Visuomenei senstant, vėžys tampa viena pagrindinių mirties priežasčių pasaulyje, o prognozės rodo, kad iki 2040-ųjų susirgimų skaičius išaugs daugiau nei 60 proc. Lietuvoje ši tendencija taip pat ryški – sergamumas čia šiek tiek viršija ES vidurkį, o vyrai serga dažniau nei moterys.
Nors vyresniems žmonėms navikai nustatomi dažniau, tam tikros agresyvios formos (pavyzdžiui, sarkomos ar smegenų augliai) vis dažniau liečia ir jaunimą. Mokslininkai pabrėžia, kad norint suvaldyti šią situaciją, būtina ne tik mokslo pažanga, bet ir mūsų pačių pastangos: sveika gyvensena, žalingų įpročių atsisakymas, prevencija, kuri leidžia ligą nustatyti ankstyvose stadijose.
Nacionalinio vėžio centro duomenimis, vėžys vis dar laikomas ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų valstybių liga – didžiausi sergamumo rodikliai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojams. Tuo tarpu besivystančiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis yra gerokai mažesnis – mažiausi rodikliai fiksuojami Afrikos šalyse, kur trumpiausia gyvenimo trukmė ir mirčių struktūroje dominuoja infekcinės ligos.
Apie tai, kaip šiandien gydomas vėžys, kokios galimybės prieinamos Lietuvoje ir su kokiais iššūkiais vis dar susiduria tiek pacientai, tiek gydytojai – 15 min pokalbis su Kauno klinikų Onkologijos instituto Onkologijos skyriaus vadove, profesore Rasa Jančiauskiene.
– Ką žmogui reiškia išgirsti onkologinės ligos diagnozę, kokią emociją dažniausiai matote pirmąją – šoką, neigimą, pyktį, tylą? Ar gydytojas gali paruošti žmogų tokiai žiniai, ar tam niekada nebūna tinkamo laiko?
– Ši liga atneša daugiau išgyvenimų nei bet kuri kita lėtinė liga. Manau, tai lemia vėžio eigos neprognozuojamumas. Taip, tikimybė pilnai pagyti priklauso nuo ligos išplitimo, naviko molekulinių charakteristikų – ankstyvose stadijose pasveikti gali daugiau nei 90 proc. pacientų. Tačiau šimtaprocentinės pasveikimo garantijos niekas duoti negali.
Net ir labai anksti aptikta, pirmos stadijos liga gali atsinaujinti, progresuoti, nulemti mirtį.
Kartais būna ir priešingai – labai išplitusi liga sėkmingai pasiduoda gydymui ir žmogus pilnai pasveiksta. Žmonės pas onkologą patenka skirtingais ligos etapais: kartais jau su patvirtinta diagnoze, tačiau neretai būtent onkologas yra tas, kuris pirmasis ją praneša.
Todėl susiduriame su labai įvairiomis emocijomis – liūdesiu, baime, nerimu dėl ateities. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, JAV) įprasta pacientui pateikti visą informaciją apie ligos prognozę, net ir vidutinę gyvenimo trukmę. Natūralu, kad išgirdus labai blogas naujienas žmogus patiria didžiulį stresą, o vėliau neretai tenka kreiptis į psichologą, kad įveiktų šias pasekmes.
Lietuvoje yra priimta elgtis kiek nuosaikiau. Žodis gydo, žodis žeidžia. Žinau tik tiek, kad informaciją apie ligą, jos prognozę reikia pasakyti ne visą iš karto. Svarbu žmogui leisti apsiprasti, suteikti vilties ir noro kovoti. Placebo efekto niekas neatšaukė. Labai svarbu pasitikėjimas gydytoju, gydymo galimybėmis.
– Kaip pasikeičia žmogaus santykis su laiku, kai jis sužino sergantis vėžiu? Ar pastebite, kad liga vienus žmones sustiprina, o kitus palaužia?
– Būna visaip. Vieni save iškart tarsi palaidoja – jiems vėžio diagnozė tampa mirties nuosprendžiu. Pamenu vieną vyrą iš Žemaitijos, kuriam buvo diagnozuotas išplitęs neuroendokrininis navikas. Su tokia liga žmonės gali gyventi ir dešimtmetį. Tačiau atrodė, lyg jis būtų nusprendęs, kad ši liga jam gyventi nebeleis. Stoiškas vyras, mylimas tėvas. Ir, deja, nei gerosios patirtys, nei palankios prognozės nepadėjo įkvėpti optimizmo ar tikėjimo.
O kartais nutinka priešingai – žmonės tarsi pakyla iš pelenų. Atrodo, sveikos vietos nėra, liga išplitusi, bet žmogus eina metų metais, gydosi, ir jam sekasi. Mano matymu, sunkiausia tiems, kurie nėra linkę pasitikėti.
– Kaip šeima gali padėti sergančiam žmogui, o kada – netyčia pakenkti, ir ar Lietuvoje vis dar bijoma apie vėžį kalbėti atvirai?
