Sekite 15min Google
„Facebook“ įraše geležies papildų vartojimas siejamas su staigios kūdikių mirties sindromu (SKMS). Autorė remiasi tyrimais, kuriuose buvo lyginama nuo SKMS ir dėl kitų priežasčių mirusių kūdikių kepenų audinyje nustatyta geležies koncentracija, ir teigia, kad didesnis geležies kiekis audiniuose gali būti susijęs su SKMS.
Tiesioginės sąsajos su papildais nebuvo tirta
Įdomu tai, kad įraše išvardyti tyrimai nėra išgalvoti – visi jie turi realų mokslinį pagrindą, tačiau jų rezultatai pateikiami nekorektiškai ir iškraipytai, be to – nutylint, kad autoriai patys nėra linkę sieti geležies papildų su staigiomis kūdikių mirtimis.
1994 metais žurnale Archives of Disease in Childhood paskelbtame tyrime „Geležies koncentracija kepenyse staigios kūdikių mirties sindromo atvejais“ (angl. „Liver iron concentrations in sudden infant death syndrome“) iš tiesų nustatyta, kad nuo SKMS mirusių kūdikių kepenų audinyje geležies koncentracija buvo didesnė nei kontrolinėje grupėje. SKMS grupėje jos mediana siekė 296 μg/g, o kontrolinėje – 105 μg/g.
Tačiau tai savaime nereiškia, kad geležies perteklius sukėlė SKMS. Priešingai – patys tyrimo autoriai pažymėjo, kad didesnė geležies koncentracija greičiausiai nėra tiesioginė SKMS priežastis.
Jie tik svarstė, kad didesnė geležies koncentracija audiniuose galėtų turėti netiesioginę reikšmę, pavyzdžiui, mažinti atsparumą infekcijoms ar skatinti laisvųjų radikalų susidarymą.
Be to, tyrime yra metodologinių trūkumų. Pirmiausia tai buvo stebimasis, o ne intervencinis tyrimas – mokslininkai analizavo jau mirusių kūdikių audinius.
Toks tyrimo dizainas leidžia nustatyti galimą sąsają tarp dviejų reiškinių, bet ne įrodyti, kad vienas jų sukėlė kitą – tą pabrėžė ir patys autoriai, nurodę, kad tiesioginis priežastinis ryšys atrodo mažai tikėtinas.
Svarbu ir tai, kad kontrolinę grupę sudarė dėl kitų priežasčių mirę vaikai. Neaišku, kokios konkrečiai buvo jų mirties priežastys. Tai reikšminga, nes įvairios ligos ar infekcijos taip pat gali paveikti geležies apykaitą, todėl dalį skirtumo tarp grupių galėjo paaiškinti kiti veiksniai.
Be to, buvo tiriami po mirties paimti audiniai, o santraukoje nepateikiama pakankamai informacijos, ar abiejose grupėse mėginiai buvo paimti vienodomis sąlygomis. Geležies koncentracija taip pat smarkiai priklausė nuo kūdikių amžiaus, todėl autoriai analizę turėjo statistiškai koreguoti.
Svarbiausia – tyrime nepateikta duomenų, kad SKMS mirę kūdikiai būtų vartoję daugiau geležies papildų. Nebuvo vertinama ir daugybė kitų geležies atsargoms įtaką galinčių turėti veiksnių, pavyzdžiui, maitinimas krūtimi ar mišiniu, gimimo svoris, motinos geležies būklė.
Todėl tyrimas parodė tik tai, kad nuo SKMS mirusių kūdikių kepenyse vidutiniškai buvo daugiau geležies.
Jis neparodė, kodėl jos buvo daugiau, ir juo labiau neįrodė, kad geležies papildai didina SKMS riziką. Būtent tokią priežastinę išvadą perša įrašas „Facebook“ tinkle.
Dar vienas tyrimas – tik 18 kūdikių
Tie patys tyrėjai 1996 metais paskelbė tęstinį tyrimą „Feritino koncentracija naujagimių kraujyje ir staigios kūdikių mirties sindromas“ (angl. „Blood ferritin concentrations in newborn infants and the sudden infant death syndrome“), kuriame analizavo pirmosiomis dienomis po gimimo paimtus Guthrie kortelių kraujo mėginius.
