Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje įvyko daug pokyčių psichikos sveikatos srityje – daug dėmesio skiriama ne tik pagalbai, bet ir prevencijai. Tai daroma visos šalies mastu. Pvz., šiemet liepą įsigaliojo Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas šeimos gydytojams ir ginekologams klausti nėščiųjų ir moterų po gimdymo apie jų emocinę būseną.
Kaip teigia Pogimdyminės depresijos centro vadovė, psichikos sveikatos iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorių koordinatorė Nida Vildžiūnaitė, valstybiniu mastu vykstantys pokyčiai svarbūs.
Vis dėlto neužtenka vien to, kad būtų išleistas ministerijos įsakymas, apibrėžiantis psichikos sveikatos pagalbos teikimo tvarką. Būtinas tęstinumas, apimantis medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, stebėsenos įvedimą ir sprendimus, padedančius gydymo įstaigų specialistams nelikti vieniems, kai kyla iššūkių dėl pagalbos teikimo.
Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinio vadovė, gydytoja psichiatrė Rasa Marija Denisenko pasidalino realiais pavyzdžiais, kurie vyksta jos darbe kasdien: „Pacientus mums siunčia ir šeimos gydytojai, ir kardiologai, į kuriuos kreipiasi, pavyzdžiui, panikos priepuolius patyrę žmonės, supainioję ženklus su infarktu ar kitais širdies sutrikimais.“
Kad medicinos darbuotojų žinios auga, patvirtina ir 15min kalbinti žmonės, ieškoję pagalbos sau dėl psichikos sveikatos iššūkių.
Šeimos gydytoja nustebo
„Pirmą kartą pas psichologą-psichoterapeutą nuėjau prieš 13 metų. Tuomet auginau pirmąjį vaiką, kuris buvo labai neramus. Nors tikėjausi, kad bus sunku, realybė buvo dar baisesnė – abu su vyru kelis mėnesius buvome nemiegoję. Jis kažkaip tvarkėsi, o aš vieną kartą pajutau, kad norėčiau, jog vaiko nebūtų... Labai išsigandau ir iškart nutariau, kad man reikia pagalbos“, – pasakojo Iveta (vardas pašnekovės prašymu pakeistas – past.).
Savo artimoje aplinkoje neturėdama panašių patirčių, pirmiausia apie savo savijautą ji papasakojo šeimos gydytojai, pas kurią lankėsi kartu su kūdikiu. „Apibūdinau, kaip jaučiuosi. O ji nustebo, kai pasakiau, kad įtariu depresiją. Sakė, kad neatrodau „serganti“. Iš tiesų, nors viduje buvau visiškai apatiška, išorėje to nesimatė: šypsojausi, į viešumą eidavau pasidažiusi, gražiai apsirengusi. Bet vos grįžusi namo vėl panirdavau į tą būseną, kurią vadindavau „noriu nebūti“, – prisiminė Iveta.
Nors ir neįžvelgė psichikos sveikatos sutrikimo požymių, šeimos gydytoja pritarė minčiai pasikonsultuoti su specialistu. Kadangi poliklinikoje tuo metu nebuvo psichologo, šeimos gydytoja rekomendavo užsirašyti privačiai konsultacijai. Iveta taip ir padarė. Nukeliavusi pas jį sužinojo, kad ne be reikalo nerimavo – jai nustatyta pogimdyminė depresija. Įveikti ją pavyko per gerą pusmetį, psichoterapiją lankant kas savaitę. Pagerėjus savijautai, apsilankymų skaičių susimažino – į konsultacijas keliavo du kartus per mėnesį. Psichoterapiją moteris lankė beveik metus.
Nutraukusi psichoterapiją Iveta sako gyvenusi įprastą šeimos ir dirbančios mamos gyvenimą. Nors būdavo periodų, kai jausdavosi blogai, jie praeidavo. Visgi po antro vaiko gimimo ir sugrįžimo į darbą ji vėl susidūrė su rimtesniais psichikos sveikatos iššūkiais.
