– Tenise labai daug kas priklauso nuo psichologijos. Kokio tipo žaidėjai jums labiausiai patinka?
– Man nepatinka žaidėjai be jausmų, kaip kokios austrės. Man patinka žaidėjai, kurie, jeigu reikia, ir raketę sulaužo. Įdomu, gal jūs geriau žinote, ar Ričardas organiškai tapo piktesnis ar jį kas nors įkalbėjo taip daryti? Aš, manau, kad jam tai blogai atsiliepia. Jis po to pradeda žaisti dar blogiau.
Man nepatinka žaidėjai be jausmų, kaip kokios austrės. Man patinka žaidėjai, kurie, jeigu reikia, ir raketę sulaužo.
Yra žaidėjų, kurie tokiu būdu užsiveda ir po to žaidžia geriau. Jeigu jie atvirai korte nesikeikia, neįžeidinėja žiūrovų, man jie patinka. Tai visai integrali teniso dalis.
Tenise psichologija tikrai yra didžiulis dalykas. Ypač, manau, komandinėse varžybose.
Tada prasideda visokių įdomių dalykų. Aš stebiu visas smulkmenas. Netgi kokiu tempu padavinėja žaidėjas. Man kartais nepatinka, kad Ričardas ateina ir pradeda padavinėti kaip robotas. Atrodo, padaryk šioje vietoje pauzę, padaryk pauzę, panervink tą kitą žaidėją. Ko tu dabar kaip kokia teniso mašina (juokiasi).
Na, bet, aišku, čia mano diletantiški samprotavimai (kvatoja). Visi mes esame sirgaliai ir manome, kad patys atsistotume ir sužaistume geriau. Bet juk taip nėra. Mes gal net nepermuštume kamuoliuko į kitą tinklo pusę (juokiasi). Bet tai irgi yra tas dalykas, dėl kurio man patinka tenisas – psichologija, taktika.
– Jūsų profesija irgi labai atsakinga. Dažnai galima jus pamatyti televizijos žiniose, interneto portaluose ar laikraščiuose komentuojant ir prognozuojant vieną ar kitą svarbų dalyką visai Lietuvai. Ar savo profesijoje randate ką nors bendro su tenisu? Ar tenisas jums padeda jūsų darbe?
– Na, žinot, galbūt labiau išoriškai. Mano darbe labai dažnai sprendimą reikia priimti greitai. Nors dar ir nėra visos informacijos, reikia sprendimą priimti šiek tiek aklai. Turinio prasme būtų labai sudėtinga surasti kažkokių panašių dalykų.
– Ar jūsų vaikai sportuoja? Galbūt žaidžia tenisą?
– Jaunesnioji dukra kurį laiką žaidė futbolą, nes jai buvo įdomu. Vyresnioji turi tokį tolimesnį santykį su sportu. Turiu dvi dukras. Vienai 22-eji, kitai 19-a.
Man atrodo, kažkada esam varžybas stebėję visi keturi. Žiūrėti jos mėgsta. Atsimenu, važiavome su jaunesne dukra ir žmona į Daviso taurės varžybas Estijoje. Ir visi trys sirgome. Važiavome pakankamai bjauriai sirgdami. Tai Daviso taurė buvo nepakartojama. Nes aš paskiau turbūt dar mėnesį sirgau (šypsosi).
Mes visi važiuojam, visi drebam (juokiasi), drebam nuo temperatūros, nuvažiuojam į viešbutį, šiek tiek atsigaunam, po to varžybos, po jų vėl tonusas nusileidžia ir mes vos ne vos grįžtam į viešbutį. Ilsimės iki pat kitų varžybų. Ir vėl. Tada, pamenat, Laurynas patyrė traumą. Ričardas su Jurgenu Zoppu žaidė gal penkias valandas. Ir buvo jau vakaras. Ir galvoju, Dieve mano, kaip reikės parvažiuoti. Temperatūra 38,5 ar 39. Kelionė trunka aštuonias valandas. Kažkaip parvažiavom. Dabar yra ką prisiminti.