– Šeima yra be galo svarbi. Didelės apimties epidemiologiniai tyrimai, ypač JAV ir Europoje, rodo, kad susituokusių vėžiu sergančių žmonių mirtingumas yra mažesnis, palyginti su nesituokusiais (vienišais, išsiskyrusiais ar našliais). Jiems liga dažniau diagnozuojama ankstyvesnėje stadijoje, jie dažniau gauna aktyvų gydymą – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją.
Daugelis tyrimų rodo, kad pacientai, turintys palaikantį partnerį ar stiprią socialinę aplinką, vidutiniškai gyvena ilgiau, o jų gydymo rezultatai yra palankesni.
Yra tekę matyti ir skaudžių situacijų – nesutariančius artimuosius, bandymus dalintis turtą dar žmogui esant gyvam, net jo palatoje.
Galima net teigti, kad sergant kai kurių tipų vėžiu (plaučių, kiaušidžių ir kt.) santuoka yra nepriklausomas geresnės prognozės veiksnys. Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad vyrai iš santuokos „laimi“ net daugiau nei moterys.
Pakenkti artimieji, žinoma, taip pat gali. Nors tai nėra dažna, yra tekę matyti ir skaudžių situacijų – nesutariančius artimuosius, bandymus dalintis turtą dar žmogui esant gyvam, net jo palatoje. Suprantama, rimtai sergančiam žmogui tai yra labai sunku.
– Kaip per pastaruosius metus pasikeitė onkologijos gydymas – ar šiandien vėžys vis dažniau tampa lėtine liga?
– Taip, vėžį vis dažniau galima vadinti lėtine liga ir tikimybė gyventi ilgiau vis didėja. Jeigu 2001 metais susirgusieji vėžiu vidutiniškai gyvendavo apie 5 metus (penkerių metų išgyvenamumas buvo 50 proc. sergančiųjų), tai susirgusieji dvidešimčia metų vėliau jau turi 64 proc. tikimybę gyventi ilgiau nei 5 metus. Ir dažniausiai tie, kuriems liga neatsinaujino per pirmus penkerius metus, gyvens 10 metų ir ilgiau.
Lietuvos vėžio registre galime matyti santykinį išgyvenamumą, t.y., kokia dalis susirgusių vėžiu gyvens palyginti su bendra populiacija. Registre galime rasti, kad I stadijos krūties vėžiu sergančių moterų 5 metų santykinis išgyvenamumas yra 100,6 proc. – tai reiškia, kad jų 5 metus gyveno netgi daugiau palyginti su visa (t.y. ir vėžiu nesirgusių) moterų populiacija.
Gali būti, kad vėžys, kaip liga, dalį moterų paskatino keisti gyvenseną palankia kryptim, galbūt jos dažniau lankėsi pasitikrinti sveikatos ir pavyko išspręsti kilusius sveikatos sutrikimus.
– Kas labiausiai teikia vilties ir ar pacientai Lietuvoje turi prieigą prie moderniausių gydymo metodų?
– Lietuvoje pacientai turi prieigą prie modernių vėžio gydymo metodų, nors kartais pačios naujausios technologijos prieinamos ribotai arba šiek tiek vėliau nei turtingesnėse Vakarų šalyse. Šiuolaikinė onkologija nebėra vien chemoterapija. Ji remiasi keliomis pažangiomis kryptimis.
Vienas didžiausių proveržių per pastaruosius 10–15 metų pasiektas sukūrus naujos kartos imunoterapinius vaistus, kurie stimuliuoja imuninę sistemą, kad ji pati naikintų naviką. Tokie vaistai gali veikti ilgai, net gydymą nutraukus ir kai kuriems pacientams sukelia ilgalaikes remisijas.
Tarkim, apie 20–40 proc. metastazavusia melanoma sergančių pacientų pasiekiama ilgalaikė kontrolė, daliai jų ji trunka 5–7 ar daugiau metų, tai praktiškai prilygsta išgijimui. Iki imunoterapijos tokie metastazavusia melanoma sergantys žmonės vidutiniškai gyvendavo trumpiau nei metus.
Krūties vėžio gydymui gana plačiai tapo prieinami ir kompensuojami naujos grupės vaistai – taip vadinami vaisto-antikūno konjugatai. Specifiniai antikūnai prisijungia prie receptorių vėžio ląstelėje ir į jos vidų įneša vaistą. Vieno iš naujesnių vaistų skyrimas metastazavusio krūties vėžio progresavimą gali sustabdyti vidutiniškai 2,5 metų. Tai vienas didžiausių laikotarpio be ligos progresavimo pailgėjimų per visą metastazavusio krūties vėžio gydymo istoriją.
Dar viena labai patobulėjusi sritis – spindulinė terapija. Ji per pastaruosius maždaug 20 metų pasikeitė iš esmės.
