15min.lt pakalbino Džiugą apie tai, kuo jis šiandien gyvena, kaip jaučiasi ir kokią žinutę galėtų perduoti tam žmogui, kuriam šiandien kaip niekada reikia palaikymo.
„Šiandien jaučiuosi gerai – stengiuosi gyventi visiškai taip, kaip gyvenau anksčiau. Tiesa, tas įprastumas kiek kitoks, nes atsirado naujų rutinų, tačiau nepaisant jų, darau viską taip, kaip anksčiau: dirbu, valgau, stengiuosi savęs pernelyg neriboti, keliauju, plaukioju“, – savo kasdienybe dalinasi vyras ir priduria, kad feisbuke papasakojęs apie savo ligą nesitikėjo, kad sulauks tiek daug dėmesio.
Ligos pradžia – beveik nepastebima
Paklaustas apie ligos pradžią jis sako, kad sunku pasakyti, kada viskas prasidėjo, nes savijauta nebuvo prasta, o pirmieji galimi simptomai neatrodė gąsdinantys.
Pagrindinė problema, su kuria jis vargo ilgą laiką, buvo padažnėjęs tuštinimasis. Tačiau kaip Džiugas pastebi, būdavo dienų ir savaičių, kai viskas susitvarkydavo, savijauta grįždavo į vėžes.
„Taip ir gyvenau, simptomus nurašydavau kitoms priežastims, sau sakiau, kad tai nieko rimto, o ir kraujo nesimatė, todėl gyvenau toliau. Svoris nekrito, nepykino, jaučiausi gerai. Visgi, padažnėjęs tuštinimasis, apie kurį perskaičiau vėliau ir kuris buvo vienintelis ryškiausias tiesiosios žarnos požymis mano atveju, galiausiai mane nuvedė pas gydytojus“, – prisiminė Džiugas.
Apsilankius pas specialistus, viskas klostėsi žaibiškai. Vienas tyrimas, paskui kitas, tad diagnozė paaiškėjo ir greitai, ir netikėtai. „Po kolonoskopijos tyrimo ir išgirstos diagnozės ausyse ėmė spengti tyla. Žiūrėjau į kitus žmones ir galvojau, kokie jie laimingi ir koks aš nevykėlis. Kaip paaiškės vėliau, savęs lyginimas su kitais bus vienas iš sunkiausiai įveikiamų uždavinių norint padėti sau susitaikyti su nauja situacija ir prisitaikyti prie jos neprarandant savivertės. Dar ir dabar stebiuosi, iš kur radau jėgų ir ryžto tos pačios dienos pavakarę iš darželio pasiimti Albertą, paskui su juo nueiti į čiuožinėjimo rogutėmis treniruotę - pažaidimą miške. Kaip taip pat paaiškės vėliau, leisti sau neleisti stabdyti gyvenimo bus pats geriausias sprendimas, leidžiantis vyti šalin mintis apie sugriuvusį, tad gal nevertą tęsti gyvenimą, ir judėti į priekį“, – savo feisbuko įrašė rašė Džiugas.
Jis tęsia, kad ta nelaukta žinia atėmė daug laiko, kad susigyventų su tuo, kas įvyko, modeliuotų, kas laukia vėliau, kaip pasakyti vaikams, tėvams ir kitiems artimiausiems žmonėms, sugebėtų paprašyti jų pagalbos.
„Nuo pat pirmos dienos nebuvo noro nei slėpti, nei slėptis. Užsidarymo kažkiek buvo, bet kiek įmanoma bandžiau tai išgyventi atvirai prieš patį save ir kalbėdamas su artimiausiais. Ir tie pokalbiai padėjo nepalūžti, negalvoti, kad viskas sugriuvo. Bet tas laikas buvo sudėtingas. Su žinia, kad man vėžys, aš gyvenau trumpiau nei mėnesį, tad pusė jo prabėgo su nežinojimu, kas bus, koks gydymas laukia.
Man reikėjo sulaukti rezultatų, tad minčių buvo visokių – gal tai paskutinė mano slidinėjimo kelionė, kurią tuo metu susiorganizavome su vaikais? Tos vidinės dramos buvo nemažai, bet džiaugiuosi, kad pavyko atsilaikyti prieš viską, kas laukė, priimti sprendimus dėl gydymo, kurie irgi buvo nepaprasti“, – kalbėjo vyras.
Operacija ir gyvenimas po jos
Kaip pasakoja Džiugas, po tyrimų jam buvo pateiktas gydymo planas – pasiūlyta atlikti operaciją, suformuoti stomą. „Auglys didelis ir žemai „sėdintis“, tačiau dar be metastazių, tad ligoninės konsiliumas siūlo suformuoti stomą bei visiškai pašalinti išangę. Nusibraukus ašaras ir laukiant operacijos paskyrimo datos, o vėliau ir pačios operacijos, teko pačiam porai savaičių patapti savamoksliu daktaru ir pamėginti išsiaiškinti, ar tikrai šiuolaikinė medicina mano atvejui neturi pasiūlyti nieko mažiau radikalaus“, – rašė Džiugas, galiausiai po ilgų svarstymų pasiryžęs operacijai.
