šiuo metu San Marine yra vienintelė FSGC organizuojama neprofesionali lyga, bet joje žaidžia net 15 komandų. Niekas neiškrenta, niekas niekur nepakyla.

Visos ekipos reguliariajame sezone sužaidžia po du mačus, o į atkrintamąsias patenka dvylika stipriausiųjų, iš kurių keturios iš karto žengia į antrąjį atkrintamųjų etapą, o aštuonios likusios pradeda kovas nuo pirmojo.

Čempionų titulą gina „Folgore“ klubas, iš kurio į San Marino rinktinę ruoštis mačui su Lietuva nebuvo pakviestas nė vienas futbolininkas, nes komandos pagrindą sudaro italai.

Įdomu tai, kad San Marino lygoje registruota apie 450 futbolininkų, bet tik apie 100 iš jų turi San Marino pasą.

Dar visai neseniai klubams buvo leidžiama turėti visą krūvą užsieniečių, tačiau matydama gilėjančias nacionalinės rinktinės problemas federacija nusprendė, jog visi pirmenybėse žaidžiantys klubai aikštėje privalo turėti mažiausiai du vietinius futbolininkus.

Prieš trejus metus pritaikius šią taisyklę neišvengta ir kuriozų. Vieno pajėgiausių šalies klubų „Tre Penne“ treneriai mačo su „Folgore“ įkarštyje atliko kelis keitimus, po kurių aikštėje liko vienintelis vietos futbolininkas Alexas Gasperoni, tad nors mačas baigėsi be įvarčių, vėliau neišvengė techninio pralaimėjimo 0:3.

Šalyje taip pat organizuojami ir du taurės turnyrai. 1937-aisiais įsteigtame „Coppa Titano“ varžosi visos lygos komandos, o dėl šalies Supertaurės kasmet rungiasi šalies čempionas ir taurės laimėtojas.

The Cult of Calcio nuotr./Penkiolika San Marino futbolo klubų
The Cult of Calcio nuotr./Penkiolika San Marino futbolo klubų

Iš dabar A lygoje rungtyniaujančių dešimties klubų Lietuvos čempionais yra tapę tik dvi komandos.

San Marino klubinio futbolo realybė kardinaliai skiriasi. Visos penkiolika Campionato Sammarinese žaidžiančios komandos yra laimėję auksą arba sidabrą, o čempionų titulu nesidžiaugė tik keturios ekipos.

Daugiausiai titulų – 8 – turi „Tre Fiori“. „La Fiorita“ ir „Folgore“ pirmenybes laimėjo po penkis kartus, „Domagnano“ ir šiuo metu čempionate pirmaujantis „Tre Penne“ – po 4.

Pajėgiausių San Marino klubų biudžetai siekia 200 tūkst. eurų, iš kurių apie pusė yra skiriama žaidėjų atlyginimams. Taigi nieko keisto, jog net keturių labiausiai lankomų klubų – „La Fiorita“, „Tre Penne“, „Tre Fiori“ ir „Folgore“ – dauguma futbolininkų uždirba tik iki tūkstančio eurų.

Daugumai komandų išgyventi padeda smulkūs vietos verslai: „La Fiorita“ remia valymo įmonė, sveikatos klinika ir nacionalinis bankas, tarp „Tre Penne“ rėmėjų yra autoservisas ir rūbų parduotuvė, „Virtus“ šalia futbolo dar užsiima ir loterijų organizavimu.

Iš televizijos transliacijų klubai neuždirba nė skatiko, nes tiesiogiai yra transliuojamas tik čempionato finalas.

Taigi svarbiausias klubų šaltinis – UEFA pinigai. Tiesa, ir jie yra skirstomi pagal kitoms šalims neįprastą sistemą. Visus San Marino klubų uždirbtus pinigus FSGC paskirsto visiems 15 klubų.

Parankesnio priešininko pasaulyje nėra

Andora ir San Marinas yra vienintelės UEFA narės, su kuriomis žaisdama Lietuva turi šimtaprocentinį pergalių procentą.

Prieš Andorą mūsiškiai yra laimėję abu susitikimus, o San Mariną nugalėję visus 4 kartus.

Praėjusiais metais San Marinas pralaimėjo visus 12 mačų, tiesa, lietuvių rezultatai irgi neguodžiantys – per 13 mačų sukrapštyta viena pergalė ir vienos lygiosios.

Lietuvos ir San Marino akistatos
Data Vieta Rezultatas Treneris Įvarčiai
2004 09 08 Kaunas 4:0 A.Liubinskas E.Jankauskas (2), T.Danilevičius, A.Gedgaudas
2004 11 17 Seravalė 1:0 A.Liubinskas D.Česnauskis
2014 09 08 Seravalė 2:0 I.Pankratjevas D.Matulevičius, A.Novikovas
2015 09 08 Vilnius 2:1 I.Pankratjevas F.Černychas, L.Spalvis

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką