Po pagrindinio rungtynių laiko švieslentė rodė lygų rezultatą 1:1. Į Armando Kučio taiklų smūgį 28-ąją minutę atsakymą sužaidus valandą pateikė Maksimas Toniševas.
Visgi po to sekusioje baudinių dramoje šypsojosi šeimininkai.
„Mačas buvo labai sunkus, bet tokio ir tikėjomės. Žinome, vasaros langų specifiką, jie visada būna sunkesni. Pradėjome labai gerai ir varžovams beveik nieko neleidome sukurti. Vienintelę galimybę jie turėjo po mūsų kelto kampinio, bet mes ir patys turėjome tris-keturias puikias galimybes. Antras kėlinys galėjo būti kur kas ramesnis, jei būtume įmušę“, – po rungtynių kalbėjo vienintelio lietuvių įvarčio autorius A.Kučys.
Jo teigimu, baudinių serija lietuvių negąsdino. „Celje“ puolėjo teigimu, tokiam scenarijui mūsiškiai buvo pasiruošę.
„Žinojome, kad taip gali būti, tad po kiekvienos treniruotės repetuodavom. Juokų nebuvo, o tas susikaupimas matėsi ir rungtynėse. Visi mušė labai užtikrintai. Lukui Michelbrinkui nepasisekė, bet ką padarysi, toks futbolas – esame komanda. Ačiū Dievui, kažkada ir mums pasisekė“, – kalbėjo puolėjas.
Pasibaigus dvikovai, lietuviai dar nežinojo su kuo žais finale.
„Aišku, maloniau būtų žaisti namuose su Farerų salų komanda, tačiau tai mažai priklauso nuo mūsų“, – teigė 6 įvartį rinktinėje jau pelnęs panevėžietis.
Rezultatyvų perdavimą jam atliko Edgaras Utkus, įspūdingai laimėjęs oro dvikovą ir tuo pačiu lietimu atlikęs perdavimą kamuolio jau laukusiam komandos draugui.
„Kildamas į orą jau mačiau, kad Armandas yra laisvas, bet tikrai nepastebėjau, kad latvių gynėjai yra taip toli. Smagu, kad pavyko kamuolį pristatyti būtent ten“, – vieną svarbiausių mačo epizodų prisiminė E.Utkus.
„Žinom, kad Edgaras laimi kone 80 proc. tokių oro dvikovų. Mačiau, kad gynėjai yra plačiai, tad kai gavau tokį kamuolį, buvo svarbiausia padaryti gerą pirmą lietimą. Tai pavyko, tada jau reikėjo spręst“, – šypsojosi A.Kučys.
E.Utkus baudinių serijoje mušė pats pirmas ir užtikrintu smūgiu savo komandoms draugams davė didžiulį psichologinį impulsą.
„Treniruotėse dar to nebuvome apsitarę, bet po 90 minučių nusprendėme, jog eisiu pirmas. Pavyko gerai“, – džiaugėsi radviliškietis.
Žvelgdamas į finalą, vidurio gynėjas atkreipė dėmesį į antrajame kėlinyje kiek kritusią žaidimo kreivę.
„Pirmajame kėlinyje žaidėme labai solidžiai, tačiau po pertraukos buvo kiek sunkiau. Svarbiausia, kad kovojome iki pabaigos. Norėtųsi, kad finale išvengtume nelygumų ir išlaikytume tą patį lygį visas rungtynes“, – jau į finalo mačą su estais žvelgė E.Utkus.
Visgi vakaro didvyriu tapo Tomas Švedkauskas, atrėmęs lemiamą Kristanio Penkevico smūgį.
„Gaila, kad prisižaidėme iki tos baudinių serijos, nes galėjome laimėti ir lengviau. Visgi antrajame kėlinyje jau jautėsi nuovargis. Atrodė, kad abi komandos laukia baudinių. Taip ir buvo“, – teigė vartininkas.
Visgi jis neslėpė, kad laimėti tokiu būdu, būnant vartininku, yra ypač saldu.
„Baudinių serijai ruošėmės gana atsakingai. Tiek patys mušdavome, tiek analizavome latvių žaidėjų smūgius. Kai kurie mušė taip, kaip žinojome, kad muš, kai kurie – kitaip. Visgi lemiamas baudinys buvo toks, kaip ir parašyta ant gertuvės. Bet dar ir iki jo galėjau „patraukti“ du, – geros nuotaikos nestokojo Lietuvos rinktinės vartų sargas. – Jausmas nuostabus. Kadangi pirmi mušėme, tai atlaikytas baudinys iš karto reiškė pergalę. Džiugu, smagu, fanai palaiko, bet nereikia pamiršti, kad tai dar tik vienas žingsnis. Laukia finalas.“
