Pradėjo vėlai
Kaliningrado mieste gimęs ir augęs V.Rybakas stalo teniso treniruotes pradėjo lankyti gana vėlai, būdamas 11 ar 12 metų amžiaus. Iki tol jis išbandė plaukimą, lauko tenisą, baigė muzikos mokyklą. Tėvai norėjo, kad jų sūnus ateitį sietų su muzika, o artimieji jam rekomendavo tapti karininku. Tarp giminaičių netrūko kariškių, o mamos brolis tuo metu užėmė ypač aukštas pareigas.
Vis dėlto jaunasis Viktoras nepasidavė artimųjų įtakai ir pradėjo lankyti stalo teniso treniruotes. Šios taip gerai sekėsi, jog labai greitai vaikinas pradėtas kviesti į Rusijos jaunių rinktinę.
Baigęs mokyklą V.Rybakas apsisprendė tapti stalo teniso treneriu. Tuo metu jam buvo du pasirinkimai: vykti arba į Kauną, arba į Kijevą, nes tik ten visoje Sovietų Sąjungoje veikė stalo teniso skyriai. Vaikinas pasirinko Kauną, nes jis buvo arčiau namų.
Atvyko ir išvyko
Įstojęs į Kūno kultūros institutą V.Rybakas toliau žaidė stalo tenisą, tik jau atstovavo ne Rusijos, o Lietuvos rinktinei. Baigęs mokslus institute specialistas gavo paskyrimą trejus metus padirbėti Vilkaviškyje.
„Pamenu, atvažiavau traukiniu į Vilkaviškį, pamačiau miesto užrašą, bet paties miesto – ne. Sėdau į kitą traukinį ir išvykau į Kaliningradą. Gal savaitę ilsėjausi, bet mane vis tiek surado. Buvau priverstas vėl vykti į Vilkaviškį“, – su šypsena senus laikus prisiminė pašnekovas.
Vaikščiodamas mieste jis atsitiktinai sutiko tuometinį Švietimo skyriaus vedėją Justiną Šačkų. Kai vyrai susipažino, vedėjas papriekaištavo, jog V.Rybakas vėluoja, nes jo laukta jau seniau. Būsimasis stalo teniso treneris buvo nusiųstas kuo skubiau prisistatyti tuometiniam sporto mokyklos direktoriui Gediminui Girdauskui.
Rezultatai – persikėlus į Vilkaviškį
Iš pradžių treniruotės vykdavo Gižuose. Tik po kokių 7–8 metų visa bazė buvo perkelta į Vilkaviškį. Būtent tuomet ir prasidėjo šios sporto šakos pakilimas, tenisininkai nuolat ėmė laimėti medalius. Vienais metais vilkaviškiečiai net triumfavo visų keturių amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose.
„Iš pradžių buvo labai sunku. Tada dar nemokėjau lietuvių kalbos. Aišku, niekas ir nevertė jos išmokti, visi su manimi bendravo rusiškai, tačiau aš pats norėjau kalbėti lietuviškai ir labai pykau, kad neturiu galimybių išmokti šios kalbos. Gal tik po kokių dešimties metų tai padariau. Be to, mano darbo metodiką ne visi mėgo. Buvau įsitikinęs, jog rezultatų galima pasiekti tik kaupiant patirtį, o ją geriausia įgyti per varžybas. Daug važinėjome po visą Rusiją, o tai patiko tikrai ne visiems“, – pasakojo V.Rybakas.
Vis dėlto jis jautė tiek J.Šačkaus, tiek G.Girdausko, tiek tuometinio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko Edmundo Žemaitaičio palaikymą, o tai irgi prisidėjo, kad Viktoras Vilkaviškyje pasiliko ilgiau, nei planavo iš pat pradžių. Čia jam buvo sudarytos geros sąlygos, čia sukūrė šeimą.
Kaliningrado mieste gimęs ir augęs V.Rybakas stalo teniso treniruotes pradėjo lankyti gana vėlai, būdamas 11 ar 12 metų amžiaus. Iki tol jis išbandė plaukimą, lauko tenisą, baigė muzikos mokyklą.
Patys talentingiausi
Per ilgus darbo metus V.Rybakas išugdė ne vieną talentingą žaidėją. Vis dėlto treneris prisipažino netikėjęs, jog pagal pasiekimus jį pranoks kuris nors auklėtinis, bet tokių atsirado ne vienas.
