Pasak prof. dr. Ingos Arūnės Bumblytės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Nefrologijos klinikos vadovės, Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos prezidentės, inkstų ligos dažnai išlieka nepastebėtos ilgą laiką, nes jų pradžia gali būti labai neryški arba visiškai besimptomė.
„Būtent todėl inkstų funkcijos įvertinimas turėtų būti atliekamas laiku, ypač tuomet, kai žmogus priklauso rizikos grupei arba yra persirgęs ligomis, kurios gali turėti komplikacijų inkstams“, – sako prof. dr. I.A.Bumblytė.
Liga prasidėjo vaikystėje, tačiau jos pasekmės paaiškėjo vėliau
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ narė Brigita Guobė pasakoja, kad pirmieji rimti sveikatos sutrikimai prasidėjo dar vaikystėje, kai persirgta angina komplikavosi į inkstų uždegimą. Nei ji pati, nei artimieji neturėjo pagrindo įtarti, kad liga gali palikti ilgalaikes pasekmes.
„Aš buvau absoliučiai sveika paauglė – sportavau, lankiau muzikos mokyklą, gyvenau įprastą gyvenimą. Bet po anginos prasidėjo inkstų uždegimas, kuris tuo metu liko nepastebėtas ir negydomas“, – pasakoja ji.
Anot pacientės, nors tyrimai jau tuomet rodė pakitimus, jie nebuvo tinkamai įvertinti. Situacija tapo akivaizdi tik tada, kai mokykloje ji nualpo.
„Kai mane nuvežė į priėmimo skyrių, šlapimas buvo pilnas kraujo ir labai stipriai putotas. Tada jau buvo aišku, kad inkstų uždegimas yra pažengęs“, – prisimena Brigita.
Pasak gydytojos, ne kiekviena persirgta angina sukelia inkstų pažeidimą, tačiau kai kuriais atvejais infekcijos ar uždegiminiai procesai gali tapti svarbiu veiksniu inkstų ligų vystymuisi. Dėl šios priežasties, po infekcinių ligų, ypač jei atsiranda pakitimų šlapime ar pablogėja savijauta, svarbu atlikti papildomus tyrimus.
Inkstų funkcija blogėjo, kol prireikė pakaitinio gydymo
Nors ūmus inkstų uždegimas galiausiai buvo nustatytas, žala jau buvo padaryta. Brigita sako, kad vėliau gydytojai aiškiai įvardijo – jei liga būtų laiku atpažinta ir tinkamai gydyta pradžioje, jos eiga galėjo būti visai kitokia.
„Kai jau buvo aišku, kad inkstai pažeisti, liko tik laiko klausimas, kada jie nustos funkcionuoti“, – sako Brigita.
Anot prof. dr. I.A.Bumblytės, viena didžiausių lėtinės inkstų ligos problemų – ankstyvosios stadijos dažnai nesukelia ryškių simptomų, todėl žmogus ilgai gali nežinoti, kad inkstų veikla jau sutrikusi.
„Pirmosios trys lėtinės inkstų ligos stadijos dažnai būna beveik nebylios, o ligos progresavimo greitis priklauso nuo ją sukėlusios priežasties. Dėl to reguliarūs kraujo ir šlapimo tyrimai tampa esminiu būdu laiku pastebėti problemą“, – sako gydytoja.
Brigitos atveju inkstų funkcija blogėjo 12 metų. Galiausiai, kai ji jau studijavo universitete, gydytojai įspėjo, kad inkstų veikla gali neužilgo sustoti.
„Aš labai gerai prisimenu tą pokalbį. Gydytoja pasakė: norėčiau pasakyti, kad inkstams liko dar metai ar du, bet iš tiesų liko vos keli mėnesiai. Man buvo paaiškinta, kad vienintelės galimos išeitys – dializė arba inkstų transplantacija. Sprendimas šeimoje buvo priimtas labai greitai. Pirmąjį inkstą padovanojo tėtis, vėliau sekė dar trys transplantacijos – antrą inkstą padovanojo mama, o trečias ir ketvirtas jau buvo donoriniai“, – prisimena moteris.
Pasak gydytojos, inksto transplantacija yra viena veiksmingiausių pakaitinės inkstų terapijos formų, tačiau tam labai svarbus laikas. Kai pacientas nefrologo priežiūroje atsiduria pakankamai anksti, galima iš anksto planuoti gydymo eigą ir kartu pasirinkti tinkamiausią kelią.
Gyvenimas po transplantacijos gali būti visavertis, bet svarbiausia – sveikata pasirūpinti laiku
Nors Brigita šiandien gyvena su ketvirtu persodintu inkstu, ji atvirai sako, kad sunkiausi buvo ne patys transplantacijos etapai, o laikotarpiai tarp jų, kai tekdavo gyventi dializuojamai. Tuo metu gyvenimas buvo griežtai priklausomas nuo gydymo grafiko, mitybos ribojimų ir nuolatinės organizmo kontrolės.
„Dializės laikotarpiu nuolat jaučiau stiprų troškulį, tačiau negalėjau vartoti daug skysčių, nes jų kiekis tuo laikotarpiu yra griežtai ribojamas. Jei būtų galima, vienu ypu būčiau išgėrusi litrą vandens, jis atrodė neįtikėtinai skanus. Tas troškulys baigėsi tik po transplantacijos. Gyvenimas su persodintu inkstu yra nuostabus. Sunkiausia yra tada, kai jo neturi ir turi laukti – tada tavo gyvenimą reguliuoja dializės“, – sako ji.
Šiandien pacientė gyvena aktyviai, tačiau pabrėžia, kad po transplantacijos būtina nuosekliai laikytis gydymo režimo, saugotis infekcijų, reguliariai tikrintis ir labai gerai pažinti savo organizmą – vos pajautus simptomus, konsultuotis su gydytoja. Pasak jos, persodintas inkstas leidžia susigrąžinti gyvenimo kokybę, tačiau kartu reikalauja disciplinos ir atsakomybės.
Prof. dr. I.A.Bumblytė pabrėžia, kad ypatingą dėmesį inkstų sveikatai turėtų skirti rizikos grupėse esantys žmonės – sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, nutukimu, turintys padidėjusį kraujospūdį, pasikartojančias šlapimo takų infekcijas, įgimtų šlapimo takų anomalijų, šeiminį polinkį inkstų ligoms ar esantys >60 m. amžiaus. Tokiais atvejais reguliarūs kraujo ir šlapimo (albumino ir kreatinino santykio nustatymo) tyrimai gali padėti ligą nustatyti dar tada, kai žmogus nejaučia jokių simptomų.
„Mes visi norime žinoti savo cholesterolio rodiklius, bet lygiai taip pat turėtume žinoti ir, ar mūsų šlapimo tyrimas yra normalus, ar kraujyje nėra padidėjusio kreatinino“, – sako gydytoja.
