Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 04, 09:03

Dvi Lietuvos bokso pažibos – apie kovą prieš kovą, triumfą, žvaigždžių ligą ir kvadratą

Auksinis pavasaris Lietuvos bokso bendruomenei – net du lietuviai įkopė į aukščiausią triumfo viršūnę. Apsilankę Lietuvos sporto universitete naujieji pasaulio bokso čempionai – Gabrielė Stonkutė bei Eimantas Stanionis – atvirai papasakojo apie savo kelią į šlovės olimpą. Abu atsparūs žvaigždžių ligai ir maksimaliai motyvuoti. Abiejų žvilgsniai nukreipti į vieną – olimpines žaidynes Paryžiuje.
Eimantas Stanionis ir Gabrielė Stonkutė
Eimantas Stanionis ir Gabrielė Stonkutė / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Pirmą kartą pasaulio bokso čempionatų istorijoje skambėjo Lietuvos himnas. Lietuvos boksininkė G.Stonkutė iškovojo aukso medalį gegužę Stambule vykusiame pasaulio moterų bokso čempionate. Iki tol pasaulio čempionais nėra pavykę tapti nė vienam Lietuvos boksininkui ar boksininkei.

Visas varžoves ši žemaitė iš Kretingos pranoko svorio kategorijoje iki 81 kg.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gabrielė Stonkutė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gabrielė Stonkutė

„Vis dar esu euforijoje. Nors nurimo emocijos, sunku dar tuo patikėti. Istorinė didžiulė pergalė. Mums visiems tai didžiulis laimėjimas. Tai mano svajonės išsipildymas, šių metų tikslas“, – prisipažino į diskusiją atvykusi jaunutė boksininkė.

G.Stonkutė: „Vis dar esu euforijoje.“

81 kg – ne olimpinis svoris, tad norint dalyvauti 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kretingiškei teks keisti kategoriją. O žygiui į olimpiadą ji nusiteikusi tvirtai.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Gabrielė Stonkutė
Lukas Balandis / BNS nuotr./Gabrielė Stonkutė

„Darysiu svorį 75 kg. Kaip ir priklauso. Anksčiau taip pat boksuodavausi svorio kategorijoje iki 75 kg. Man čia nieko naujo. Žaidynės – dar viena svajonė, aukščiausia kartelė, o kartu ir aukščiausias tikslas. Po laimėto pasaulio čempionės titulo pasitikėjimo savimi daugiau atsirado, o ir reitingas geresnis“, – patikino G.Stonkutė.

Mergina teigia, dar neišnaudojusi savo viso potencialo. Suaugusiųjų bokso pasaulyje ji kaunasi tik antrus metus, tad tai – tik pati pradžia.

Paklausta, ką teko paaukoti dėl žygio į šlovės olimpą, Gabrielė patikino, kad sunkiausia – būti toli nuo šeimos: artimieji gyvena Žemaitijoje, o jai tenka treniruotis ir gyventi Kaune.

Nori nustebinti pasaulį

O štai kaunietis E.Stanionis balandį tapo pirmuoju Lietuvos boksininku, kuriam pavyko iškovoti profesionalų pasaulio čempiono diržą – lemiamoje dvikovoje dėl WBA reguliaraus pusvidutinio svorio kategorijos čempiono diržo jis įveikė rusą Radžabą Butajevą.

„Diržas pagaliau namuose atsidūrė. Ilgai vežiojausi mašinos bagažinėje“, – šyptelėjo Eimantas.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Eimantas Stanionis
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Eimantas Stanionis

Naujoji lietuvio kova dar nėra sudėliota iki galo.

„Esu pirmoje vietoje dėl kovos su Errolu Spensu (jam priklauso WBA „super“ titulas – aut. past.). Žiūrėsim, kaip viskas susiklostys, dar nėra jokių žinių iš vadybos. Užtruks laiko. Aš kaip sporto fanas norėčiau išvysti tą kovą, tuo pačiu ir pats noriu išnaudoti savo šansus – kovoti su žinomais bokso vardais. Tapęs pasaulio čempionu profesionaluose, per metus tikiuosi kovoti 2-3 kartus“, – vylėsi E.Stanionis.

