Kaip dabar jau žinome, į savo karjeros viršūnę įkopęs Sergejus tą naktį vis tik tapo pasaulio čempionu.
Praėjus keletui savaičių, kiek nuslūgus pergalės euforijai, nuvykau į Vilnių pasikalbėti su šalies kovos menų legenda.
S.Maslobojevas papasakojo apie savo kaip kovotojo kelią, pirmąjį trenerį ir jausmą titulinės kovos metu.
– Sergejau, jei tuo metu, kai buvai emigravęs į Norvegiją, būčiau priėjęs ir tau papasakojęs apie tai, kokią šeimą dabar turėsi, kokį gyvenimą gyvensi, kad būsi neginčijamas pasaulio „Glory“ čempionas. Ar būtum galėjęs tuo patikėti?
– Aš būčiau pagalvojęs, kad persidirbai. Ir būčiau paprašęs daugiau nenusišnekėti (šypteli).
Tuo metu buvau pačiame dugne. Iki tol mano gyvenime visuomet stigo pinigų, visada buvau pervargęs, vargino pastovios treniruotės, o augimo tartum nebuvo, nesimatė jokių perspektyvų. Tuo metu gyvendamas Klaipėdoje nejaučiau, jog progresuoju ir mano karjera juda į priekį.
Todėl artimos aplinkos žmonių spaudimas privertė nuleisti rankas. Galvoti, kad gal aš iš tiesų jaunystėje prisisvajojau, gal man viso to net nereikia, gal tai ne man. Juk niekas iš Lietuvos daug metų nebuvo tapęs pasaulio kovos menų čempionu.
– Bet juk tada nepasidavei?
– Tuo metu aš pradėjau gyventi statistinio žmogaus gyvenimą. Kaip mano mama visada man sakydavo: „kaip visi“, „būk normalus, kaip visi“. Na ir pradėjau gyventi, kaip visi...
Bet gyvenimas yra toks nuostabus dalykas, kuris visada grąžina tave ten, kur yra tavo tikroji vieta. Aišku, jei tik tu leisiesi grąžinamas. Priimsi dovanas, kurias jis tau suteiks.
Visiems gyvenimas yra vienodas, visiems jis toks pat sunkus, visi turime tas pačias 24-ias valandas per parą, visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis
Mūsų gyvenimas tuo ir nepaprastas, kad net bėdos ir problemos, su kuriomis susiduriame, yra tartum dovanos. Tos dovanos verčia tave augti, tobulėti ir judėti į priekį. Jei tik tu į jas taip pasižiūrėsi, užuot verkšlenęs, koks tavo gyvenimas yra nedėkingas ir sunkus. Visiems jis yra vienodas, visiems jis toks pat sunkus, visi turime tas pačias 24-ias valandas per parą, visi susiduriame su tomis pačiomis emocinėmis problemomis, visi turime tas pačias problemas santykiuose. Juk visi gyvename pirmą kartą, visi klystame ir tik tai, kaip su savo klaidomis susitvarkome, mus vienus nuo kitų skiria.
Vieni žmonės pasiduoda savo emocijoms, kiti kliaujasi savo loginiu ir blaiviu mąstymu. Vieni susidūrę su gyvenimo negandomis prasigeria ir pradeda skųstis dėl savo nevykusio gyvenimo ar situacijos, o kiti sako velniop! Aš susitvarkysiu. Mano rytojus nepriklauso nuo vakarykštės dienos. Mano rytojus priklauso nuo to, kaip aš reaguosiu ir veiksiu dabar.
Mūsų rytojus nepriklauso nuo vakarykštės dienos. Mūsų rytojus priklauso nuo to, kaip reaguosime ir veiksime dabar
– Prieš kovą su T.Khbabezu tau išeinant į ringą neužgrojo mūsų visų laukta Stasio Povilaičio – „Švieski man vėl“ daina. Kas ten nutiko?
– Organizatoriai per klaidą antrą kartą iš eilės įjungė T.Khbabezo pasirinktą dainą. Išėjimo į ringą metu aš iš pradžių nesupratau, kas čia įvyko, kokią čia nesąmonę groja. Prieš televizijos kameras man net išsprūdo žodžiai: „koks čia šūdas groja?“
Tą klaidą padaręs amerikietis didžėjus po renginio prie manęs priėjo ir nuoširdžiai atsiprašinėjo, žadėdamas ateityje savo padarytą klaidą kaip nors ištaisyti.