Jis priduria, kad galima rinktis ir nesutikti, tačiau jo paties tuo metu turimos žinios apie būtent šią ligą ir gydymą buvo ribotos. Pasidomėjęs dėl kitų gydymo būdų ir pasikonsultavęs su gydytojais jis norėjo būti užtikrintas. „Privalėjau viską pasverti, surasti argumentų. Tą ir padariau – nežinau, ar padariau viską, bet jaučiu, kad išsiaiškinau nemažai“, – sakė vyras.
Kalbėdamas apie tai, kaip šiandien gyvena su stoma, jis sako, kad laikas yra tas faktorius, kuris padeda labiausiai. Pirmą savaitę ir pirmus porą mėnesių, tų tamsių minčių būdavo gerokai daugiau nei dabar. „Galvojimas, kodėl man reikia pasikeisti tą maišelį, kodėl skauda atsisėdus, ir apskritai – kodėl man? Tokių minčių tikrai buvo, o šiandien stengiuosi nepaskęsti tokiuose apmąstymuose. Gyvenimas yra pasikeitęs, reikia prisitaikyti, perlipti per save, išmokti savęs nelyginti ir nežiūrėti į kitų žmonių pilvus. Laikas gydo – padeda susigyventi, nekvestionuoti, to, kas įvyko. Klausimas „kodėl“ – atsakymo nepateiks. Kuo mažiau sau užduosi tą klausimą, tuo bus lengviau gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi šiandien“, – sako vyras.
Labiausiai padeda vaikai
Susidūrus su sunkia liga kelias nėra lengva, o emocijų audros ilgą laiką nepalieka ramybėje. Kas tampa atsvara ir padeda surasti balansą Džiugui? Netikėtumas ir užklupusi liga jam padėjo išsigryninti tam tikras vertybes, o tai, kas gyvenime buvo svarbu iki tol, tapo dar svarbiau.
„Pradėjau tai dar labiau vertinti. Taip pat atsirado ir kiti dalykai, pavyzdžiui, gebėjimas pasakyti „ne“. Nedarau to, ko nenoriu daryti. O pagrindinė jėga – tai santykis, kuris pasikeitė su savimi. Klausau savęs dar labiau. Patirtis parodė, kad gyvenimas gali būti per trumpas padaryti tai, ką nori“, – dalinosi pašnekovas.
Didžiausi palaikytojai – trys Džiugo vaikai. Laikas su jais ir iki ligos, ir dabar, buvimas kartu suteikia daugiausiai motyvacijos ir jėgų nesustoti, nesulūžti, nepasiduoti. „Negaliu sau to leisti. O su vaikais viskas atrodo labai aišku. Tas džiaugsmas atperka viską“, – sako Džiugas.
Žodis kitam
Paklaustas apie tai, ką patartų kitiems, ką galėtų pasakyti tam, kuris eina panašiu keliu, išgirsta diagnozę, kuri keičia gyvenimą, vyras atvirai sako, kad vieno patarimo iš tikrųjų nėra.
„Kolonoskopijos metu klausiau savęs, kodėl tai nutiko man? Tačiau vienos priežasties, kodėl žmonės suserga šiuo vėžiu, nėra. Yra žinomi faktoriai – mityba, alkoholis, stresas, fizinio aktyvumo stoka, miego trūkumas, tačiau šie veiksniai gali tikti bet kuriai ligai ir jos prevencijai. Jeigu galima gyventi sveikiau, taip ir reikėtų daryti. Mano atveju, sukant laiką atgal, kaltini save, kad kažko valgei ar gėrei per daug, tačiau svarbiausia klausyti savo kūno ir jeigu vienas ar kitas simptomas jaudina, eiti tirtis“, – kalba Džiugas ir priduria, kad tik pasidomėjęs sužinojo, kad šis vėžys vis jaunėja, atvejų daugėja ir neretai jis vadinamas jaunų žmonių liga.
Jis toliau tęsia, kad atsukęs laiką atgal, jau po mėnesio būtų kreipęsis į gydytojus pasitikrinti, nelauktų, juolab, kad pirmasis tyrimas – slapto kraujavimo testas yra labai greitas ir neskausmingas. „Patariu neatidėlioti, nenurašyti savijautos kitiems faktoriams, nes sveikata juk yra viena“, – sako vyras.
Ką šiandien pasakytų tam, kuris susiduria su panašia diagnoze? „Jeigu reikėtų pasakyti vieną žodį – tai būtų „dėkingumas“. Dėkingumas už tai, ką turi. Tai man buvo atspirties taškas pirmomis savaitėmis po operacijos. Jį pajautus pasidarė šiek tiek lengviau žiūrėti į priekį, susigyventi su tokia situacija. Gali pykti, kaltinti save ar kitus, tačiau renkuosi būti dėkingas už tai, ką turiu – už galimybę vaikščioti šia žeme, auginti vaikus, džiaugtis gyvenimu ir keliauti. Tai man buvo svarbiausia perlipant per save ir išeinant iš kaltinimų rato“, – sakė Džiugas.
