Nors E.Matusevičiaus ranką palikusi ietis pirmuoju bandymu skriejo perspektyvia trajektorija, išvydęs rezultatą švieslentėje lietuvis sukando dantis – 79,73 metro toli gražu negarantuoja kelialapio į finalą.
Susiraukė jis ir po antrojo mėginimo, nors šis buvo gerokai solidesnis, leidęs imti galvoti ir apie finalą (82,78 m). Tai – kol kas geriausias E.Matusevičiaus švystelėjimas per pasirodymus pasaulio čempionatuose, o tarsi tai prisiminęs ir sulaukęs konkurento iš Islandijos Sindri Hrafno Gudmundssono sveikinimų lietuvis išspaudė ir šypseną.
Vis dėlto trečiasis mūsiškio bandymas buvo nesėkmingas, E.Matusevičius tai pamatęs tyčia peržengė liniją, o galiausiai net ir geriausias jo metimas per keturis pasaulio čempionatus neleido džiaugtis.
Sėkmingi konkurentų pasirodymai lėmė, kad kvalifikacijos A grupėje E.Matusevičius liko septintas, o tam, kad patektų į finalą, jį galėjo aplenkti vos penki ieties metikai iš B grupės.
„Manau, neužteks. Manau, kad reikėjo bent 83 metrų, nes antra grupė irgi labai stipri. Kadangi šiemet dalyvių daugiau, tai ir rezultatai kyla, -pesimistinę prognozę pateikė lietuvis. – Aišku, eisiu žiūrėti, tikėsiuosi, bet reikėjo dar pakilti iki 83 ir tada gal būtų šiek tiek ramiau.“
Deja, varžovai malonės E.Matusevičiui nesuteikė. B grupėje jį aplenkė šeši sportininkai, o lemiamu dūriu tapo šrilankiečio Rumesho Tharangos Pathirage'o metimas, po kurio ietis leidosi vos 2 cm toliau nei E.Matusevičiaus (82,80 m).
„Norėjosi daugiau. Kiek išspaudžiau, tiek. Antras mano rezultatas šiemet, tai visai patenkintas, bet visą laiką norisi daugiau“, – konstatavo lietuvis.
Manau, kad reikėjo bent 83 metrų.
Galiausiai, bendroje atrankos įskaitoje E.Matusevičius liko tryliktas – toje pačioje vietoje, kaip ir Dovilė Kilty trišuolio atrankoje vakar, taip pat per plauką nepatekusi į finalą.
Geriausias E.Matusevičiaus sezono rezultatas pasiektas liepą, kai ietis Šveicarijoje skrido 84,05 m. 2019 m. jo pasiektas Lietuvos rekordas siekia 89,17 m.
Ieties metimo atrankoje startavo 37 sportininkai. Patekimą į finalą garantavo įvykdytas 84,50 m normatyvas (įvykdė septyni sportininkai) arba buvimas tarp dvylikos geriausią rezultatą užfiksavusių atletų.
Tokijo ir Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyviui tai jau ketvirtas pasaulio čempionatas. Ligšiol į finalą jis buvo patekęs sykį, prieš dvejus metus Budapešte.
| Metai | Miestas | Rezultatas | Vieta |
|---|---|---|---|
| 2017 | Londonas | Visi trys bandymai buvo neįskaityti | - |
| 2019 | Doha | 79,60 | 22 |
| 2023 | Budapeštas | 82,35 (atrankoje) 82,29 (finale) | 8 |
| 2025 | Tokijas | 82,78 | 13 |
Geriausią rezultatą atrankoje pademonstravo Andersonas Petersas iš Grenados – 89,53 metro.
Ieties metimo finalas Tokijuje startuos ketvirtadienį 13.23 val. Lietuvos laiku.
– Kaip iš techninės pusės vertini antrąjį savo metimą?