Labai patobulėjo molekulinė navikų diagnostika, Lietuvoje įprastinėje klinikinėje praktikoje gana plačiai naudojama naujos kartos sekoskaita – ištiriami apie 100–300 pagrindinių su navikais susijusių genų, rastos mutacijos padeda tiksliau parinkti konkretaus paciento konkrečiam navikui tinkamą gydymą.
Dar viena labai patobulėjusi sritis – spindulinė terapija. Ji per pastaruosius maždaug 20 metų pasikeitė iš esmės – nuo gana „plačių“ apšvitos laukų iki labai tiksliai naviką veikiančio gydymo.
Pagrindinis uždavinys – maksimaliai sunaikinti naviką ir apsaugoti sveikus audinius. Spinduliuotės intensyvumas gali keistis realiu laiku, kiek galint mažiau pažeidžiami jautrūs organai (žarnynas, šlapimo pūslė, širdis, nugaros smegenys ir kiti.), tiksliai nustatoma naviko padėtis prieš kiekvieną procedūrą, prisiderinama prie organų judėjimo. Pavyzdžiui, atsižvelgiama į kvėpavimą ir spindulių dozė „atiduodama“ tik tam tikroje kvėpavimo fazėje, kai navikas yra „teisingoje vietoje“.
– Kiek psichologinė būsena svarbi gydymo procese – ar ji gali turėti įtakos net ligos eigai, ir ką žmonės apie gyvenimą supranta tik susirgę?
– Psichologinė būklė svarbi ir sveikam žmogui, o juo labiau – susirgus. Lėtinis stresas yra viena iš svarbių lėtinio uždegimo priežasčių. O lėtinis uždegimas organizme sudaro palankią terpę įvairioms ligoms, įskaitant vėžį, vystytis, atsinaujinti ar progresuoti. Yra nemažai mokslinių tyrimų, rodančių, kad psichologinė būsena turi reikšmės vėžio gydymo rezultatams. Pavyzdžiui, depresija siejama su blogesniu išgyvenamumu kai kurių vėžio formų atveju.
Deja, nemažai žmonių tik susirgę supranta, kad sveikata yra pagrindinis turtas, o šeima ir jos parama – neįkainojama. Neretai tik artimiausi žmonės lieka šalia, kai ištinka rimta liga.
Mes su pacientais dažniau kalbame apie labai konkrečius dalykus – gydymo veiksmingumą, tyrimų rezultatus, stengiamės padėti išvengti nepageidaujamų poveikių, o jei lieka laiko – patariame gyvensenos klausimais. Tačiau netikėto pasveikimo atvejų tikrai pasitaiko, kai liga atsitraukia daug greičiau, nei tikėjomės.
Beje, literatūroje aprašomi ir taip vadinamos spontaninės remisijos atvejai, kai liga atsitraukia dėl nežinomų priežasčių. Neretai taip pasitaiko persirgus rimta infekcija, kai, galimai, infekcijos aktyvuota imuninė sistema sustabdo ir vėžį.
– Profesore, o kaip jūs pati išmokote kalbėti apie ligą jautriai, bet kartu profesionaliai? Ar pavyksta atsiriboti, ar vis dėlto parsinešate pacientų istorijas namo? Kas jus pačią labiausiai stiprina šiame darbe?
– Apie tai, ar mokame, ar išmokome kalbėti jautriai, geriausiai gali pasakyti tik pacientai. Pačiam tai įvertinti sunku – nebent iš jų reakcijų. Jei žmogus padėkoja, o kartais net apkabina, gali galvoti, kad pavyko neatimti, o gal net suteikti vilties.
Onkologo darbas yra sunkus, perdegimas čia nėra retenybė. Kas pusvalandį ateina vis kitas žmogus su savo baime ir nerimu. Tenka vertinti tyrimus, gydymo veiksmingumą, ypač kai liga progresuoja – pacientai perduoda daug savo emocijų ir gydytojui.
Be to, taip pat yra kitų iššūkių. Apie 20 proc. vėžio atvejų – retos ligos, kurių gydymo galimybės ribotesnės: trūksta tyrimų, vaistų ar kompensavimo. Tokiais atvejais pacientai ir jų artimieji visą viltį sudeda į gydytoją, tikėdamiesi sprendimų.
Neretai tenka daug skaityti, ieškoti papildomų gydymo galimybių ir dar stengtis, kad jos būtų prieinamos pacientui. Deja, gamintojai laikosi nuostatos, kad vaistai nuo vėžio negali kainuoti pigiai, o valstybės galimybės kompensuoti gydymo išlaidas nėra begalinės.
Nėra paprasta išlaikyti balansą – išlikti empatiškam, bet kartu neperdegti. Labiausiai stiprina sėkmės istorijos.
Gal todėl gydytojai mėgsta dirbti ir poliklinikoje – ten sugrįžta nemažai jau pasveikusių pacientų. O jų yra apie 60 procentų. Tai įkvepia, padrąsina gydytojus, padeda suprasti prasmę to, ką darome kasdien.
