besivadinusi ekipa dvejus metus iš eilės iškovojo bronzos medalius LKL pirmenybėse.
189 cm ūgio gynėjas atstovavo ir Lietuvos jaunimo rinktinei 2002 m. Europos U20 čempionate Kaune, kur Simo Jasaičio, Tomo Delininkaičio, Sauliaus Kuzminsko vedama, o Rimo Endrijaičio treniruojama, komanda užėmė penktą vietą.
M.Pociukonio karjera nudreifavo į Ukrainą, paskui dar buvo klubiniai etapai Rumunijoje ir Prancūzijoje, vis sugrįžtant į Lietuvą, kur alytiškis atstovavo Panevėžio ir Utenos komandoms LKL, o karjeros pabaigoje NKL ekipoms: Vilniaus Š.Marčiulionio akademijai ir Molėtų „Ežerūnui“.
Per paskutinį sezoną Molėtuose jis jau dirbo ir treneriu, bet tuo metu atėjo pandemija, užsidarė lyga, įvyko pokyčiai klube. M.Pociukonis pradėjo bandyti save vaikų krepšinio treneriu Sostinės krepšinio mokykloje Vilniuje.
„Sukdamasis tame lauke, supratau, kad man dar reikia panešioti pagrindinio trenerio derinių lentą, kad tapčiau tikrai geru treneriu, – prisiminė jis. – O šalia atsirado galimybė dirbti antidopingo srityje.“
Vienas pažįstamas pasiūlė pabandyti antidopingo specialisto darbą, o M.Pociukonis greitai suprato, kad tai sportui lygiagreti sritis.
„Iškart pajutau, kad suprantu sportininko mąstyseną. Pats buvęs sportininku, aš žinau, ką jie galvoja, man lengva rasti bendrą kalbą. Darbas įdomus, galiu būti įvairiose varžybose, pasikalbėti su įvairiais sportininkais – man tai iškart patiko“, – pasakojo M.Pociukonis.
Per pastaruosius ketverius metus jis tikrino daug sportininkų. „Nuo kultūrizmo iki poledinės žūklės, – šypsojosi M.Pociukonis. – Yra tekę testuoti ir krepšininkus, tik pažįstamus žaidėjus tikrinti atsisakau, kad nekiltų interesų konfliktų.
Esu dirbęs tarptautinėse varžybose Lietuvoje, bet į užsienį testuoti nebuvau vykęs. O olimpinės žaidynės visada atrodė sunkiai pasiekiama viršūnė.“
M.Pociukonis nėra pamiršęs krepšinio, jis darbuojasi ir Vilniaus gimnazijoje treneriu, su bendraminčiu vykdo sveikatingumo projektus, taip pat darbuojasi antidopingo specialistu pagal individualios veiklos sutartį su Lietuvos antidopingo agentūra.
„Veiklų netrūksta. Nuo didžiojo krepšinio esu kiek nutolęs, bet tuo pačiu seku visas krepšinio madas, esu šalia, noriu nepaleisti, kartais pavaduoju trenerius SKM ir išbandau krepšinio naujoves treniruotėse“, – kalbėjo M.Pociukonis, ir toliau ketinantis eiti dviem kryptimis.
Šiuo metu pagrindinė kryptis yra olimpinė.
M.Pociukonio kelias į žaidynes nebuvo trumpas. Apie dvejus metus truko procesas, reikėjo gauti tarptautinio antidopingo pareigūno licenciją.
Įgijus ją, atsirado galimybė pildyti prašymą dirbti olimpinėse žaidynėse. Būtina sąlyga darbo konkurse – darbo patirtis svarbiose renginiuose, kaip pasaulio čempionatai.
„Viskas vyko su Lietuvos antidopingo agentūros žinia. Turėjau palaukti, bet vieną dieną gavau laišką, kad esu pasirinktas, – džiaugsmingą dieną prisiminė M.Pociukonis. – Iš pradžių mane įtraukė į rezervinį sąrašą, o po savaitės, per kurią perklausė, ar tinkamos datos, įtraukė į pagrindinį sąrašą. Darsyk perklausė: ar tikrai nori?
Kaip nenorėsi? Juk tai buvo mano svajonė. Jei nepatekau kaip sportininkas, į olimpines žaidynės nuvykau kaip antidopingo agentas.“
Jis džaugėsi, kad paskyrimas lėmė darbą slidinėjimo alpinizmo ir ypač kalnų slidinėjimo varžybose, kuriose regėjo ir A.Drukarovo sėkmingus nusileidimus.
Pagal sutartį, M.Pociukonis Bormijuje iš viso praleis pusketvirtos savaitės.
Olimpinė dienotvarkė – gana įvairi. „Turime tam tikrus rėmus, tvarkaraštį, dienines ir vakarines pamainas. Antidopingo stotyje yra vadovai, kurie skirsto testavimus, o tokioje tarptautinėje komandoje dirbame labai komandiškai. Darbas – vienas malonumas“, – pasakojo 44 metų lietuvis.
Dėl darbo specifikos jis negali pasakyti visko, pavyzdžiui, kiek sportininkų ir kurie yra testuojami žaidynėse, bet gali nusakyti darbo pobūdį.
Dalis sportininkų testuojami ne varžybų metu – kartais jų pačių kambariuose olimpiniame kaimelyje, o kartais pakviesti į antidopingo stotį. Varžybų metu antidopingo kambariai įrengti prie arenų.
Anot M.Pociukonio, reikalingos minimalios medicininės žinios, o jis pats atsakingas už sportininkų šlapimų mėginius. Lietuvis galėtų imti ir kraujo mėginius, bet šią sritį italai specialistai prisiėmė sau.