Guthrie kortelė – tai speciali filtrinio popieriaus kortelė, ant kurios užlašinami keli naujagimio kraujo lašai, paprastai paimti iš kulniuko, atliekant naujagimių patikrą dėl tam tikrų ligų. Tokie išdžiovinti kraujo mėginiai gali būti saugomi ir vėliau panaudojami tyrimams.
Feritino kiekis kūdikių, kurie vėliau mirė nuo SKMS, ir kontrolinės grupės mėginiuose nesiskyrė. Kitaip tariant, vėliau nuo SKMS mirę kūdikiai negimė turėdami didesnes geležies atsargas.
Ir 1996 metų tyrimo rezultatus reikia vertinti atsargiai. Jame buvo analizuojami vos 18 nuo SKMS vėliau mirusių kūdikių mėginiai, kiekvienam atvejui parenkant po keturis kontrolinius. Tokia maža imtis reiškia, kad tyrimas galėjo būti tiesiog per silpnas aptikti nedidelį, bet realų skirtumą tarp grupių.
Papildomų klausimų kelia ir pats matavimo metodas. Feritinas buvo nustatomas iš Guthrie kortelėse išsaugotų išdžiovintų kraujo lašų, naudojant specialiai šiam tyrimui pritaikytą metodiką. Iš pateikto aprašymo neaišku, kiek ji buvo validuota ir kaip rezultatams galėjo turėti įtakos mėginių saugojimo trukmė bei sąlygos.
Be to, feritinas nėra vien tik geležies atsargų rodiklis – jo padidėjimas gali būti susijęs su daugybe infekcinių susirgimų, onkologinėmis ligomis, lėtinėmis uždegiminėmis autoimuninėmis ligomis, reumatinėmis ligomis, hemochromatoze.
Jei šie veiksniai nebuvo įvertinti, vien pagal feritino kiekį sunkiau tiksliai spręsti apie kūdikio geležies atsargas.
Svarbiausias šio tyrimo apribojimas susijęs su jo klausimu: buvo vertinamas tik gimimo momento feritino kiekis.
SKMS įvyksta vėliau, todėl toks tyrimas negali parodyti, kas su geležies apykaita vyko per kelis mėnesius tarp gimimo ir mirties. Jis taip pat nieko nepasako apie vėliau vartotus geležies preparatus.
Rezultatų apibendrinimą riboja ir tai, kad tyrimas atliktas viename Velso regione, o SKMS yra nevienalytė, pašalinimo būdu nustatoma diagnozė.
Todėl 1996 metų darbas leidžia teigti tik tiek, kad šioje nedidelėje imtyje gimimo metu feritino koncentracijos tarp grupių nesiskyrė. Jis nei įrodo, kad geležies apykaita neturi reikšmės SKMS, nei suteikia pagrindo geležies papildus su SKMS susieti priežastiniu ryšiu.
Staigi kūdikių mirtis su geležimi nesiejama
Dar viena svarbi aplinkybė – didesnis geležies kiekis ankstyvoje kūdikystėje savaime nėra patologija.
Naujagimis gimsta turėdamas nėštumo metu sukauptas geležies atsargas, todėl pirmaisiais gyvenimo mėnesiais jų kiekis natūraliai būna didesnis ir vaikui augant palaipsniui mažėja. Tai normalus fiziologinis procesas, savaime nesusijęs su geležies papildų vartojimu.
Šis kontekstas svarbus ir vertinant „Facebook“ įrašo bandymą didesnę kepenų geležies koncentraciją susieti su profilaktiškai skiriamais preparatais.
Amerikos pediatrų akademijos (AAP) rekomendacijose nurodoma, kad sveiki, laiku gimę kūdikiai paprastai turi pakankamas geležies atsargas maždaug pirmuosius keturis gyvenimo mėnesius. Žindomiems kūdikiams papildoma geležis profilaktiškai rekomenduojama nuo maždaug 4 mėnesių amžiaus.