„Džiugu, kai mokiniai pralenkia mokytoją. 1985 m. tapau TSRS sporto meistru ir tuomet atrodė, kad pagerinti mano pasiekimus yra tarsi utopija. Iš tikrųjų suaugusiųjų Lietuvos čempionate niekada nebuvau tarp prizininkų asmeninėse varžybose. Aukščiausia mano užimta vieta – penktoji. Tiesa, dvejetų varžybose iškovojau ne vieną medalį“, – pasakojo V.Rybakas.
Jį vėliau savo pasiekimais aplenkė ne tik tituluočiausias rajono stalo tenisininkas Kęstutis Žeimys, ne kartą tapęs šalies suaugusiųjų čempionu asmeninėje įskaitoje, bet ir sidabrą šiose varžybose iškovojęs sūnus Artūras Rybakas ar dvejetuose triumfavęs Mindaugas Simanaitis. Puikūs ir kitų V.Rybako auklėtinių pasiekimai. Tarp gabiausių savo ugdytų sportininkų treneris išskyrė Valdą Kairį, Mindaugą Mozūraitį, Ramūną Montvilą, Feliksą Suchocką, Giedrių Kriauzą, Edgarą ir Merūną Deltuvas, Mindaugą Mikėną, Vytautą Rybaką, Karolį Kasparaitį, Povilą Simanaitį bei kt. Ne mažesnis būrys ir išugdytų talentingų merginų: Daiva Piestininkaitė, Ligita Pilipavičiūtė, Vaida Matukaitytė, Kristina Kažemėkaitė ir kt.
Sėkmės paslaptis – stabilumas
Beveik keturiasdešimt metų treneriu dirbantis V.Rybakas prisipažino nieko daugiau gyvenime nemokantis, tad mesti šį darbą jam niekada ir nekilo minčių. Tiesa, kasmet dirbti su jaunimu tampa vis sunkiau.
„Seniau vaikai, pamatę trenerį, iš tolo sveikindavosi, o dabar neretai vengia tą daryti. Kartais būna tokių situacijų, kai tikrai nežinau, kaip elgtis, nes nesu tikras, ar taip leidžiama daryti, ar ne. Vaikai dabar daug kam apatiški. Ir tėvų požiūris seniau būdavo kitoks. Nekalbu vien apie stalo tenisą, bet apskritai apie sportą. Treneriai atiduoda visą širdį, dėl to nukenčia jų asmeninis gyvenimas, išyra šeimos. Dažnai auklėtiniams aukojame savo savaitgalius, vakarus, laisvas akimirkas. Deja, ne visi tai įvertina“, – apgailestavo pašnekovas.
Įstojęs į Kūno kultūros institutą V.Rybakas toliau žaidė stalo tenisą, tik jau atstovavo ne Rusijos, o Lietuvos rinktinei. Baigęs mokslus institute specialistas gavo paskyrimą trejus metus padirbėti Vilkaviškyje.
Nepaisant visko, Vilkaviškio stalo tenisininkai daugybę metų stabiliai išlaiko gerus rezultatus visose varžybose, kuriose dalyvauja. Paklaustas, kokia viso to paslaptis, V.Rybakas įvardijo tris niuansus. Anot jo, visų pirma sėkmę lemia stabilus trenerių kolektyvas, jų tarpusavio supratimas bei pagarba vieno kitam ir, be abejo, auklėtiniams. Pats Viktoras treneriu dirba jau 39 metus, kartu su juo vaikus treniruojantis Valdas Kairys – 30 metų, dar vienas kolega Mindaugas Mozūraitis – 22 metus. Tarp sėkmės „komponentų“ V.Rybakas išskyrė ir Vilkaviškio stalo teniso prezidento Algirdo Pilipavičiaus nuolatinį dėmesį, principingumą bei pagalbą.
„Aišku, mūsų nebūtų be pagrindinių rėmėjų – UAB „Rytas“. Kiek gyvuoja ši įmonė, tiek laiko mūsų komandos dalyvauja įvairiose Lietuvos čempionatų lygose. Šiuo metu turime septynias „Ryto“ ekipas, iš kurių dvi varžosi aukščiausioje šalies lygoje. Tris kartus esame tapę čempionais, kartą džiaugėmės sidabru, o dar trissyk laimėjome bronzos medalius. Tikiuosi, jog šis gražus bendradarbiavimas tęsis dar ne vienus metus“, – vylėsi pašnekovas.
Vaikai ir kuriozai
Tėvo pėdomis žengė ir du V.Rybako sūnūs. Tik dukra Augustė, pamėginusi žaisti stalo tenisą, greitai jo atsisakė. Tačiau sūnūs Artūras ir Vytautas – daug titulų iškovoję sportininkai.