– Šį sezoną kažkaip neišeina padaryti paties metimo galo. Atrodo, kaip pradedu mest, taip ir baigiu. Nėra to vadinamojo užbaigimo. Nežinau, kodėl. Aišku, pasiruošimas buvo sudėtingas. Lyg ir pabaigoje antro bandymo kažkiek pavyko, bet vis tiek trūko pilno užbaigimo. Iki tobulumo dar trūko.
– Kelionė iki pasaulio čempionato nebuvo lengva dėl traumelių ir skausmų. Kiek džiugu, kad vis dėlto sezonas užsibaigė čia, Tokijuje, pasaulio čempionate?
– Gegužės mėnesį net 70 metrų nesugebėjau numesti dėl visų traumų, tai jau galvojau gal sezoną iš viso nurašyti ir išsigydyti visas problemas. Bet po truputį įsivažiavau ir manau, visai neblogai.
– Ar randi sau atsakymus, kodėl vis puola traumos?
– Žinau, aišku, kad žinau – tokia rungtis. Nėra sveika. Bet kurio ietininko paklaustumėt, visi tą patį pasakys – kad kažkas kažkam yra. Ir pasakys kodėl – nes tai ieties metimas. Didelis greitis, staigus judesys – vienas judesys ne ten ir gali gauti traumą.
– Koks jausmas grįžti į didžiausią lengvosios atletikos sceną jau turint nemažai patirties?
– Jaudulio nebuvo. Tiesiog ėjau į sektorių ir žinojau, kad jau ne kartą esu čia buvęs. Atrodo: „ko čia jaudintis?“ Darau tą patį jau daug metų. Ta patirtis gal pagaliau ir susidėjo, kad ramus jaučiausi sektoriuje.
– Tokijuje jus palaiko ir mylimoji Urtė Baikštytė. Kiek svarbus jos palaikymas?
– Labai svarbu – tai didžiausia palaikymo komanda: Urtė, tėtis, Juozas (Baikštys, Urtės brolis ir šuolininkas į aukštį – past.). Labai smagu ir tikrai jaučiau palaikymą – girdėjau, kaip šūktelėdavo.
– Kaip Tokijas, aklimatizacija ir karštis?
– Mes šiek tiek anksčiau atvykome, dar buvome stovykloje ir aklimatizavomės, tai visai neblogai. Aišku, praėjusią savaitę orai dar buvo truputį vėsesni, o šiandien vėl +33 laipsniai, tai jaučiasi, jaučiasi (šypsosi).
– Kaip ilsėsiesi po sezono?
– Liksiu Tokijuje, pakeliausiu. Kad jau atvykau, tai reikia ir pakeliauti, pasidairyti.
– Kokios finalo prognozės?
– Tikiuosi pats dar ten būti (šypsosi). Vokietis (Julianas Weberis – past.) šiemet absoliutus lyderis, pamatėme ir kvalifikacijoje. Pirmu metimu gal kažkas nesigavo, o antru – virš 87 metrų. Jis turėtų laimėti medalį. Galbūt net brazilas (Luizzas Mauricio da Silva – past.), šiemet tikrai stipriai atrodo. O dėl [Neerajaus] Chopros (Paryžiaus olimpinio čempiono – past.) nežinau, turiu abejonių.
– Grįžai į Tokijo olimpinį stadioną. Ar jautei čempionato atmosferą?
– Taip, jautėsi, daug geriau nei per olimpiadą, nes tada nebuvo nė vieno žiūrovo (juokiasi). Dabar tikrai smagu.
– Minčių apie karjeros saulėlydį dar nėra ir lieka noras varžytis ir gerinti rezultatus?
– Ne, nėra. Šiemet, gal po tų olimpinių, kuriose tikėjausi finalo, gal buvo psichologinis nuosmukis ir sunku atsistatyti. Kadangi sunkus pasiruošimas, tai šiemet sunkiau, bet per kitus sezonus bus žymiai geriau. Noriu ir žinau, kad galiu.