– Iš pradžių įlipęs į ringą atrodei tarsi būtum ne savas.
– Aš ir buvau ne savas. Įlipęs į ringą supratau, kad pagaliau esu čia – aš pagaliau esu savo didžiosios svajonės epopėjoje. Tai, dėl ko daugelį metų svajojau, yra čia, tartum mano rankose. Pagaliau aš esu toje lemiamoje kovoje, dėl kurios visą gyvenimą dirbau. Ji (ta akimirka) yra čia. Jaudulys buvo didžiulis, jis tą akimirką tartum buvo paėmęs viršų. Tačiau prasidėjus kovai su juo susitvarkiau, neperdegiau. Buvau susikoncentravęs, kontroliavau save ir padėtį ringe. Kaip ir visuomet, po kelių apsikeitimų smūgiais man jaudulys nuslūgo ir po truputį įsivažiavau.
Iki trečio raundo pabaigos judėjau ringe tikrai gerai. Sklandžiai kvėpavau, bet ketvirtajame jėgos pradėjo sekti, o penktame buvau jau visiškai pavargęs.
Apskritai iki kovos turėjome du pasiruošimo ciklus, po kurių susirėmimas taip ir neįvykdavo. Todėl nespėjau atsistatyti, o organizmo atstatymas kovotojui yra gyvybiškai svarbus.
– Muhammadas Ali visada sakė, kad tuo metu, kai pavargęs kovotojas grįžta į savo ringą kampą jausdamasis tartum būtų miręs, tada ir atsiskleidžia, ko žmogus yra iš tiesų vertas. Papasakok, kaip jauteisi po ketvirto raundo?
– Kovoje prieš Tariką aš grįžęs į savo ringo kampą treneriui (Andriui Šipailai) sakiau, kad nesuprantu kur esu. Eidamas link savo ringo kampo net neatsiminiau, kas vyko tame raunde. Juk nepraleidau ten kažkokių stiprių smūgių, tačiau paprasčiausiai buvau absoliučiai fiziškai pervargęs. Tartum kažkur tarp žemės ir dangaus.
Tik treneriui pasakiau, kad visiškai nežinau, kaip kito raundo metu elgtis. Tuo metu Andrius pradėjo rėkdamas manęs klausti: „Ar prisimeni, kodėl tu čia atvažiavai? Pabūti ar kovoti? Juk čia tavo taip ilgai lauktas momentas!“
Pasakiau sau, liko trys tik minutės, aš šio diržo niekam neatiduosiu ir mes šią kovą laimėsim, nesvarbu, galim ar ne
Vėliau sėdėdamas pradėjau jo nebegirdėti, tartum jo šaukimas būtų visai kažkur fone. Aš panirau į savo pasaulį, į savo vidines mintis. Supratau, kad dabar yra tas momentas, apie kurį tiek laiko galvojau, tiek svajojau, kurio net bijojau.
Aš mintyse galvojau – viskas, tu šio momento laukei, tu jo ir sulaukei. Dabar bus laikas susiimti, porą kartų giliai įkvėpiau ir pasakiau sau, kad liko tik trys minutės, aš niekam šio diržo neatiduosiu ir mes (aš ir mano kūnas) tai padarysim, mes laimėsim šią kovą. Nesvarbu, galim ar ne, o jei ir negalim, suvaidinsim, kad galim.
– Kokią traumą prieš šią kovą slėpei?
– Pirmojo pasiruošimo (kovai su L.Tavaresu) metu man trūko kryžminiai kelio raiščiai. Medikai man iškart pasakė, kad teks gultis ant operacinio stalo, o po operacijos būtų apie dešimties mėnesių trukmės atsistatymas. Ir dar kas yra blogai, po tokių operacijų ne visi sugeba grįžti į seniau turėtą formą. Jie dažnai nebebūna tokie pat, kokie buvo iki traumos.