E.Stanionis: „Labai norėčiau nustebinti pasaulį.“

Paklaustas, ar ryžto, kai prieš tave ringe stovi pasaulio žvaigždė, yra daugiau, boksininkas atsakė, kad jam patinka neįmanomą padaryti įmanomu. Viskas yra įmanoma, kai tiki savimi ir turi tikslą.

„Labai norėčiau nustebinti pasaulį ir pakelti mūsų vėliavą dar aukščiau“, – pažadėjo E.Stanionis.

Jis taip pat sieks dalyvauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kuriose, pasak boksininko, vyrauja visai kitokia aura, susirenka geriausi mėgėjų bokso atletai, visa šalis susivienija. Tačiau viskas priklausys nuo kovų grafiko ir vadybininko sprendimų.

Uždavė begalę klausimų

Diskusijos, vykusios Lietuvos sporto universitete, metu abu pasaulio čempionai bei jų treneris Vidas Bružas atsakė į moderatoriaus, susirinkusiųjų bei 15min žurnalistės klausimus. Aptartas visas sportininkų nueitas kelias, pažvelgta ir į ateitį. Diskusijos metu netrūko smagaus juoko.

– Treneri, šiemet jaučiame Lietuvos bokso pasaulyje istorinį proveržį. Kas tai nulėmė?

V.Bružas: Teisinga kryptimi eita. Kai eini teisingai, nesiblaškydamas į šonus, anksčiau ar vėliau ateini, tikslas pasiekiamas. Iš Eimanto to tikėjausi. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau jis tai pasieks. O Gabrielė – labai gabi mergaitė, buvusi Europos jaunimo čempionė. Daug dirba, treniruojasi, turi noro. Viskas yra dėsninga. Suprantama, sporte reikia ir sėkmės, bet ji ateina, kai dirbi. Be darbo sėkmės nebus. Tikimės artėjančiose olimpinėse žaidynėse iškovoti medalius.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Diskusija su Gabriele Stonkute, Eimantu Stanioniu ir jų treneriu Vidu Bružu
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Diskusija su Gabriele Stonkute, Eimantu Stanioniu ir jų treneriu Vidu Bružu

– Ar tokios pergalės atsuka prožektorių šviesas į boksą Lietuvoje? Ar atsiranda daugiau vaikų, norinčių lankyti treniruotes? Galbūt valdžios požiūris keičiasi, žadama investuoti daugiau į bokso infrastruktūrą?

V.Bružas: Infrastruktūra taip greitai negalėtų pasikeisti, bet požiūris tikrai keičiasi. Žmonės mato, stabdo, kalbina, prašo nusifotografuoti. Žinomumas didėja, gausėja salėse vaikų ir suaugusių. Kaip ir visose sporto šakose – jei sekasi, nori visi tapti tokiais pačiais, kažko pasiekti.

– Eimantai, Gabriele, ar boksas buvo jūsų pirmoji pasirinkta sporto šaka?

Eimantas: Mokykloje žaidžiau kvadratą. Geriau sekėsi mesti, ne gaudyti (nusijuokė). Kai buvo 8-eri, ėmiau lankyti kudo karatė. Nuo 13-ikos perėjau į boksą. Mama nuvedė į treniruotes. Sakė, kad esu berniukas, turiu mokėti apsiginti. Labai patiko.

V.Bružas: „Žinojau, kad anksčiau ar vėliau jis tai pasieks.“

Gabrielė: Kretinga – mažas miestelis. Pradėjau sportuoti, kaip Eimantas, nuo kvadrato. Tik man sekėsi gerai abu dalykai – ir mesti, ir gaudyti (šyptelėjo). Žaidžiau ir krepšinį.

– Eimantai, daug kas jus vadina žudiku kūdikio veidu. Dažnai girdite nuostabą, kad nesate panašus į boksininką?

