Į pirmuosius lošimus vyras įsitraukė dar būdamas 17–18 metų, praėjusio amžiaus pabaigoje, kai Lietuvoje tik pradėjo steigtis pirmieji lošimo automatai, vadinamieji „vienarankiai banditai“. Vėliau atsirado kazino salonai. Viskas, kaip sako Petras, prasidėjo nuo draugų ir bendrų vakarų. Tuo metu jis jau dirbo, uždirbo nemažai, todėl, anot jo, nei pralošimai, nei laimėjimai neatrodė kažkas ypatingo.
Tačiau ilgainiui lošimai jo gyvenime pradėjo užimti vis daugiau vietos. „Aš – žmogus su kompulsyviais sprendimais, todėl į lošimus įkritau iškart. Radau gerą lošimų terpę ir tai tapo viskuo – didžiausia meile, nusiraminimu, vieta, kur nuo visų galiu pasislėpti“, – atvirauja vyras.
„Pirmiausia mirė sąžinė“
Šiandien Petras sako suprantantis, kad lošimuose pralošė gerokai daugiau nei pinigus. Jo gyvenime pamažu neliko nei artimų santykių, nei ramybės. Atsirado nuolatinis melas, skolos, manipuliacijos žmonėmis. „Aš pralošinėjau savo laiką, draugus, sąžinę, artimuosius, jausmus, viską, kas dabar yra šventa“, – neslepia jis.
Kaip narkomanui reikia didesnės dozės, taip man reikėjo stipresnės emocijos.
Kuo daugiau lošė, tuo stipresnių emocijų reikėjo. Lošimuose ilgainiui nebeliko jokios logikos ar bandymo „užsidirbti“. Svarbiausia jam tapo būsena, adrenalinas ir pats procesas: „Kaip narkomanui reikia didesnės dozės, taip man reikėjo stipresnės emocijos“.
Net laimėjimai neištraukdavo. Petras pripažįsta, kad išlošti pinigai niekada netapdavo proga susitvarkyti gyvenimą ar grąžinti skolas. Priešingai, jie tik dar labiau įtraukdavo į lošimą. „Tai buvo pseudoiliuzija“, – sako jis.
Kai pradėjo trūkti pinigų, prasidėjo skolinimaisi. Vyras neslepia, kad tam tikru metu jam jau buvo visiškai nesvarbu, kaip tuos pinigus gauti. Jis skolindavosi iš draugų, pažįstamų, meluodavo, manipuliuodavo žmonėmis.
„Kad galėčiau gauti pinigų, galėjau padaryti bet ką. Aš nebeturėjau jokios sąžinės. Ji mirė pirmiausiai“, – prisipažįsta vyras.
Tuščio šaldytuvo sindromas
Petras pasakoja, kad vienu gyvenimo etapu buvo kiek nutolęs nuo lošimų. Tuo metu sukūrė šeimą, tad atrodė, kad gyvenimas po truputį stoja į vietas. Tačiau tai truko neilgai.
„Didžiausia kančia prasidėjo sukūrus šeimą, nes tada vėl pradėjau lošti. Sugrįžau į lošimus su visu trenksmu ir smigau kaip visi – į bedugnę“, – prisimena vyras.
Tada labiausiai kentėjo ne jis pats, o jo žmona. Namuose nuolat trūko pinigų, kaupėsi skolos, o visas gyvenimas sukosi apie jo priklausomybę. „Namai tapo tuščio šaldytuvo sindromu“, – karčiai šypteli jis.
Kai tik jie grąžina mano skolas, aš ir vėl lošiu. Tai buvo „meškos paslauga“.
Petro artimieji mėgino gelbėti situaciją, dengė jo skolas, bandė tikėti pažadais. Tačiau šiandien, kaip jis sako, niekas tada iš aplinkinių iki galo nesuprato, kas yra priklausomybė nuo lošimų. Vyras šiandien įsitikinęs, kad tai tik leido jam dar ilgiau likti priklausomybėje: „Kai tik jie grąžina mano skolas, aš aprimstu ir vėl toliau lošiu. Tai buvo tarsi „meškos paslauga“.