Aš negalėjau paleisti šio gyvenimo šanso
Vis dėl to pasikalbėjus su traumatologe Akvile Vilkyte kartu nutarėme, kad vis tiek bandysiu kovoti. Akvilė pripažino, kad mano labai stiprūs raiščiai ir nors jie yra įtrūkę, tačiau sustiprinus aplink esančius raumenis, turėčiau kovą atlaikyti. Buvau pasilikęs riziką, kad jei kovos metu plyš, tai plyš. Tačiau aš negalėjau paleisti šio šanso. Žinojau, kad tuomet būčiau save užgraužęs. Todėl ruošdamasis kovai rengdavau treniruotes su kinezitarapeute Elena Auksaite. Stiprinome tas kojos dalis (šlaunis, blauzdas ir pan.), kurios laiko kelį ir didina jo stabilumą.
– Kada numatoma kita tavo kova?
– Šiuo metu turiu daug pasiūlymų ir yra tikimybė, kad dar šį gruodį pasirodysiu Lietuvoje.
– Kokia buvo pati svarbiausia tavo gyvenimo diena iki titulinės kovos „Glory“ ringe?
– Manau, kiekviename gyvenimo etape būna svarbiausios dienos ir įvykiai.
Pirma svarbiausia diena buvo, kai penkiolikos metų nenorom, vedamas bandos instinkto, pirmą kartą atėjau į sporto salę. Pradėjęs sportuoti sunkiąją atletiką susipažinau su savo pirmuoju treneriu Viktoru Gerasimovu. Jo dėka aš supratau, kas yra sportininkas, koks yra tikslų siekiantis žmogus, kaip reikia užsibrėžti ir pasiekti tikslus. Kaip atletas turi gyventi, kuo kvėpuoti ir kaip kalbėti. Aš viską supratau tik jo dėka.
Antra svarbiausia diena buvo, kai septyniolikos įžengiau į kovos menų salę. Tada supratau, kad ten turėjau būti jau senų senovei. Ir jog man viso to labai reikia, nuo pirmos treniruotės supratau, kad čia yra mano vieta, mano sporto šaka.
Tik pirmojo trenerio dėka supratau, kaip atletas turi gyventi, kuo kvėpuoti ir kaip kalbėti. Aš viską supratau tik jo dėka
Mano šeimoje svarbiausia diena buvo, kai į savo dabartinę žmoną pažiūrėjau ne kaip į draugę (Sergejus daug metų prieš tai ją pažinojo), o kaip į moterį. Kita svarbiausia diena ir naujo gyvenimo etapo pradžia buvo sūnaus gimimas. Po jo gimimo aš jau nebebuvau toks, koks buvau prieš tai. Jei prieš tai skaičiau saviugdos knygas, lankiau seminarus lavindamas savo vidinį pasaulį, čia staiga viskas savaime pradėjo rikiuotis ir dėtis į savas lentynas.
Taigi kiekvienas atskiras gyvenimo etapas turi savo dienas ir įvykius, kurie vėliau mus formuoja kaip asmenybes.
– Kokia yra pagrindinė užduotis jauniems žmonėms, ieškantiems savo gyvenimo kelio?
– Pagrindinė vaikų užduotis yra kiek įmanoma anksčiau atrasti savo pašaukimą, kuo daugiau eksperimentuoti ieškant savęs skirtingose srityse. Manau, kad kiekvienas žmogus yra kam nors skirtas, jis turi savo paskirtį. Kaip ir kiekviena automobilio variklio detalė turi savo funkciją, tas pats yra ir su žmonėmis, kiekvienas pasaulyje atliekame savo funkciją.
Kuo labiau esi atviras pasauliui, tuo ir jis labiau tau ištiesia pagalbos ranką
Ir tie principai: būti sąžiningu, atviru, nuoširdžiu ir tikru – jie lieka. Kuo labiau esi atviras pasauliui, tuo ir jis labiau tau ištiesia pagalbos ranką. Kuo tu būni labiau uždaras, tuo labiau nuo tavęs yra nusisukęs ir pasaulis su visomis savo galimybėmis.
Turi pasirinkti savo kryptį ir būti asu pasirinktoje srityje. Tada tikrai viskas bus įmanoma. Ir galėsi sukurti kažką, kas liks po tavęs. Kas gal kam nors padės, įkvėps ir suteiks stiprybės.