Eimantas: Dažnai. Nepanašus tikrai (šyptelėjo). Bet kai įlipi į ringą, viskas pasikeičia.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Eimantas Stanionis
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Eimantas Stanionis

– Kodėl pasirinkote būtent boksą? Nelikote karatė ar nesigriebėte kito dvikovinio meno šakos?

Eimantas: Į boksą perėjau dėl to, kad kudo nelabai turėjau konkurencijos. Visuomet laimėdavau. Kovojau ir muay thai, kikbokse. Tapau čempionu. Iš 45 kudo kovų pralaimėjau gal 2. Kikbokso ir muay thai sudėjus iš gal 20 kovų tik 1 pralaimėjau. O kai į bokso treniruotę nuėjau, man buvo labai sunku. Pralaimėjau visus sparingus, kokius turėjau. Tai mane užvedė, norėjau įrodyti, kad irgi galiu. Labai konkurencingas esu visose srityse.

Mėgėjų bokse esu laimėjęs 165 kovas, pralaimėjęs gal 15. Nors iš tikrųjų esu pralaimėjęs 2-3 kovas, kai tikrai pripažinau priešininko pranašumą.

Teko muštis gatvėje?

Eimantas: Teko turbūt visiems. Daugeliui. Tuo metu, kai mušiausi gatvėje, dar nesportavau. Kai pradėjau sportuoti, nebeteko.

Gabrielė: Niekad neteko boksuotis už ringo ribų.

Ar vis dar gajus stereotipas, kad moterims ringe – ne vieta? Galbūt tėvai nenori leisti savo dukrų į šios sporto šakos treniruotes?

V.Bružas: Egzistuoja tokia bendra nuomonė, kad merginoms per grubi ši sporto šaka. Nors keičiasi ta nuomonė. Aš pats anksčiau kitaip galvodavau. Vieną auklėtinę štai atveža į treniruotes mama. Lankė ji šokius, o dabar bokse. Jei palygintumėme skaičius Lietuvoje, besiboksuojančių merginų yra kokius 4 kartus mažiau nei vaikinų – iki 50 iš viso.

– Treneri, kai pradėjote treniruoti Eimantą ir Gabrielę, kokie žmonės jums jie pasirodė? Ar nuo pradžių turėjo tą kovotojo gyslelę?

V.Bružas: Pirmiausiai užkliuvo tas spinduliuojamas noras, tikslo siekimas, žinojimas, ko nori iš gyvenimo. Jie žinojo, ko atėjo į boksą, kodėl eina ta kryptimi. Užstrigo jų motyvacija. Kitas vaikas ateina į treniruotes ir pats nežino, ko atėjo. Sekasi, nesiseka. O šie du žmonės yra tokie, kad jei nesiseka, dirba daugiau, kryptingai juda savo tikslo link.

Dažnai treniruotėse net tenka stabdyti. Kai planuoji procesą, įskaičiuoji tas patingėjimo akimirkas, o su jais taip nėra – kiek duosi, tiek padarys. Darys maksimaliai, kiek įmanoma. Reikia stabdyti, nes dirba, treniruojasi, o apie poilsį nelabai nori galvoti. Liepiu eiti ilsėtis, o atsako: „Ne, reikia dirbti“. Eimantas jau pradėjo įsisavinti, kad reikia ir ilsėtis. Bet su tuo ilgą laiką kovojome. Tai ir yra svarbiausia – motyvacija, tikslo siekimas, noras kažką pasiekti.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vidas Bružas ir Eimantas Stanionis
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vidas Bružas ir Eimantas Stanionis

– Koks yra jauniausias amžius, nuo kurio vaikai gali pradėti lankyti bokso treniruotes?

V.Bružas: Varžybose dalyvaujama nuo 13 metų, tad vieni pradeda treniruotis 11-ikos, kiti – 12-ikos. Yra tokių, kurie nuo 6-erių metų lanko, bet nėra prasmės, nes labai sunki sporto šaka. Geriausia pradėti sportuoti 11-12 metų.