„Jie abu yra labai skirtingi. Artūras iš pradžių nenorėjo žaisti stalo teniso, bet kurį laiką jį verčiau tą daryti. Kai iškovojo pirmuosius medalius, atėjo ir noras sportuoti. Jis netgi yra tapęs Lietuvos suaugusiųjų čempionato sidabro medalio laimėtoju asmeninėje įskaitoje. Tiesa, šiuo metu Artūras jau nesportuoja. Vytautas – daug talentingesnis tenisininkas, sportuoja iki šiol, tačiau jis – labiau komandinis žaidėjas. Žaisdamas su Kęstučiu Žeimiu, jis dvejetų varžybose yra tapęs Lietuvos suaugusiųjų čempionu“, – pasakojo V.Rybakas.
Kalbėdamas apie Vytautą, tėvas prisiminė ir linksmą epizodą, kuris nutiko Slovakijoje vykusiame Europos stalo teniso čempionate. Tuomet į jį Viktoras nusivežė ir savo trečioką sūnų. Vieną dieną Vytautas tiesiog pradingo, o tėvas puolė į paniką niekur nerasdamas sūnaus. Laimei, vakare berniukas atsirado rankoje laikydamas krūvą pinigų.
„Kai paklausiau, iš kur juos gavo, jis paaiškino, kad laimėjo žaisdamas stalo tenisą su vienu juodaodžiu. Nežinojau, ar barti sūnų, ar pagirti“, – juokėsi pašnekovas.
Kartą Viktoras ir pats buvo patekęs į ne visai malonią situaciją. Išlaikęs stojamuosius egzaminus į Kūno kultūros institutą Kaune, jis grįžo į Kaliningradą. Už savaitės Krasnojarske turėjo vykti Rusijos čempionato finalai, į kuriuos V.Rybakas buvo patekęs kiek anksčiau. Visa sportininkų delegacija į Sibire esantį miestą jau buvo išvykusi seniau, tad šešiolikmečiam Viktorui pačiam teko ieškoti būdų, kaip nusigauti iki varžybų vietos.
Nusipirkęs lėktuvo bilietą iki Maskvos, jaunuolis tikėjosi, jog iš ten kaip nors pavyks pasiekti Krasnojarską. Deja, bilietų nebuvo, o varžybos nenumaldomai artėjo. Jaunuoliui net buvo kilę minčių nusipirkti bilietą į arčiau Krasnojarsko esantį Irkutską ar kitą miestą, bet ir šis planas neišdegė. Kone dvi paras šešiolikmetis praleido Maskvos oro uoste, kol pagaliau atsirado vienas laisvas bilietas į Krasnojarską. Ten nuskridęs V.Rybakas taip pat neturėjo jokio supratimo, kur reikėtų keliauti. Nuvykęs į pirmą pasitaikiusį viešbutį, ten, deja, laisvų vietų nerado. Vaikinas nusprendė permiegoti po viena iš viešbučio palmių, o ryte, savo nuostabai, pamatė iš viešbučio išeinančią Kaliningrado sportininkų delegaciją. V.Rybakas su komanda dalyvavo varžybose ir namo jau grįžo su saviškiais.
Žvejyba – ilgai neatrastas pomėgis
Šiandien V.Rybakas yra ne tik stalo teniso treneris, šios sporto šakos klubo „Sūdavija“ vadovas, bet ir eina Vilkaviškio sportinės žūklės klubo prezidento pareigas. Vyriškis juokavo, kad šis postas jam atiteko dėl jo pavardės, kuri išvertus iš rusų kalbos reiškia „žvejys“.
Žvejoti treneris pradėjo gana netikėtai. Kartą, paryčiais grįžęs iš varžybų, jis pasiėmė bambukinę meškerę ir patraukė prie Kastinės upelio. Iš pradžių žvejojo gana retai, tačiau greitai šis pomėgis visiškai užvaldė. Dabar V.Rybakas į žvejybą išsiruošia visada, kai tik turi laisvą minutę. Pasak jo, tai padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, atsikratyti nereikalingos įtampos. Didžiausios jo pagautos žuvys – 7,5 kg lydeka ir keletas maždaug kilogramu lengvesnių šamų.
„Seniau stalo teniso treniruotes buvo galima praleisti tik dėl vestuvių ir laidotuvių. Kartą pas mane atėjo V.Kairys su F.Suchocku ir pasiprašė išleidžiami anksčiau, nes sakė norintys nukasti bulves. Tik vėliau sužinojau, kad bulvių jie nekasė, o išvažiavo žvejoti. Tuomet labai pykau, nors dabar taip nesielgčiau“, – juokėsi pašnekovas.