Jis prisimena, kaip daugiau nei prieš dvidešimt metų bandė konsultuotis su psichologu, tačiau šiandien jis supranta, kad tuo metu specialistas tiesiog nesuprato, kas jam yra vyksta: „Dabar suvokiu, kad jis net nežinojo, kuo man gali padėti. Tai buvo paprastas psichologas, nedirbantis su priklausomybėmis, ypač su lošimų priklausomybe“. Todėl po konsultacijų jis patraukdavo tiesiai į lošimų įstaigą.
Sukosi mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo
Petras neslepia, kad buvo etapas, kai jis nebenorėjo gyventi. Apie išėjimą iš gyvenimo galvojo ne vieną kartą, nes, pripažįsta, nebegalėjo daugiau taip gyventi.
Kai negalėdavo lošti, pradėdavo vartoti alkoholį: „ Man reikėjo užsimiršti, nes nebegalėjau matyti, kaip gyvenu ir kuo tapau“.
Lūžiu Petrui tapo anoniminių lošėjų bendruomenė, į kurią pirmą kartą nuvedė žmona. Pats, sako, greičiausiai nebūtų ryžęsis ten nueiti. Pradžioje jam atrodė, kad viskas pavyks greitai, tačiau po kurio laiko atkrito. „Man užaugo sparnai“, – trumpai prisimena Petras.
Vėliau jis vėl grįžo į bendruomenę ir po truputį pradėjo priimti tai, ką ten išgirdo „Yra tam tikros taisyklės, kaip gyventi, jei nori sau padėti ir neatkristi“, – aiškina vyras.
Pradžioje norėjau kovoti su ta liga. Klydau. Reikia tiesiog išmokti su ja gyventi.
Šiandien vyras vis dar dalyvauja anoniminių lošėjų grupėse ir 12 žingsnių programoje. Jis sako supratęs, kad priklausomybė niekur nedingsta. „Pradžioje norėjau kovoti su ta liga. Klydau. Reikia tiesiog išmokti su ja gyventi“, – įsitikinęs.
Dalis draugų nuo jo nusisuko. Liko vos keli žmonės, su kuriais ryšys išliko iki šiol. Tačiau žmona liko šalia, o pats Petras sako šiandien pagaliau gyvenantis pilnavertį gyvenimą.
„Taip, aš turiu priklausomybės nuo azartinių lošimų ligą. Ji su manimi visada bus, bet jau išmokau su ja gyventi“, – tvirtina vyras.
Jis neslepia, kad visuomenėje lošimų priklausomybė iki šiol labai smerkiama, todėl daugelis žmonių apie tai tyli. „Aš negaliu atvirai visiems pasakoti apie savo problemas, nes tapsiu „balta varna“, – pripažįsta Petras.
Vis dėlto šiandien jis ragina žmones nebandyti tvarkytis vieniems ir kuo anksčiau ieškoti pagalbos. „Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra žmonių, norinčių jums padėti, t.y. įvairios bendruomenės, organizacijos, specialistai. Bet esmė – norėti priimti pagalbą“, – pabrėžia jis.
Petro istoriją paprašėme pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos psichologės Gabrielės Glušauskaitės.
– Petras pasakoja, kad ilgainiui jam tapo visiškai nesvarbu, kaip gauti pinigų lošimui („galėjau padaryti bet ką“). Kas vyksta žmogaus psichikoje, kad priklausomybė nuo lošimų taip stipriai pakeičia jo vertybes ir elgesį?
– Priklausomybė keičia vertybes ir elgesį, nes priklausomam žmogui svarbiausia tampa tęsti lošimą. Kaip ir pašnekovas sako, „man reikėjo didesnės emocijos“. Taip įvyksta todėl, kad smegenys į neapibrėžtą, atsitiktinį rezultatą ir galimą pelną reaguoja išskirdamos adrenaliną ir dopaminą, kurie sukelia malonius potyrius ir taip skatina žmogų kartoti lošimą dar ir dar, o visa kita gyvenime nublanksta, nes nekelia tiek intensyvių patyrimų.