Eimantas: Aš pradėjau boksuotis nuo 13 metų.

Gabrielė: Aš taip pat.

– Ar prisimenate pirmą lipimą į ringą, pirmąsias varžybas?

Eimantas: Taip. Labai bijojau. Pamenu, žiūrėjau dar Taysoną, išgirdau, kad kai pirmą kovą turėjo, norėjo pabėgti iš salės. Tad pamenu, kad ir aš labai, labai bijojau. Pasakė, kad kovosiu su daugkartiniu Lietuvos čempionu. Jis už mane vyresnis, o aš sportavęs tik mėnesį ar du. Buvo labai baisu. Pralaimėjau. Bet gerai buvo.

Gabrielė: Mano pirmosios varžybos buvo ne Lietuvoje – Serbijoje. Labai stiprus turnyras. Pirma kova vyko su inde. Pamačiusi varžovę, išsigandau: ir aukštesnė, ir tvirtesnė. Pralaimėjau taip pat.

– Kaip galime įsitikinti, pralaimėjimai ne visuomet demotyvuoja.

Eimantas: Mes ne pralaimime, mes mokomės.

– Kiek svarbus bokse yra racionalus mąstymas, tinkamas nusiteikimas?

V.Bružas: Psichologija, stabilumas yra laibai svarbu. Gali būti labai greitas, ištvermingas, bet jei galvoje nesusitvarkai, nieko nepadarysi. Sugebėjimas kovos metu išlaikyt balansą, koncentraciją iki pat galo yra labai svarbu. 60-70 proc. kovos baigties priklauso nuo psichologinio pasirengimo. Yra daug sportininkų, kurie galvoja apie tai, laimės ar pralaimės. Labai akcentuojasi į rezultatą. Tuomet nepavyksta kova. Reikia koncentruotis ne į rezultatą, o procesą.

E.Stanionis: „Mes ne pralaimime, mes mokomės.“

– Labai svarbu prieš lipant į ringą gebėti valdyti nerimą. Kaip susidorojote su jauduliu?

Eimantai: Einu po šiltu dušu. Apmąstau, kas bus. Pasakau sau, kad ruošiausi stipriai, sunkiai, kad viskas bus gerai. Taip save nuteikiu. Pokalbis su savimi vyksta.

Gabrielė: Muzikos klausausi. Jei kas šalia yra, bendrauju, kad mintis nukreiptų. Taip pat su savimi kalbuosi.

Eimantai, buvo akimirka, kai norėjote viską mesti? Jei taip, kas tuomet motyvavo nesustoti?

Eimantas: Poilsis, ramybė. Pailsi ir supranti, kad myli šią sporto šaką. Turi tikslą, nori jo siekti. Norėjau mesti boksą daug kartų. Kiekvienoje stovykloje persitreniruoji ir galvoji: „Eina sau, pavargau, tiek metų tą jau darau, gal jau viskas“. Ta rutina išties veikia. Užsidarai narvelyje ir darai tą patį kiekvieną dieną. Bet tuomet susimąstai: ne, dar ne laikas.

O planas B galvoje yra sudėliotas? Kas, jei trauma? Kas, jei ne boksas?

Eimantas: Gal su nekilnojamuoju turtu susijusio kokio verslo imčiausi. Tikrai neprapulčiau. Turiu daug minčių, kurias reikės realizuoti.

– Kokie laimėjimai jums patys svarbiausi? Labiausiai motyvavę boksuotis toliau?

Eimantas: Kai tapau Europos čempionu. Tai įkvėpė daug pasitikėjimo. Maniau, kad laimėsiu bronzą, o pasiekiau auksą. Supratau, kad viskas yra įmanoma. Tuo metu jau tikėjau, kad esu Top 5 Europoje ir pasaulyje.

Gabrielė: Europos jaunimo čempionatas, kai iškovojau pirmą vietą. Iki tol Europoje nekaip man sekėsi.

