Dabar vienintelė Adėlės viltis – biologinė taikinių terapija, kuri šiandien Lietuvoje prieinama panašaus likimo pacientėms, tačiau tik turinčioms ląstelėse specifinių biologinių žymenų. Gydymas, kuris padėtų Adėlei ir dar šimtui tokių moterų, yra sukurtas ir prieinamas pasaulyje, negana to – net patvirtintas ir Lietuvoje įtrauktas į rezervinių vaistų sąrašą.
Bėda Adėlei, kuriai vaisto reikia dabar, nes laikas – ne jos sąjungininkas. Bet niekas negali atsakyti, kada vaistai, kuriuos valstybė jau sutiko kompensuoti, patvirtino, kad jie yra reikalingi, pagaliau ims ir kompensuos. Konkrečių žinių jokių, o pacientams lemtingi gali būti ir keli mėnesiai.
Kada gyvybiškai moterims reikalingas medikamentas pasieks kompensavimo stadiją – nežinia, tačiau į rezervinį sąrašą jis įtrauktas 2026 m. sausio 15 d.
Ligos nepastebėjo
Adėlės gyvenimas netikėtai apsivertė aukštyn kojom prieš ketverius metus, kai įprastos kasmetinės patikros metu slaugytoja dirbusiai moteriai buvo aptiktas navikas – trečios stadijos kiaušidžių vėžys. Šiuo metu, kaip sako pati moteris – jau metastazavęs į pilvaplėvę.
„Man įprastos kasmetės patikros metu atliko rentgeno nuotrauką – profilaktiškai tikrinant sveikatą. Radiologas tiesiog aprašė, kad yra pakitimų. Tada netrukus buvo atlikta krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija, taip pat ir pilvo bei dubens, o tada jau rastas darinys“, – pasakojo A. Daujotienė.
Sakyčiau – vienintelis pilvo pūtimas. Bet aš tuomet jo nesureikšminau, nes darbe maitinamės nereguliariai.
Paklausta apie simptomus moteris atvirauja, kad jie buvo labai tylūs ir nežymūs. „Sakyčiau – vienintelis pilvo pūtimas. Bet aš tuomet jo nesureikšminau, nes darbe maitinamės nereguliariai. Iš ryto pavalgai, o vėliau – praeina ir septynios, ir aštuonios valandos, kol vėl pavalgai. Maniau, kad simptomas ir yra būtent dėl to. Juolab kad prieš metus aš buvau pasidariusi kiaušidžių vėžio žymenį. Jis buvo normos ribose – 14, kai leistina – iki 35. Aš net buvau laiminga, kad esu sveika”, – prisiminė Adėlė.
Pirmas gydymo etapas – lyg sėkmingas
Adėlė tikino, kad pirmasis gydymo etapas pasirodė labai sėkmingas – operacija, chemoterapija. Viską įveikus moteriai net patarė šauti šampaną, o pati Adėlė grįžo į darbus visu tempu, išvyko į kelionę: „Po chemoterapijos nematė jokių darinių pilve.“
Tačiau 2024 m. kovą Adelės laimė aptemo – nors sausį dar jokių atkryčio požymių nebuvo, prabėgus keliems mėnesiams moterį atvežė į priėmimo skyrių jau su ascitu pilve, skausmu, dusuliu ir karščiavimu. „Pradėjau kosėti, supratau, kad negaliu įkvėpti oro. Išsikvietėme greitąją, ligoninėje klausia – ar turėjote kokią operaciją, nes rodo tyrimai, kad pilve ir ascitas.
Tai buvo požymis, kad grįžo liga.
Tai buvo požymis, kad grįžo liga. Taigi skubiai pradėjome chemoterapiją, tada sužinojau apie vadinamą „karštą chemiją“ – HIPEC metodą“, – ligos istorija dalinosi moteris.
Vis dėlto, liga sugrįžo po dar vieno bandymo ją įveikti. Antrąjį atkrytį, atvirauja Adėlė, išgyventi buvo gerokai sunkiau: „Jeigu ne šeimos palaikymas, žinokite, net nežinau...“
Juolab kad efektyviai taikyti chemoterapijos moteriai šįkart jau negalima, nes krenta kraujo rodikliai: „Negaliu pagal grafiką lašintis vaistų dozės, nes neatsistato leukocitai, o labiausiai – trombocitai. Taigi man dabar reikalingas palaikomasis gydymas, nes jeigu dabar nutraukčiau gydymą, po kelių mėnesių įvyktų atkrytis vėl.“
Tai reiškia, kad vienintelis šiandien Adėlei reikalingas vaistas yra biologinė taikinių terapija.
Būtent šis gydymas
Kai prakalbame apie vaistus, kurie Adėlei suteiktų viltį ir kitokį gyvenimą, moteris graudinasi – taip, jie rezerviniame sąraše, tačiau nežinia, kad bus pradėti kompensuoti: „Taip, būtent šie vaistai – biologinė taikinių terapija veiktų vėžines ląsteles, o ne visą organizmą. Nes dabartinė chemoterapija veikia visą kūną.“ Adėlė tikina nežinanti, kiek reikės laukti ir ar iš viso sulauks. Tai gali trukti ir kelis mėnesius, ir pusę metų.
„Šiandien tiesiog laukiu. Labai gaila, kad moterys, kurioms yra nustatyti BRCA genai, gauna biologinę taikinių terapiją, o mes, kurioms nėra nustatyta BRCA geno, tiesiog negalime gaudyti šio gydymo“, – kalbėjo pacientė.
Didžiausias iššūkis tokiais atvejais, komentuoja pagalbą onkologiniams pacientams teikiančios organizacijos POLA vadovė Neringa Čiakienė – nežinojimas. „Jei pacientai žinotų, kiek laiko reikės laukti iki kompensavimo, galbūt jie skolintųsi, kažką galvotų, kaip išspręsti. Nors manau, kad net tokiu atveju valstybė jiems turėtų kompensuoti. Bet dabar jie nežino nieko. O kai kurie iš jų gali tos dienos ir nesulaukti“, – tikino moteris.