„Nuolat jausdavausi pavargusi, galima sakyti, išsekusi. Nepavykdavo pailsėti net per atostogas. Tuomet jau lankiausi pas kitą šeimos gydytoją. Pradžioje ji paskyrė daug kraujo tyrimų: bendrąjį, dėl skydliaukės ir geležies. Bet kai priežasties nepavyko rasti, ėmė klausinėti apie emocijas. Galiausiai pasiūlė atlikti depresijos testą. Jo rezultatai parodė, kad man – vidutinė depresija.
Esu dėkinga gydytojai, kad pastūmėjo atlikti testą, o vėliau padėjo greitai rasti vietos vizitui kitoje poliklinikoje esančiame psichikos sveikatos centre. Čia apsilankiau pas psichiatrą ir psichoterapeutą“, – pasakojo Iveta.
Šiuo metu moteris vartoja antidepresantus, lanko psichoterapiją. 5 vizitai buvo kompensuojami Valstybinės ligonių kasos, dabar už apsilankymą ji moka 40 Eur.
„Su šeimos gydytoja dažnai pasikalbame ne tik apie mano savijautą. Jos požiūris į pacientą – holistinis, t.y. ji stengiasi pastebėti ne tik fizines, bet ir psichikos „žaizdas“. Norisi tikėti, kad tokie gydytojai taps norma. Nes būtent pas šeimos gydytoją kreipiesi pirmiausiai, svarbu, kad jis žinotų, ką daryti, nes pats žmogus dažnai neturi pakankamai žinių“, – mintimis dalinosi pašnekovė.
Pokyčiai – ir psichiatrinėje ligoninėje
„Senos kartos medikai, deja, kokie buvo, tokie ir liko. Naujos kartos gydytojai ateina su kitokiu požiūriu“, – savo nuomonę išsakė Margarita, kuri yra inciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorė. Kaune gyvenančiai moteriai 2003 m. nustatyta depresija. Vėliau sutrikimas patikslintas: šiuo metu jos diagnozė – šizoefektinis sutrikimas, kuriam būdingi manijos ir depresijos epizodai. Nuolat medikamentus vartojanti Margarita dėl savo būklės negali dirbti, tačiau yra aktyvi įvairių organizacijų narė, savanorė.
„Dabartinė mano būklė tokia, kad su šeimos gydytojais mažai tenka apie tai bendrauti. Kai savijauta pablogėja, pagalbą gaunu psichiatrijos ligoninėje. Ten dirbantis medicinos personalas taip pat keičiasi, o kartu su juo – ir tvarka. Pvz., seniau miegoti tekdavo su šviesa – kas man labai trukdydavo. Dabar to nėra, atsirado daugiau laisvės, ligoninėje jautiesi žmogumi <...>“ – pasakojo Margarita. Tiesa, ji pabrėžė, jog situacija skirtingose įstaigose skiriasi. Vienur teigiamų postūmių daugiau, kitur – mažiau.
Jos nuomone, požiūris į psichikos sveikatą Lietuvoje iš tiesų pasikeitęs – stigmų mažėja, paslaugų kokybė gerėja.
„Padaugėjo atvirumo tarp visų žmonių“, – kalbėjo psichikos sveikatos ambasadorė.
Negebėdavo atskirti, kas yra psichologas, o kas – psichiatras
1997 metais pradėjusi dirbti Kauno miesto poliklinikoje, dabartinė šios įstaigos Šančių padalinio vadovė, gydytoja psichiatrė Rasa Marija Denisenko sako, jog per tuos metus įvyko didžiulė transformacija.