Įprastai tikrinami visi varžybų prizininkai, bet atliekama ir daugiau testų – pavyzdžiui, realu, kad bus patikrintas tas, kurio rezultatai ženkliai pagerėjo lyginant su prieš tai buvusiais rezultatais.
„Sportininkai reaguoja labai gerai, visi yra profesionalai ir žino, kodėl tai daroma. Jokių problemų nebūta, – pasakojo M.Pociukonis. – Tačiau kartais reikia mokėti reaguoti į situaciją, ji gali greitai pasikeisti. Daug kas ateina su patirtimi.“
Dėl įtampos ir ar nuovargio ne visiems sportininkams pavyksta greitai priduoti mėginius. Kai kuriems prireikia kelių valandų ir ne vieno litro vandens.
„Yra fizinis ir psichologinis barjeras. Daug testų praėję įprastai moka ir žino, kaip procedūrą atlikti, o kartais tenka palaukti – vienas gali viską atlikti per 10 minučių, o kitas gali užtrukti ir dvi valandas – tai normalu, visi tai žino“, – pasakojo M.Pociukonis.
Jis pabrėžė, kad šiais laikais į gera pasikeitęs požiūris į antidopingo kontrolierius.
„Visi supranta, kad mūsų misija nėra pagauti. Mūsų misija – apsaugoti sąžiningą sportininką, tą kuris daug dirba, atiduoda visą širdį, bet gali likti už nesąžiningo žmogaus“, – pabrėžė M.Pociukonis.
Lietuvoje būta įvairių istorijų, bet per kelias ryškiausias antidopingo tyrėjų pastangos baigėsi laimės ašaromis lietuviams, kurių vietos ir medaliai pasikeitė dėl pagautų dopingu sukčiavusių varžovų.
Suprasti akimirksniu
- Imtynininkas Mindaugas Mizgaitis 2008 m. Pekine laimėjo olimpinę bronzą, o 2016 metais medalis buvo pakeistas į sidabrą;
- Septinkovininkė Austra Skujytė 2012 m. Londono žaidynėse buvo penkta, bet pakilo vėliau per dvi pozicijas ir po kelerių metų gavo bronzos medalį.
- Sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė pernai apdovanota Europos lengvosios atletikos čempionato bronzos medaliu – tai reikšmingiausias titulas jos karjeroje, atitekęs praėjus septyneriems metams nuo varžybų, kuriose ji finišavo ketvirta, bet paskui buvo diskvalifikuota varžovė.
„Brigitai Virbalytei tas medalis buvo vyšnaitė ant karjeros torto“, – pastarąją istoriją įsiminė M.Pociukonis.
Neminėdamas atleto pavardės, antidopingo specialistas pasakojo dar vieną svarbią istoriją, nutikusią Lietuvoje besivarčiusiam užsienio atletui:
Patikrinus vieną sportininkų, buvo aptiktas rezultatų nukrypimas. „Jis iškart atkakliai tvirtino, kad nieko draudžiamo nevartojo. Buvo atliktas dar vienas testas – vėl neaiškūs nukrypimai. Antidopingo specialistai jam patarė atlikti išsamesnius tyrimus, o tada išaiškėjo, kad jam – pirma vėžio stadija, – pasakojo M.Pociukonis. – Liga buvo laiku nustatyta, sportininkas buvo išgydytas.“
Šiose olimpinėse žaidynėse yra nuaidėjęs vienas dopingo atvejis.
Italijos biatlonininkė Rebecca Passler buvo suspenduota prieš pat žaidynes, bet jų metu jos apeliacija buvo patenkinta, išklausius paaiškinimą, kad letrozolas jos organizme atsirado testo išvakarėse per pusryčius pavartojus krūties vėžiu besigydančios mamos vaistus. Praleidusi asmenines varžybas, R.Passler gavo teisę startuoti nuo vasario 16 dienos žaidynėse ir dar gali pasirodyti biatlono estafetėje.
Tiesa, įprastai testų tyrimai užtrunka kelias savaites, tad šių žaidynių nuodėmės gali paaiškėti vėliau.
Derindamas darbą, M.Pociukonis džiaugėsi, kad lieka laisvo laiko.
„Dvi dienas dirbi, o trečia laisva. Be to, popietės laisvos. Buvome ir paslidinėti su kolegomis“, – pasakojo jis.
Laisvu nuo darbo metu, sportuojant salėje su treniruokliais jam nutiko keistas įvykis.
„Žaidynėse daug naujų įrenginių, o ten salėje vienas aparatas buvo nepritvirtintas. Iš pradžių, užsimetęs svorio pagalvojau: kaip čia taip lengva? Tada man pro pat galvą praėjo kabelis – viskas galėjo baigtis daug blogiau. Kaip tik šalia buvo savanoris italas, viską matęs ir padėjęs man“, – pasakojo M.Pociukonis.
Jis gyvena per valandą kelio nuo Bormijaus, bet transporto sistema veikia puikiai, maistas geras, žmonės draugiški, o olimpinė dvasia jaučiasi ir nuo kitų olimpinių renginių atokiau esančiame kalnų miestelyje.
M.Pociukonis džiaugėsi nauja patirtimi tarptautinėje komandoje, kurioje yra net keliolika skirtingų valstybių specialistų – nuo Australijos iki Kanados.
„Visi žmonės mylintys savo darbą, o aš įgavau milžiniškos patirties. Lietuvoje tokie renginiai mažesni, jau viską ten perpratęs, o čia – kitas lygis, gavau labai daug žinių, kuriomis grįžęs pasidalinsiu su saviškiais kolegomis, – planavo lietuvis. – O taip pat vaizdai – aplink kalnai dieviški. Aš mėgaujuosi kiekviena diena.“
