Naujas tyrimas parodė, kad seneliai, kurie aktyviai bendravo ir rūpinosi savo anūkais, geriau pasirodė atminties ir žodinio sklandumo testuose nei tie, kurie anūkų neprižiūrėjo. Ryškiausia nauda buvo matyti moterų grupėje.
„Labiausiai mus nustebino tai, kad pats buvimas globojančiu seneliu buvo svarbesnis kognityvinei funkcijai nei tai, kaip dažnai seneliai prižiūrėjo anūkus ar ką tiksliai su jais veikė“, – sako pagrindinė tyrimo autorė Flavia Chereches, Nyderlandų Tilburgo universiteto tyrėja.
Senelių vaidmuo – sveikas aktyvumo, smegenų stimuliacijos ir gerų emocijų derinys
Tyrėjai analizavo beveik 3 000 senelių, kuriems buvo 50 metų ir daugiau duomenis. Vidutinis dalyvių amžius buvo 67 metai. Visi jie dalyvavo ilgalaikiame senėjimo tyrime. Smegenų sveikatai įvertinti dalyviai 2016–2022 m. atliko kognityvinius testus.
Senelių buvo klausiama, ar per pastaruosius metus jie prižiūrėjo anūką, kaip dažnai tai darė ir kokiomis veiklomis užsiėmė: pavyzdžiui, žaidė su anūkais, padėjo ruošti namų darbus, gamino maistą ar prižiūrėjo juos per naktį.
Tyrimas parodė, kad seneliai, kurie nors truputį prisidėjo prie anūkų priežiūros, pasiekė aukštesnius atminties ir žodinių gebėjimų testų rezultatus nei tie, kurie to nedarė – net įvertinus amžių, išsilavinimą, sveikatos būklę ir kitus veiksnius.
„Žinome, kad senstant labai svarbu išlikti aktyviems – tiek fiziškai judant, tiek įsitraukiant į protą stimuliuojančias veiklas“, – sako tyrėja F.Chereches.
Pasak jos, anūkų priežiūra gali suteikti vyresnio amžiaus žmonėms galimybių tokioms veikloms, o kartu – prasmingam rūpinimuisi kitais, kuris daugeliui senelių yra itin svarbus.
„Galimi kognityviniai privalumai gali kilti iš teigiamų emocijų, susijusių su priežiūra, didesnio fizinio aktyvumo ar glaudesnės socialinės integracijos“, – priduria ji.
Kodėl vaikų priežiūra gali būti naudinga smegenų sveikatai?
„Tai, kad anūkus prižiūrintys seneliai geriau pasirodė atminties ir žodinio sklandumo testuose, nestebina“, - sako Deborah Kado, medicinos mokslų daktarė, geriatrijos specialistė, Stanfordo ilgaamžiškumo centro direktorė (Palo Altas, Kalifornija), nedalyvavusi tyrime.
„Tikėtina, kad seneliai, kurie rūpinasi mažais vaikais, dažniau susiduria su naujomis idėjomis ir patirtimis, taip pat jaučia stipresnį gyvenimo tikslą – pavyzdžiui, norą padėti anūkams užaugti sėkmingais suaugusiaisiais – palyginti su tais, kurie neturi galimybės ar nenori užsiimti priežiūra“, – sako ji.
Minėto tyrimo autorė F.Chereches priduria, kad priežiūra gali tapti prasmingu socialiniu vaidmeniu vyresniame amžiuje, padedančiu išlikti protiškai aktyviems.
Svarbu ne valandų skaičius
Netikėtai tyrimas parodė, kad nei anūkų priežiūrai skirtų valandų skaičius, nei kuri nors viena konkreti veikla nebuvo susijusi su geresniais kognityviniais rezultatais.
„Šiame tyrime išsiskyrė veiklų įvairovė, o ne tai, kaip dažnai seneliai padėdavo ar kokią vieną veiklą atlikdavo“, – sako D.Kado.
Tai rodo, kad namų darbų ruošimas, žaidimai, maisto gaminimas ar vaikų vežiojimas į užsiėmimus gali suteikti skirtingų protinės ir socialinės stimuliacijos formų, o ne viena užduotis užtikrina visą naudą.
Kodėl močiutės gali patirti didesnę naudą?
Įdomu tai, kad tyrimas parodė, jog bendrų veiklų su anūkais nauda skyrėsi tarp močiučių ir senelių. Nors abiejų grupių kognityviniai rodikliai buvo geresni, jei jie prižiūrėjo anūkus, tik močiutėms buvo būdingas lėtesnis atminties ir kalbos gebėjimų silpnėjimas.
Šio skirtumo priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau tyrėjai mano, kad tai gali atspindėti tai, kaip priežiūros vaidmenys dažniausiai pasiskirsto vėlesniame gyvenime. Močiutės dažnai prisiima centrinį priežiūros vaidmenį, o seneliai gali būti mažiau įsitraukę arba prižiūrėti vaikus kartu su partneriu. Tokie skirtumai gali lemti, kiek kognityviškai įtraukianti atrodo priežiūra, rašo autoriai.
„Labai tikėtina, kad močiutės ir seneliai priežiūrą patiria skirtingai, priklausomai nuo kultūrinių normų ir veiklų, kuriomis jie dažniausiai užsiima“, – sako D.Kado.
Gal sveikesni seneliai tiesiog dažniau padeda?
Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai neįrodo, jog anūkų priežiūra tiesiogiai apsaugo nuo pažintinių funkcijų silpnėjimo. „Gali būti, kad seneliai, kurių kognityvinė sveikata geresnė, dažniau būna prašomi, arba patys yra pajėgesni, prižiūrėti anūkus. Jei tėvai nerimauja dėl senelio ar močiutės kognityvinės būklės, jie gali rečiau prašyti jų prižiūrėti vaikus, o tai gali turėti įtakos rezultatams“, – sako D.Kado.
Tyrime buvo bandoma tai įvertinti, lyginant prižiūrinčius senelius su panašaus amžiaus, išsilavinimo ir sveikatos būklės seneliais, kurie to nedarė, tačiau šios galimybės visiškai atmesti nepavyko.
Anūkų priežiūra ne visada yra teigiama patirtis
Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad priežiūra ne kiekvienoje situacijoje yra naudinga. Tyrime nebuvo vertinama, ar seneliai priežiūrą patyrė kaip malonią ar keliančią stresą, o tai gali turėti didelę reikšmę.
„Vis dar nėra aišku, kodėl vieniems žmonėms anūkų priežiūra gali būti naudinga, o kitiems – ne“, - sako F.Chereches.
Pasak jos, vienas galimų veiksnių – ar seneliai priežiūrą suvokia kaip prasmingą, ar kaip naštą.
„Pavyzdžiui, vienas senelis gali jausti didelį pasitenkinimą prižiūrėdamas anūkus penkias dienas per savaitę, o kitas – patirti stresą net prižiūrėdamas juos retkarčiais“, – aiškina ji.
Skirtumą gali lemti tai, ar priežiūra yra savanoriška ir ar įsitraukimo lygis atitinka senelių lūkesčius. Tyrėjai planuoja šiuos klausimus nagrinėti būsimuose tyrimuose.
Nauda greičiausiai abipusė
Nors tyrime daugiausia dėmesio skirta naudai, kurią iš priežiūros gauna seneliai, tikėtina, kad naudą patiria ir anūkai. Tyrimai rodo, kad senelių įsitraukimas gali pagerinti vaikų pažintinius ir kalbinius gebėjimus, psichinę sveikatą bei bendrą savijautą.
Parengta pagal „Everydayhealth“