„Tai, kas buvo ir kas yra dabar, yra nepalyginami dalykai. Dar visai neseniai šeimos gydytojai neskirdavo psichiatro nuo psichologo – sakydavo: „Eik pas psichologą išsirašyti vaistų.“ Dabar tas kardinaliai pasikeitę. Galiu daug papasakoti apie Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinį: mes turime reguliarius susirinkimus (susitinka visi darbuotojai, vidurinio lygio vadovai ir pan.), kuriuose aptariamos psichikos sveikatos prevencijos ir pagalbos teikimo temos. Poliklinikoje dirbanti psichologė skaitė paskaitas registratūros darbuotojams, kuriose paaiškino, kaip atpažinti ir užregistruoti žmogų, susiduriantį su psichikos sveikatos sunkumu“, – pasakojo gydytoja psichiatrė.
Jos teigimu, dėl to poliklinikos psichikos sveikatos centre padaugėjo pacientų, kuriuos atsiunčia kituose poliklinikos skyriuose dirbantys medikai. „Oficialaus siuntimo net nereikia – užtenka žodinio. Šeimos gydytojai ir net gydytojai specialistai, pvz., gydytojai kardiologai, atsiunčia pas mus žmones, kurie atsidūrę suicido rizikoje ar patiria panikos priepuolius, kurių kai kurie simptomai panašūs į širdies ligų simptomus“, – pasakojo R.M.Denisenko.
Dauguma poliklinikos darbuotojų yra dalyvavę suicido prevencijos ir pagalbos teikimo mokymuose, tad šioje temoje įstaigos personalas jaučiasi stiprus.
„Psichikos sveikatos centre dirbančios registratorės yra slaugytojos, todėl net iš paciento skambučio geba identifikuoti suicido riziką, kitas skubios pagalbos reikalaujančias psichikos sveikatos problemas ir nedelsiant pasiūlyti pagalbą, pvz., užregistruoti konsultacijai <...>“ – sakė Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinio vadovė, gydytoja psichiatrė.
Ji sako pastebinti, kad keičiasi ir pacientų požiūris. Ypač sąmoningai į psichikos sveikatos sutrikimus reaguoja jaunesnio amžiaus žmonės, dažnai besikreipiantys dėl nerimo sutrikimų, panikos priepuolių ir kitų psichikos sveikatos sunkumų. „Jų skaičius išaugęs“, – pabrėžė gydytoja psichiatrė.
Medikės nuomone, psichikos sveikatos reforma įsibėgėjo dėl ne vienerius metus trukusio „paruošiamojo darbo“, kurį atliko gydytojai psichiatrai, jų organizacijos.
„Mes ir patys daug metų diskutavome, rengėme pasiūlymus, kur turėtų judėti psichikos sveikatos sistema. Ir dabar matome tą įdirbį“, – kalbėjo gydytoja.
Būtina tęsti, kas pradėta
Ne vienerius metus psichikos sveikatos srityje dirbanti Pogimdyminės depresijos centro vadovė, psichikos sveikatos iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorių koordinatorė Nida Vildžiūnaitė sako pastebinti, kad pokyčiai valstybiniu lygmeniu duoda labai stiprų impulsą ir motyvaciją procesams tęstis.
„Žinoma, tam turi būti pasiruošusi ir pati bendruomenė (medikų – past.) ir tie vidiniai pokyčiai jau turi būti įvykę. Kalbu apie specializuotus mokymus medicinos darbuotojams, taip pat augančias bendras visuomenės žinias apie psichikos sveikatą. Tačiau tam tikrų valstybinių institucijų įsikišimas, jeigu galima taip sakyti, būtinas tam, kad tie pokyčiai vyktų ir įsitvirtintų kasdienėje darbo praktikoje“, – kalbėjo N.Vildžiūnaitė.
Kalbėdama konkrečiai, ji išskyrė ir valstybės skiriamas priemones, kurios padeda vykti minėtiems pokyčiams. Pirmiausia tai – lėšos, skirtos mokymams.