Taigi laikotarpis, kai kūdikio organizme natūraliai yra didžiausios geležies atsargos, iš esmės prasideda dar iki profilaktinių geležies papildų skyrimo. Todėl vien faktas, kad ankstyvoje kūdikystėje kepenyse aptinkama daugiau geležies, nėra pagrindas šį reiškinį aiškinti papildų vartojimu.
Svarbu ir tai, kad geležies koncentracija organizme ar geležies papildų vartojimas nėra įvardijami tarp žinomų SKMS rizikos veiksnių.
Amerikos pediatrų akademijos (AAP) 2022 metų rekomendacijose, skirtose SKMS ir kitų su miegu susijusių kūdikių mirčių prevencijai, apibendrinami dešimčių mokslinių tyrimų duomenys.
Dokumente tarp riziką didinančių veiksnių nurodomas kūdikio migdymas ant pilvo, minkšti miego paviršiai ir patalynė, miegojimas vienoje lovoje su suaugusiuoju, rūkymas nėštumo metu ir po gimimo, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, perkaitimas, neišnešiotumas ir mažas gimimo svoris.
Tarp riziką mažinančių veiksnių pediatrai išskiria miegojimą ant nugaros, kietą ir lygų miego paviršių, kūdikio miegojimą tame pačiame kambaryje su tėvais, bet atskiroje lovelėje, žindymą, čiulptuko naudojimą ir reguliarią prenatalinę priežiūrą.
Nei geležies papildai, nei didesnė geležies koncentracija audiniuose šiame rizikos veiksnių sąraše neminimi. Tai savaime neįrodo, kad geležis jokiomis aplinkybėmis negali turėti jokios biologinės reikšmės, tačiau rodo, kad dabartinėse SKMS prevencijos rekomendacijose geležies papildų vartojimas nėra laikomas nustatytu SKMS rizikos veiksniu.
Todėl „Facebook“ įraše kuriamas įspūdis, kad geležies preparatai yra viena iš reikšmingų SKMS priežasčių, neatitinka to, kaip ši rizika vertinama šiuolaikinėse pediatrinėse rekomendacijose.
Rekomenduojamos papildų dozės – saugios
„Facebook“ su geležies pertekliumi siejamas itin platus ligų spektras – nuo cirozės, diabeto ir kai kurių vėžio formų iki Alzheimerio ar Parkinsono ligų. Ši teiginio dalis nėra visiškai išgalvota, tačiau pateikiama klaidinančiame kontekste.
Ilgalaikė ir ryški geležies perkrova iš tiesų gali pažeisti organus ir didinti tam tikrų ligų riziką. Tačiau tokios būklės dažniausiai siejamos su paveldima hemochromatoze, kai organizmas pasisavina per daug geležies, arba su pakartotinėmis kraujo transfuzijomis, dėl kurių geležis palaipsniui kaupiasi organizme.
Tai nėra tas pats, kas gydytojo rekomenduotomis dozėmis vartoti geležies preparatus esant nustatytam trūkumui ar jo rizikai. Įraše šios skirtingos situacijos suplakamos į vieną, todėl skaitytojui sudaromas įspūdis, kad bet koks papildomai gaunamas geležies kiekis kelia tokią pačią grėsmę kaip sunki lėtinė geležies perkrova.
Kitaip tariant, geležies perteklius gali būti žalingas, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad įprastomis, rekomenduojamomis dozėmis vartojami geležies preparatai savaime sukelia cirozę, diabetą, vėžį ar neurodegeneracines ligas. Būtent šią ribą socialinio tinklo įrašas ištrina.
15min verdiktas: trūksta konteksto. „Facebook“ įraše remiamasi realiais moksliniais tyrimais, tačiau jų rezultatai interpretuojami gerokai plačiau, nei leidžia patys duomenys. Tyrimai iš tiesų nustatė, kad dalies nuo SKMS mirusių kūdikių audiniuose geležies koncentracija buvo didesnė, tačiau jie neparodė, kad šį skirtumą sukėlė geležies papildai, ir neįrodė priežastinio ryšio tarp jų vartojimo ir SKMS.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.