IBA nuotr./Gabrielė Stonkutė
IBA nuotr./Gabrielė Stonkutė

V.Bružas: Būna visko. Pralaimi kovą, kitą kokią nuteisėjauja. Tai labai kerta per motyvaciją, pasitikėjimą savimi. Eimantas, štai, turėjo olimpinėse žaidynėse turėti patį aukščiausią medalį, bet teisėjavimas, korupcija... Pralaimėjo antrą kovą. Pasakėm, kad užtenka, bandom eiti kitu keliu. O jo gal būtų ir nebuvę, jei ne tai (teisėjų sprendimai – aut. past.).

Ar viliamės, kad korupcijos mažės? Vyksta kontrolė, atskaitomybė, teisėjai diskvalifikuojami, keičiami. Daromi tie darbai, bet tai užims daug laiko.

Į aukščiausius organus, tarptautines bokso institucijas turi ateiti žmonės ne iš Rytų pasaulio, o Vakarų, turintys kitokį mąstymą, kultūrą. Kol prezidentas bus koks rusas... Jų kultūroje jau ta korupcija yra. Labai sudėtinga tikėtis greitų pokyčių.

60-70 proc. kovos baigties priklauso nuo psichologinio pasirengimo.

Eimantas: Treneri, sakykit tiesiai šviesiai – neįmanoma. Tikėtis galima, bet daug metų tai vyksta.

V.Bružas: Bet be vilties ir nieko nebus.

– Ar prieš kovą analizuojate priešininką?

Eimantas: Aš nemėgstu analizuoti detaliai. Esu pasimokęs: išanalizavau, išėjau į ringą, o priešininkas visai kitaip pradėjo kovoti, tuomet sutrinki. Mano kovos vyksta 12 raundų, turiu laiko su varžovu susipažinti kovos metu, jos eigoje. Turiu per ją atrasti raktus į pergalę. Analizes palieku treneriui, jis pasakys, kokios galimos priešininko klaidos. Pasižiūri, ar gerai kvėpuoja, kokias klaidas daro, kokius smūgius pagrindinius muša, kokios stiprios pusės.

Gabrielė: Neanalizuoju savo varžovių, bet prieš pasaulio čempionato ketvirtfinalį žiūrėjau varžovės kovą.

IBA nuotr./Gabrielė Stonkutė
IBA nuotr./Gabrielė Stonkutė

V.Bružas: Kai paruoštas planas kovoje neveikia, sunku persigrupuoti. Gabrielė su Eimantu abudu gerai valdomi. Yra tokių žmonių, kuriems gali sakyti, ką nori, šaukti į ausį atsistojęs, bet jis vis tiek savo tą patį daro. Nevaldomi kai kurie. Šie du girdi, gali keisti staiga taktiką. Su profesionalais lengviau – turi 12 raundų, gali keisti. O mėgėjuose pralaimi vieną raundą, antrą ir viskas, laisvas. Nebent nokautą pasieksi, bet tai sunku aukštame lygyje.

– Sportininkus dažnai kamuoja tokia keista liga – žvaigždžių. Teko persirgti ar pavyko jos išvengti?

Eimantas: Niekada nesirgau. Labai daug laiko praleidžiu žiūrėdamas įvairias tinklalaides, domiuosi bokso istorija, stebiu, kaip kovotojai kalba per konferencijas. Koks buvau pradžioje, toks turiu ir likti. Žmogumi turi išlikti visada, niekas nepasikeitė. Galvoja, kad pasaulio čempionas, tai žiūri į mane kitaip. Gatvėje kartais bijo prieiti nusifotografuoti. Aš toks pats žmogus kaip ir visi. Visi esame vienodi.

Gabrielė: Nesergu.

V.Bružas: Dėl savęs tai aš nežinau (nusijuokė). Tas kuklumas jų ir puošia, sukuria geresnį įvaizdį. Jei šūkauji, rėkauji, o paaiškėja, kad nieko viduje neturi, tai nieko gero. Kol kas, manau, kad su Gabriele ir Eimantu viskas yra gerai.

