– Nuo kada tapote tokiu dideliu aistruoliu?
– Lūžis buvo su britais. Pamenu, Laurynas Grigelis žaidė paskutinį mačą, o aš visiškai nieko nesitikėjau ir jo nežiūrėjau. Ir tik vėliau supratau, ką praradau. Jau vien tai, kad nebuvau arenoje, buvo didelis praradimas.
Žodžiu, tada viską praradau. Pats kaltas. Dar kartą panašus šposas buvo, kai Ričardas Daviso taurėje Bosnijoje ir Hercegovinoje žaidė su Mirza Basičiumi ir pralaimėjo pirmus du setus. Aš nusivyliau. Išjungiau televizorių, kažkur, atsimenu, išvažiavau. Paskui grįžtu ir savo akimis netikiu – 3:2. Bet tai tik įrodo, kad sirgalius turi būti labai kantrus ir lojalus.
– Visai neseniai Lietuvos teniso rinktinė pateko į pirmą Daviso taurės grupę. Ar tai didelis pasiekimas mūsų šaliai ir ar galime tikėtis kada nors žaisti aukščiausiojoje pasaulinėje grupėje?
– Į pasaulinę grupę tikrai nepateksime, nes reikalingas trečias žaidėjas. Be jo, viskas priklauso nuo atsitiktinumo. Kai viskas priklauso nuo dviejų žaidėjų, tai yra gana sudėtinga.
Galima gal vienas rungtynes, gal net antras laimėti, bet kai dar reikia žaisti dvejetus, nes daugiau nėra kam, tai labai sudėtinga. Manau, kad ta vieta, kurioje mes esame dabar, yra labai garbinga ir mes tikrai galime išsilaikyti šioje lygoje. Ir tai yra tikrai puikus pasiekimas.
– Ką galvojate apie Ričardą Berankį? Ar jums teko su juo bendrauti. Ar sekate jo karjerą?
– Aš niekada nelendu žmonėms į akis, todėl asmeniškai nesame pažįstami. Lįsti ir bandyti susipažinti – ne mano charakteriui.
Labai stebiu visas jo varžybas. Labai tikiu juo. Net tada, kai jam labai nesiseka. Net ir žmonai sakiau, kai jam žaidimas visai nėjo, kad aš turbūt liksiu paskutinis, kuris nebetikės. Nes manau, kad Ričardui vis dėlto reikia labai nedaug. Technika jo gera. Gal taktinio pasirengimo kiek trūksta. Nes kartais, kai atsipalaiduoja, jis žaidžia kaip Dievas. Kad ir pergalė prieš Milošą Raoničių. Jis jį tiesiog sunešiojo.
Bet man atrodo, kad kartais jis neprisiderina prie varžovo, žaidžia savo žaidimą, tiesmuką žaidimą, ir priešininkui tai tampa paranku. Todėl man atrodo, kad jam dar reikia išmokti žaisti taip, kaip priešininkui yra neparanku, o ne tik laikytis savo žaidimo.
Nes kai paskaitau komentarus, tarkim, doublefault.lt, žmonės rašo, kad ir vėl varžovas su Ričardu sužaidė karjeros mačą. O juk taip neturi būti. Gero žaidėjo išskirtinis bruožas ir yra tas, kad jis neleidžia priešininkui sužaisti karjeros mačo. Bet man atrodo, kad tai nėra sudėtinga pakeisti. Galbūt galima kreiptis ir į psichologą pagalbos.
– Daugelis teniso aistruolių diskutuoja, kaip toli pasauliniame reitinge gali nužengti R.Berankis. Ką manote jūs?
– (juokiasi) Aš labai norėčiau, kad jis būtų dešimtuke. Bet manau, kad dešimtuke jisai nebus. Tikiu, kad jis gali būti 30-tuke. Maksimumas – 20-tukas. Ir aš nežinau, ar dėl fizinių savybių. Dažnai visi akcentuoja ūgį, kitus dalykus. Bet juk yra pavyzdžių, kai ir nedideli žaidėjai daug pasiekia, kad ir Michaelas Changas. Dar yra argentinietis Diego Schwartzmanas – jis penkiais centimetrais už Ričardą mažesnis ir pasaulyje yra gal 60-as.
Esant mažesniam ūgiui atsiranda kitų privalumų. Staigumas, mobilumas, kirčio staigumas ir tai Ričardas turi, bet jam reikia psichologinės savitvardos ir taktinio lankstumo. Nežinau, ar čia reikalingi papildomi treneriai, nes jis tikrai neišnaudoja viso savo potencialo. Sutikite, 2011-aisiais metais jis demonstravo daugiau potencialo turintį žaidimą. Aišku, vėliau sekė traumos, bet tuo metu jau atrodė, kad jis visiškai beldžiasi į pasaulio elitą.