„Taip pat labai svarbu yra stebėsena ir ministerijos įsakymai, kurie sujudina ir tam tikra prasme įpareigoja visas gydymo įstaigas daryti pokyčius. Mūsų (Pogimdyminės depresijos centro – past.) atveju tai buvo įsakymas dėl pogimdyminės depresijos prevencijos ir priežiūros, įpareigojęs visas medicinos institucijas, kuriose teikiamos paslaugos nėščiosioms ir moterims po gimdymo, vykdyti numatytas priemones. Tai palietė tiek gydytojus ginekologus, akušerius, slaugytojus, tiek ir šeimos gydytojus, kurie po gimdymo perima moters sveikatos priežiūrą“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji neslėpė, kad įsigaliojus šiai tvarkai medicinos specialistų požiūris pasikeitė. „Pirmus dvejus-trejus metus kalbėdami su jais girdėdavome abejones ir klausimus: „Ar tai tikrai mūsų darbas? Kodėl mes, akušeriai, ginekologai, turime vykdyti pogimdyminės depresijos prevenciją? Siųskit nėščiąsias pas psichologus.“ Šiemet tokio klausimo nebuvo nė vieno! Kai įsakymu įtvirtinta, niekam nebekyla noras priešintis, belieka stengtis įgyvendinti. Tai nuima daug bereikalingo krūvio. Man regis, kad ir su kitais psichikos sveikatos klausimais medicinoje vyksta panašūs procesai“, – kalbėjo N.Vildžiūnaitė.
Vis dėlto iššūkių dar tikrai yra. Pavyzdžiui, dėl stebėsenos, kuri padeda užtikrinti, kad numatytos tvarkos būtų laikomasi visose medicinos įstaigose – tiek valstybinėse, tiek privačiose: „Jeigu nėra stebėsenos po įsakymo patvirtinimo, jis gali toliau būti formalus reikalavimas.“
Kas toliau? Pasak N.Vildžiūnaitės, tikimasi, kad Vyriausybė užtikrins pradėtų procesų tęstinumą, ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos toliau kur mokymus, padėsiančius tobulinti sistemą, skirtą žmonėms, susiduriantiems su psichikos sveikatos iššūkiais, ir jų pagalbai.
„Tačiau taip pat labai svarbus pačių įstaigų įsitraukimas. Tai mums parodė Vilniaus miesto savivaldybė ir jos idėja: pernai padarytas bandomasis projektas su Šeškinės poliklinika. Iki šiol specialistas (gydytojas, slaugytojas ar pan.) po mokymų likdavo vienas – trūko komandinio darbo. Bandomasis projektas davė rezultatų: pirmiausia pamatėme, kad medicinos darbuotojams tikrai kyla iššūkių, nepaisant gautų žinių mokymuose. Su iššūkiais susiduria net ir psichologai, pas kuriuos siunčiami pacientai. Jeigu tai nėra sprendžiama, nenumatyta, ką su tuo daryti, specialistas atsimuša į sieną“, – pasakojo pašnekovė.
Finansuojant Vilniaus miesto savivaldybei, suburtos Vilniaus miesto poliklinikų komandos, kuriose – atstovai iš įvairių medicinos sričių (šeimos gydytojai, ginekologai-akušeriai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai arba slaugos administratoriai).
Pasak Pogimdyminės depresijos centro vadovės, tai, kad savivaldybė iniciavo šią temą, kai kurias gydymo įstaigas paskatino imtis pokyčių – surasti ir paskirti darbuotoją, kuris koordinuotų šią temą, ieškotų sprendimų.
„Šiuo metu ekspertai dirba – kuria pagalbos teikimo algoritmus, skirtus konkrečiai poliklinikai. Vėliau susitikę su gydymo įstaigų komandomis, pasidalinsime rekomendacijomis, ką jos dar galėtų padaryti papildomai. Įstaigų įsitraukimas yra labai didelis palengvinimas“, – kalbėjo pašnekovė.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