Žinant, kad lošimo priklausomybę palaikyti reikia pinigų, jų žmogus ir bando gauti įvairiausiais būdais, nes už turimas vertybes svarbiau yra likti lošimo procese. Tada, kai savų pinigų nebeužtenka, prasideda melas, manipuliacijos, vagystės, net ir iš pačių artimiausių žmonių.
Artimiesiems tokioje situacijoje svarbu suprasti, kad žmogus to sąmoningai nesirenka ir lošiančiojo vertybių pokytis yra susijęs išimtinai tik su jo ligos progresavimu, o ne su nustojimu mylėti savo artimuosius, ar noru juos sumenkinti. Deja, dažnai susiduriu su tuo, kad artimieji tokį lošiančiojo elgesį priima itin asmeniškai.
Taip pat šioje istorijoje galima atkreipti dėmesį, jog Petras pats patvirtina, kad artimieji, pasirinkę išmokėti jo skolas, tik gramzdina giliau į priklausomybės liūną. Visgi, priklausomam asmeniui yra itin svarbu pačiam patirti savo elgesio pasekmes, kadangi tai patyręs žmogus gali susieti savo elgesį su tomis pasekmėmis ir tada daryti išvadas: tęsti lošimą ar pradėti sveikimo kelią.
Artimieji, išmokėdami skolas, sukuria galimybę tų pasekmių nepatirti, todėl priklausomam asmeniui susiformuoja toks suvokimas, kad keistis prasmės nėra, nes už jį viską padaro artimieji.
Priklausomybės išraiška yra apie neatsakingumą: vertybės, santykiai, įsipareigojimai ima neberūpėti, tad priklausomiems asmenims svarbu yra ugdyti atsakingumą. Darydami tokias „meškos paslaugas“ artimieji perima iš lošiančiojo atsakomybės dalį sau, tad jie tampa „hiperatsakingi“, o lošiantysis ir toliau neatsako už savo elgesį ir pasekmes.
– Petras atvirai kalba ir apie momentus, kai nebenorėjo gyventi, nes nebegalėjo „matyti, kuo tapo“. Vadinasi, pats žmogus suvokia, kas vyksta, tik nežino, kur link judėti? Kodėl ši liga taip dažnai žmogų nuveda iki visiško emocinio dugno?
– Tiek su lošimo, tiek ir kitomis priklausomybėmis ateina nemažai nuvertinimo iš visuomenės ir savo vidaus. Tad net jei ir žino, kur kreiptis, pavyzdžiui, kad yra Anoniminių lošėjų grupės, psichologo, psichoterapeuto, reabilitacijos centrų pagalba, neretai būna sunku kreiptis, nes tai reikš, kad turi pripažinti problemą.
Sveikimas yra ilgas procesas, kuris dažniausiai ne visada yra malonus.
O kartu su problemos pripažinimu ateina ir daug savęs nuvertinimo, todėl pradėti eiti sveikimo keliu dažnam yra nemažas iššūkis. Sveikimo kelio eigoje pastebiu, kad dažnam ta nusivertinimo banga vis silpsta ir, kaip ir Petro atveju, žmonės pradeda nebe kovoti su priklausomybe, o priimti ją kaip savo dalį ir mokosi gyventi su ja. O kai priimi save su šiais sunkumais, nusivertinimui vietos nebelieka.
Dar vienas momentas, dėl ko būna sunku kreiptis pagalbos – sveikimas yra ilgas procesas, kuris dažniausiai ne visada yra malonus, tuo tarpu, likti lošime reiškia užtikrintas intensyvų azartiškumą, jaudulį. Tad pasilikti priklausomybėje, kai smegenys yra pripratę prie greito dopamino, adrenalino, gali atrodyti, kad yra lengviau, nei eiti sveikimo keliu, net kai aplanko mintys apie savižudybę..
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
