Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktorės dr. Aušros Širvinskienės, lošimų priklausomybė yra pavojinga priklausomybės forma, nes suicido rizika šiuo atveju yra itin didelė: „Tyrimai rodo, kad iki 75 proc. žmonių, turinčių patologinį potraukį azartiniams lošimams, gali kilti suicidinių minčių.“
Žmonės dažniausiai pagalbos ieško ne tada, kai problema prasideda, o tada, kai jos jau nebeįmanoma paslėpti, t.y., kai atsiranda milžiniškos skolos, sugriūva santykiai, žmogus nebeatlaiko įtampos arba ima galvoti apie pasitraukimą iš gyvenimo.
Lošimai turi priimtiną „fasadą“
Priklausomybę nuo lošimų, RPLC vadovės teigimu, pastebėti kur kas sunkiau nei priklausomybę nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų.
„Vartojant alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas, ilgainiui išryškėja tam tikri fiziniai požymiai. O lošimų atveju elgesys gali ilgą laiką atrodyti tarsi normalus, – paaiškina dr. A.Širvinskienė. – Lošimai turi labiau priimtiną „fasadą“ – čia gi pramoga, rizika, investavimas. Todėl priklausomybė nuo azartinių lošimų yra viena iš paslėptų priklausomybių. Žmogus gali atrodyti fiziškai funkcionuojantis, o problemos vyksta jo viduje“.
Priklausomybės ligos iki šiol išlieka vienos labiausiai stigmatizuojamų psichikos ligų.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog priklausomybės ligos iki šiol išlieka vienos labiausiai stigmatizuojamų psichikos ligų. Kaip rodo tyrimai, net 70 proc. kitų psichikos ligų visuomenėje yra mažiau stigmatizuojamos nei priklausomybės ligos.
Gėda žmogų stumia į dar didesnį slaptumą
Žmonės, kurie turi priklausomybės ligą, ją ilgai slepia. Ilgainiui tas slaptumas pradeda ardyti santykius, atstumia pačius artimiausius žmones. Dr. A. Širvinskienė pastebi, jog žmogus pradeda gyventi tarsi dvigubą gyvenimą, t. y., net jei fiziškai jis yra šeimoje, emociškai vis labiau tolsta.
Kartu atsiranda ir stiprus gėdos jausmas, kuris įjungia vadinamuosius „stabdžius“ – neigimą, bandymą save ir kitus įtikinti, kad situacija dar nėra tokia bloga. „Žmogui atrodo, „aš čia dar pats galiu“. Atsiranda fantazija, kad „gal kažkada tikrai atsilošiu ir viską suvaldysiu“, – pasakoja specialistė.
Būtent gėda, baimė, finansinės krizės, griūvantys santykiai, problemos darbe ir visuomenės stigmatizavimas, anot jos, dažnai neleidžia žmogui laiku kreiptis pagalbos.
Kas vyksta smegenyse?
Mūsų visuomenė iki šiol asmenis, turinčius priklausomybę nuo azartinių lošimų, dažnai linkusi matyti kaip silpnus ar neatsakingus, nors tai yra psichikos liga.
„Kitų ligų mes taip neišskiriame, o žmones, sergančius priklausomybės ligomis, tarsi paženkliname. Kaip sakė prancūzų filosofas Michel Foucault, anksčiau taip buvo kalbama apie raupsuotuosius, o kai raupai išnyko, poreikis kažką atskirti liko ir persikėlė į psichikos sritį“, – aiškina RPLC vadovė ir kartu pabrėžia, kad lošimų priklausomybė nėra valios trūkumas ar tiesiog blogi sprendimai.
Tai yra biologiškai pagrįsta liga, daranti poveikį smegenų veiklai. Kitaip tariant, tai yra psichikos sveikatos sutrikimas.
Pasak dr. A. Širvinskienės, lošimo metu aktyvuojama smegenų atlygio sistema: „Galvos smegenyse esanti nervų ląstelių struktūra, lemianti elgesį, yra nuolat stimuliuojama, o tai sukelia reguliacinių procesų sutrikimus. Dėl to žmogui ilgainiui darosi vis sunkiau patirti natūralų pasitenkinimą kasdieniame gyvenime, o įtampa ir emocinis išsekimas tik didėja.
Labai dažnai, kaip pastebi specialistė, žmogus turi ir gretutinių sutrikimų – depresiją, alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemų. Tai gali būti lošimų pasekmė dėl nuolatinio streso, įtampos ir rizikos.
Artimieji dažnai bando gelbėti, bet to neužtenka
Dažniausiai pagalbos pirmiausia ieško ne pats priklausomas žmogus, o jo artimieji. A. Širvinskienė pastebi, kad vienais atvejais šeima ar partneriai bando žmogų atvesti gydytis, kitais – pagalbos jis kreipiasi jau likęs visiškai vienas, kai aplinkiniai būna nusisukę.
Nereikia moralizuoti, kaltinti ar bandyti „sutvarkyti“ žmogaus gyvenimo už jį.
Anot jos, artimieji dažnai mėgina gelbėti žmogų dengdami jo skolas, tačiau tai problemos neišsprendžia ir neretai tik leidžia priklausomybei tęstis toliau.
Ji taip pat ragina draugus ir artimuosius nemoralizuoti, nekaltinti ir nebandyti „sutvarkyti“ žmogaus gyvenimo už jį, nes tai dažniausiai tik dar labiau skatina slėptis ir užsisklęsti.
Labai svarbu sukurti saugią aplinką kalbėtis apie problemą ir parodyti, jog kreiptis pagalbos nėra silpnumas. „Pats žmogus, kuris yra priklausomas, dažniausiai negali sau padėti. Taip, išimčių būna, tačiau daugumai žmonių be pagalbos įveikti priklausomybę labai sunku“, – teigia pašnekovė.
Sveikimas nesibaigia vien gydymu
Dr. A. Širvinskienė primena, kad pirmasis žingsnis turėtų būti kreipimasis į psichikos sveikatos centrą pagal gyvenamąją vietą, kur asmuo gali gauti psichiatro pagalbą, o prireikus būti nukreiptas tolesniam gydymui.
Tačiau, anot jos, labai svarbu ne tik pats gydymas, bet ir tai, kaip žmogus gyvena vėliau: „Labai svarbu užsiimti alternatyvia veikla, kuri teikia prasmę, padeda atkurti socialinius ryšius. Taip pat labai svarbu dalintis savo išgyvenimais ir nepasilikti vienam su tuo, kas vyksta“.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
