Būtent tai tyrinėja Vokietijos psichiatras ir neuromokslininkas Clausas Normannas, dirbantis Freiburgo universiteto medicinos centro Psichiatrijos ir psichoterapijos klinikoje. Jo vadovaujama tyrimų grupė analizuoja, kaip depresija keičia smegenų tinklus, neuroplastiškumą ir kodėl skirtingi pacientai į gydymą reaguoja nevienodai.
„Tai iš esmės yra pagrindinis klausimas psichiatrijoje – kas tiksliai vyksta smegenyse sergant depresija“, – portalui 15min sako profesorius. Ir nors mokslas šiandien apie depresiją žino gerokai daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, aiškaus atsakymo vis dar nėra.
Depresijos negalima „nufotografuoti“
Kaip pabrėžia C.Normannas, vienas didžiausių iššūkių tyrinėjant depresiją yra tai, kad gydytojai iki šiol neturi objektyvaus biologinio tyrimo, kuris leistų ją tiksliai pamatyti ar išmatuoti. Skirtingai nei, pavyzdžiui, lūžusi ranka, kurios pažeidimą galima aiškiai matyti rentgeno nuotraukoje, depresija vis dar diagnozuojama daugiausia remiantis pokalbiu su pacientu.
„Kai žmogus susilaužo ranką, padarote rentgeną ir matote problemą. O depresijos atveju gydytojas turi klausti: kaip jūs miegate, kaip jaučiatės, ar dar galite patirti malonumą, ar turite energijos. Diagnozė nustatoma pagal simptomus“, – aiškina profesorius.
Dėl to daugybė mokslininkų visame pasaulyje ieško biologinių depresijos žymenų – objektyvių signalų smegenyse, kurie padėtų tiksliau suprasti ligą ir parinkti tinkamiausią gydymą. Viena iš krypčių – tyrimai, kaip depresija keičia smegenų reakciją į aplinkos dirgiklius.
C.Normanno komanda tam naudoja elektroencefalografijos (EEG) tyrimus. Žmonėms rodomi greitai besikeičiantys juodai balti vaizdai, o mokslininkai matuoja elektrinį smegenų aktyvumą ir stebi, kaip smegenys reaguoja į intensyvią stimuliaciją. Pasak jo, depresija sergančių žmonių smegenų reakcijos skiriasi nuo sveikų žmonių.
„Matome, kad depresija sergančių pacientų smegenys į dirgiklius reaguoja silpniau. Mūsų nuomone, tai susiję su sutrikusiu neuroplastiškumu“, – tikina mokslininkas.
Smegenys praranda lankstumą
Neuroplastiškumas – vienas svarbiausių terminų šiuolaikiniuose depresijos tyrimuose. Paprastai tariant, tai smegenų gebėjimas keistis, prisitaikyti prie naujų patirčių, mokytis iš aplinkos ir formuoti naujus ryšius tarp nervinių ląstelių. Sveikos smegenys nuolat reaguoja į tai, kas vyksta aplinkui: prisitaiko prie streso, mokosi iš patirčių, keičia elgesį.
Pasak C.Normanno, sergant depresija, šis lankstumas sumažėja. Smegenys tarsi tampa mažiau gebančios adaptuotis.
„Galima sakyti, kad smegenys tarsi užstringa. Žmogus tampa mažiau lankstus emociškai ir psichologiškai. Neigiamos mintys pradeda kartotis, o jas nutraukti darosi labai sunku“, – aiškina jis.
Įdomu tai, kad, anot profesoriaus, iš pradžių toks „atsijungimas“ gali būti net savotiška apsauginė reakcija. Jei žmogus ilgą laiką patiria didelį stresą, konfliktus, traumas ar emocinį spaudimą, smegenys gali sumažinti jautrumą aplinkai tam, kad apsaugotų save nuo nuolatinio neigiamų emocijų poveikio.
Tačiau depresijos metu šis procesas tampa savarankiškas. Žmogus jau ne tik ginasi nuo streso – jis pradeda tolti nuo visko aplinkui. „Depresija nėra tiesiog liūdesys. Žmogus tampa atsiskyręs nuo aplinkos. Net geri dalykai nebesukelia emocinės reakcijos. Jis tarsi tampa savo neigiamų minčių įkaitu“, – pabrėžia mokslininkas.
Kodėl vieni suserga, o kiti – ne?
Dar vienas klausimas, į kurį psichiatrija iki šiol neturi aiškaus atsakymo – kodėl du žmonės gali patirti labai panašius gyvenimo sunkumus, tačiau depresija išsivysto tik vienam iš jų.
Pasak C. Normanno, depresija beveik visada turi dvi puses: biologinę ir aplinkos. Vieni žmonės gali būti genetiškai jautresni stresui ar turėti tam tikrų biologinių ypatumų, o kitų smegenys geriau prisitaiko prie sudėtingų aplinkybių.
„Kartais žmogus gyvena labai palankioje aplinkoje, neturi didelių traumų ar konfliktų, tačiau vis tiek suserga depresija. O kartais žmonės išgyvena karą, benamystę ar labai sunkias sąlygas ir depresija nesuserga. Tai rodo, kad depresijos negalima paaiškinti vien aplinka“, – sako profesorius.
Nors depresija dažnai būna ne vienos kartos šeimoje problema, aiškaus „depresijos geno“ mokslininkams aptikti nepavyko. Pasak C.Normanno, buvo laikotarpis, kai tikėtasi, kad genetiniai tyrimai pateiks aiškų atsakymą, tačiau realybė pasirodė kur kas sudėtingesnė.
„Buvo tiriami milijonai genetinių variantų, tačiau vieno konkretaus geno, kuris paaiškintų depresiją, neradome. Greičiausiai tai daugybės mažų biologinių veiksnių kombinacija“, – teigia mokslininkas.
Ar tikrai kaltas serotoninas?
Daugelį metų visuomenėje buvo populiari idėja, kad depresiją sukelia serotonino – vadinamojo „laimės hormono“ – trūkumas smegenyse. Ši teorija išpopuliarėjo todėl, kad daliai pacientų išties padeda antidepresantai, didinantys serotonino kiekį.
Visgi šiandien vis daugiau mokslininkų abejoja, ar depresiją apskritai galima paaiškinti vien serotonino stoka. „Niekada nebuvo įtikinamai parodyta, kad depresija sergančių žmonių smegenyse tiesiog trūksta serotonino“, – sako C. Normannas.
Pasak jo, problema ta, kad serotonino smegenyse praktiškai neįmanoma tiksliai išmatuoti. Kraujo tyrimai tam netinka, nes serotoninas organizme ir serotoninas smegenyse nėra tas pats. Net tiriant smegenų skystį neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek serotonino realiai veikia nervinių ląstelių jungtyse.
Vis dėlto tai nereiškia, kad antidepresantai neveikia. „Jų veiksmingumas įrodytas klinikiniais tyrimais. Mes patys gydome pacientus šiais vaistais. Tačiau vis dar iki galo nesuprantame, kodėl jie veikia“, – pripažįsta mokslininkas.
Anot jo, šiandien daug tyrėjų mano, kad serotoninas gali būti svarbus ne pats savaime, o dėl poveikio jau minėtam neuroplastiškumui – smegenų gebėjimui keistis ir atkurti lankstumą.
Kaip stiprinti neuroplastiškumą?
Kalbėdamas apie depresijos gydymą, pašnekovas pabrėžia – jis turi būti kompleksinis. Kadangi depresija susijusi tiek su biologiniais procesais smegenyse, tiek su žmogaus aplinka, gydymas taip pat turi apimti abi šias puses.
„Turime veikti biologiniu lygmeniu – didinti smegenų plastiškumą vaistais, smegenų stimuliacija ar kitais metodais. Tačiau taip pat svarbu mažinti neigiamą aplinkos poveikį: padėti žmogui per psichoterapiją, socialines intervencijas ar spręsti problemas, kurios jį slegia“, – sako C. Normannas.
Pasak jo, neuroplastiškumą gali stiprinti ne tik vaistai. Vienas svarbiausių natūralių būdų – fizinis aktyvumas. Tyrimai su gyvūnais rodo, kad judėjimas ir aktyvi aplinka tiesiogiai veikia smegenų gebėjimą formuoti naujus ryšius.
„Jei norime padidinti neuroplastiškumą gyvūnų modeliuose be vaistų, vienas iš metodų yra bėgimo ratelis narve. Tai iš tiesų veikia“, – pasakoja profesorius.
Tiesa, priduria jis, rekomendacijos „tiesiog daugiau sportuoti“ ne visada tinka žmogui, kuris išgyvena sunkų depresijos epizodą. „Mūsų klinikoje buvo profesionalių sportininkų ir bėgikų, kurie depresijos metu buvo taip prislėgti, kad nebeturėjo jėgų net išeiti pabėgioti“, – teigia profesorius.
Visgi fizinis aktyvumas, anot jo, gali būti labai svarbus vėlesniuose etapuose – atsigaunant po depresijos. „Kai žmogus jau sveiksta ir nori sumažinti kito depresijos epizodo tikimybę, būti fiziškai aktyviam yra tikrai labai gera idėja“, – sako C. Normannas.