– Atskleiskite piniginę laimėtų pasaulio čempionų titulų vertę.

Eimantas: Negaliu.

„Scanpix“ nuotr./Eimantas Stanionis
„Scanpix“ nuotr./Eimantas Stanionis

Gabrielė: Už pirmą vietą pasaulio čempionate skyrė 100 tūkst. JAV dolerių prizą.

– Ar šeima, sutuoktiniai padeda ruoštis kovai, siekti tikslų? O galbūt kaip tik trukdo procesui, kišasi į jį, reikalaudami daugiau dėmesio, besijausdami užmiršti?

V.Bružas: Yra pavyzdžių, yra. Pradeda trūkti dėmesio, nori dalyvauti varžybose, būti kartu. Nėra masinis reiškinys, bet yra buvę patirčių, kai labai trukdė varžybiniam procesui. Žmonai dėmesio trūko, nesuprato, kad turi būti režimas. Nieko negali sakyti, negali lįsti į šeimos reikalus. Eimanto atveju to nesijaučia, tik padeda, manau. O dėl Gabrielės džiaugiuosi, kad nieko nėra (nusijuokė).

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Diskusija su Gabriele Stonkute, Eimantu Stanioniu ir jų treneriu Vidu Bružu
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Diskusija su Gabriele Stonkute, Eimantu Stanioniu ir jų treneriu Vidu Bružu

– Ar susiduriate su alinančiomis dietomis, dehidratacija?

Eimantas: Aš daug svorio metu. Domėjausi apie mitybą nemažai, pats daug ką išbandžiau. Buvo ir labai blogai. Dabar pasiekiau tokį lygį, kai gerai pažįstu savo kūną. Tai yra labai sunku. Mes, kovotojai, tai vadiname kova prieš kovą. Kiekvienas meta svorį. Vienas 10 kg, kitas 15, trečias – 20. Tai tikrai yra nesveika ir turi trukti kuo trumpesnį laiką. Teturi apie 24-30 valandų atstatyti svorį po svėrimų.

V.Bružas: Čia profesionalų terminas. Mėgėjai sveriasi tą pačią dieną, mažiausiai 3 valandos prieš kovą. Žymiai trumpesnis, sudėtingesnis dalykas, atsistatyti laiko neturi.

Gabrielė: Mano svoris 79 kg, kovoju svorio kategorijoje iki 81 kg, tad mesti netenka. Bet yra tekę anksčiau. Dabar daug geriau, kai nereikia mesti.

Eimantas: Gyvenimas gražesnis (nusijuokė). Prieš pastarąją kovą turėjau numesti 14 kg per 6 savaites. 10 dienų – 10 kg. Reikia mesti kiekvieną dieną po truputį, kad hormonai nesuvirintų, jaustumeis gerai, laimingas būtum. Siauras meniu – valgai dažniausiai tuos pačius produktus. Po svėrimo iki kovos per parą priaugau 8 kg.

– Gabriele, pasaulio čempionatas vyko Turkijoje, kuri – musulmoniškas kraštas. Buvo didelis žiūrovų susidomėjimas?

Gabrielė: Finalinėse kovose, kai boksavosi turkai, tikrai buvo didžiulis palaikymas.

V.Bružas: Turkijoje moterų boksas yra labai išvystytas. Negaliu atsistebėti taip pat. Stiprios boksininkės ir seniai jau. Gabrielės varžovė pusfinalyje – dukart Europos čempionė, triskart pasaulio prizininkė.

Treneri, ar bokso ateitis šviesi – turime Gabrielei ir Eimantui augančią pamainą, daugiau nenušlifuotų deimantų?

V.Bružas: Visada jų yra, vienokių ar kitokių tų deimantėlių. Tik reikia su jais tinkamai dirbti. Nenoriu kažko išskirti – nustebins patys pergalėmis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką