Pasak mokslininkės, šios temos itin svarbios dabar, kai Lietuvos ugdymo įstaigose įsibėgėja įtraukusis ugdymas. Be to, pagalbos reikia ne tik mokyklose, bet ir tėvams, auginantiems tokius vaikus. Kaip atliepti jų poreikius, kaip suprasti ir padėti?
B. Kreivinienė kartu su grafinio dizaino specialiste Urte Kraniauskaite sukūrė „Sensorinės dietos korteles“ – pirmą tokį metodinį leidinį Lietuvoje, paremtą pasauline praktika ir mokslo žiniomis.
Pokalbis su mokslininke B. Kreiviniene – apie poreikius, kurie nematomi plika akimi, bet stipriai veikia vaiko savijautą, elgesį ir gebėjimą mokytis.
– Papasakokit taip, kad visuomenei būtų aišku – kas yra sensoriniai poreikiai?
– Tai ne užgaida, o tam tikras neurologinis trikdis, kurio žmogus negali paneigti ar tiesiog „labiau pasistengti“ įveikti. Dėl šių poreikių susiduriama su mažesnėmis ar didesnėmis problemomis.
Kai sensoriniai poreikiai dideli, jie gali būti susiję su įvairiomis sistemomis. Pavyzdžiui, vestibulinė sistema – tai mūsų judėsena, pusiausvyra, koordinacija, kūno pajautimas erdvėje. Kita – propriocepcija, kuri susijusi su erdviniu suvokimu. Yra ir taktilinė sistema, apimanti jutimus: ką liečiame, kaip jaučiame temperatūrą, tekstūras ir panašiai.
Visa tai galima įsivaizduoti kaip tris „sensorinius ąsotėlius“, kurie egzistuoja kiekviename iš mūsų. Jeigu kuris nors jų perpildytas arba, atvirkščiai, neužpildytas, žmogus jaučiasi blogai. Jam gali prireikti ramesnės aplinkos – pabėgti nuo triukšmo, kvapų, ryškios šviesos, žmonių. O kitam – priešingai – svarbu sudėlioti sensorinės dietos planą iš nuolatinių stimulų: judesio, lytėjimo užduočių, paspaudimų ar kitų veiklų.
Labai dažnai matome, kad vaikai su negalia turi ryškius, akivaizdžius sensorinius poreikius. Tačiau daug vaikų, kurie formaliai neturi negalios, vis tiek turi individualių pagalbos poreikių ir dažnai tai taip pat susiduria su sensorikos iššūkiais. Kitaip tariant, tai gali būti susiję su diagnoze, bet gali ir visai ne.
Kai kalbu su tėvais, sakau taip: įsivaizduokit, kad jūsų nagas atsilupęs ir reikia apsivilkti pūkuotą megztinį. Jūs tą padarysit, tačiau jausite diskomfortą.
Toks yra gyvenimas žmogui, kurio sensoriniai poreikiai nėra atliepti – nuolatinis vidinis diskomfortas. Jie yra įvairūs – nuo lengvų iki labai sudėtingų. Ir kiekvienam reikia atskirų priemonių.
Jei žiūrėtume mediciniškai – į F grupės diagnozes patenka daug dalykų: autizmo spektro sutrikimai, depresijos, įvairūs stresai ir taip toliau. Dauguma šių sutrikimų dažnai pasireiškia kartu su sensoriniais poreikiais. Jie gali išryškėti, paaštrėti tam tikru gyvenimo laikotarpiu, arba atvirkščiai – sumažėti, jei žmogus randa veiklų, kurios natūraliai atliepia jo sensorinius poreikius.
Džiugu, kad Lietuvoje vis dažniau į tai atsižvelgiama. Pavyzdžiui, Jūrų muziejus jau turi tam pritaikytas priemones – sensorines kuprines.
– Kokia jų paskirtis ir koks turinys?
– Tarkime, vaikas atvyksta į edukacinę programą. Kaip žinia, klasės dabar integruotos, todėl vaikas, turintis didesnių sensorinių poreikių, gali gauti tokią kuprinę.
Joje – įvairūs daiktai, padedantys nusiraminti ar susikaupti: sensorinis kamuoliukas, kurį galima pagniaužyti, arba kitas sensorinis prietaisas. Galbūt – judesio pagalvėlė. Ją pasidėjęs po savimi vaikas gali lengviau išsėdėti edukacijoje. Tokios priemonės leidžia geriau sutelkti dėmesį.
– Kaip kilo tokia idėja sukurti sensorines korteles?
– Jos – dalis viso projekto. Man daug metų teko dirbti su įvairiais vaikais. Ir su tais, kurie turi autizmo spektro sutrikimą ar ryškius sensorinius poreikius, ir su vaikais, kurie labai gabūs, bet patiria stiprų stresą, įtampą. Jie neturi diagnozių, tačiau jų kūnai reaguoja – pasireiškia lengvesni sensoriniai poreikiai.
Stebint visą šį vaikų spektrą kilo mintis, kad Lietuvoje neturime nė vienos lietuviškos metodinės priemonės, kalbančios apie sensorinius sutrikimus paprastai ir suprantamai.
Norėjau ne tik padėti suprasti vaiko pojūčių pasaulį, bet ir pasiūlyti sprendimus: kaip pritaikyti aplinką, pratimą, požiūrį. Kartais tereikia visai nedaug – ir žmogus iškart jaučiasi geriau.
Kortelės – tarsi restorano meniu, jos suklasifikuotos taip, kad galima rinktis pagal poreikį: lengvesnę ar sunkesnę, labiau atitinkančią konkrečią situaciją. Jei tėvams ar specialistams pritrūksta idėjų (o taip kartais tikrai nutinka), šios kortelės gali padėti. Jas galima naudoti ir namuose, ir mokykloje.
– Minėjote, kad sensorinės kortelės – tik viena iš projekto dalių.
– Taip. Esame parengę projektą „Sensoriniai poreikiai: suprask, priimk ir atpažink“ (projekto Nr. K5-V-LS-021), nes Lietuvoje apie tai trūksta sklaidos. Šis projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, o administruoja jį VšĮ „Atviros Lietuvos fondas“. Vienas iš šio fondo projektų finansavimo tikslų yra auginti lyderystę. Labai didžiuojamės tuo, jog projekto įgyvendinimo metu gautos žinios ir įgūdžiai prisidėjo prie lyderystės augimo ir stiprinimo – mūsų komanda intensyviai dirba, kad jau šiemet Kintuose atvertume duris skaitmeninės psichosocialinės reabilitacijos centrui, kuriame bus teikiamos inovatyvios paslaugos žmonėms su negalia.
Išleistos Sensorinės kortelės sudarytos iš kelių metodinių dalių.
Pirmoji – sklaidos siužetai. Sukūrėme vaizdo paskaitas, kurių galima klausytis kiekvieną ketvirtadienį, 9 valandą ryto, „YouTube“ kanale. Iki rugpjūčio 14-osios siužetai yra prieinami viešai. Jų tikslas – didinti supratimą, kalbėti apie neurosensomotoriką: kaip poreikius galima atliepti, kaip pagerinti vaiko buvimą mokykloje, bendruomenėje ir panašiai.
Antroji dalis – paskaitų ciklas, kurį rengėme suprasdami, kad tėvai, auginantys vaikus su individualios pagalbos poreikiais, daugiau pavargsta, jiems reikia papildomos pagalbos. Organizavome atokvėpio valandėles tėvams, kurias vedė profesionalūs mūsų kolegos, savo sričių specialistai: psichoterapeutai ir psichologai. Taip pat rengėme valandėles ir patiems vaikams.
Ir trečioji dalis – jau minėtos metodinės kortelės, kurios yra mokslu pagrįstas, sistemingas metodinis rinkinys.
– Ar jomis gali naudotis ir mokytojai, ir tėvai?
– Taip. Turėjau vieną paprastą tikslą: sukurti įrankį, kuris būtų suprantamas tiek specialistams, tiek tėvams.
Kortelės paremtos trimis pagrindinėmis sensorinėmis sistemomis: vestibuline, propriocepcine ir taktiline. Kiekvienai paruošėme po 14 kortelių – iš viso 42. Jos išdėstytos sunkumo principu – nuo labai paprastų iki sudėtingesnių pratimų.
Kiekviena skirta patenkinti konkretų sensorinį poreikį. Kurdama korteles rėmiausi tiek asmenine patirtimi, tiek pasaulinio lygio mokslininkais, pavyzdžiui, Anita Jean Ayres – viena garsiausių šios srities atstovių, Svetlanos Mazgutovos, kuri daug dirba su pirminiais patologiniais refleksais, kylančiais dėl streso.
Norėjau pasaulines mokslines įžvalgas pateikti paprastai, aiškiai ir praktiškai: ką konkrečiai daryti, kaip padėti vaikui vienoje ar kitoje situacijoje.
Kortelės yra dvikryptės. Vienoje pusėje – aiški instrukcija suaugusiam žmogui, kitoje pusėje – vaizdai. Džiaugiuosi gražia kūrybine kelione su grafikos dizainere Urte Kraniauskaite. Kartu atlikome mokslinių tyrimų analizę apie tai, kaip vaikai, jaunuoliai su autizmo spektru mato ir piešia. Analizavome jų piešinius, atkreipėme dėmesį į svarbias vizualines detales.
Rėmėmės mokslininkės Temple Grandin įžvalgomis, ji – viena žymiausių ir svarbiausių asmenybių autizmo spektro srityje, taip pat Cathy Malchiodi ar Susan Sheridan darbais.
Remdamiesi tuo sukūrėme jūrinius gyvūnus, kurie taptų tarsi vizualine instrukcija. Gyvūnai išėjo tokie, kaip ir turėjo: truputį abstraktūs, truputį konkretūs, su detalėmis, kurios itin svarbios vaikams, esantiems spektre.
Visa tai darėme tam, kad kortelės būtų vizualiai suprantamos vaikui ir funkciškai aiškios suaugusiajam. Tai – kaip bendravimo tiltas tarp jųdviejų.
Dar vienas svarbus momentas. Dažnai keliaujant po mokyklas ir kalbantis su mokytojais iškyla tas pats klausimas: „Šiems vaikams reikia kažko ypatingo.“ Mano tikslas buvo visai kitoks – ne sukurti kažką tik tiems vaikams, bet parodyti, kad daugelį kortelių ugdymo procese galima naudoti visai klasei.
Ypač pradinių klasių moksleiviams – per kūno kultūros pamokas, per pertraukas, kaip judesio pertraukėles. Kortelės tinka visiems, nes visiems trūksta natūralaus judesio. Vaikai daug laiko praleidžia prie ekranų – kompiuterių, telefonų – tad bet koks judesio papildymas suteikia naudos.
Mintis paprasta: ne išskirti, o įtraukti.
– Svarbi, turbūt, ir ankstyvoji raida?
– Be abejo. Pavyzdžiui, ketverių–penkerių metų vaikai – tai laikotarpis, kai intensyviausiai vystosi verbalinė kalba. Tačiau jeigu sensoriniai poreikiai yra neatliepti, jie gali net blokuoti šį vystymąsi.
Tada girdime: „Jis nesukaupia dėmesio“, „Jis per judrus“, „Tingus“, „Nekoordinuotas“, „Negali apsiauti batų“… Bet galbūt tiesiog reikia pastiprinimo.
Ypač ankstyvojoje raidoje tai labai gerai matosi: jei laiku sureaguoji, gali pamatyti pokytį – ir kalboje, ir judesiuose. Tikrai svarbus laikotarpis, kurio negalima praleisti. Vėliau – taip, irgi svarbu, bet būtent šiuo metu galima padaryti daug.
– Tai, apie ką kalbate, svarbu ne tik šeimoje. Gal net labiau mokykloje, ypač įvertinus tai, jog prasidėjęs įtraukusis ugdymas.
– Džiaugiuosi, kad vis daugiau ugdymo įstaigų ima apie tai kalbėti ir domėtis. Bendradarbiaujame su įvairiomis mokyklomis, matome, kad vis dažniau įsitraukia logopedai, logoterapeutai.
Svarbu suprasti, kad neužtenka vien tik terapijos. Ypač svarbus aplinkos pritaikymas ir mūsų – visų – požiūris.
Sensoriniai poreikiai glaudžiai susiję ir su psichologiniu komfortu: kur vaikas sėdi, ką jis tuo metu daro, ar turi galimybę atsiriboti, ar gali užsidėti ausines, jeigu triukšminga. Kartais svarbi net vieta klasėje – ar jis sėdi prie lango, ar gale, ar priekyje. Visa tai – aplinkos pritaikomumas.
Vienas iš pavyzdžių: vaikas, jautrus vestibuliniams dirgikliams, atsisėda prie mokyklinio suolo iškart remiasi galva, pradeda suptis ant kėdės, negali išsėdėti. Jo kūnas signalizuoja: „Man reikia pertraukos, judesio!“
Kartais jam tiesiog užtenka išeiti, pabėgioti, apsukti ratą aplink mokyklą, ir grįžta į klasę susikaupęs.
Labai svarbus ir priemonių pritaikomumas: ar yra kuo pasinaudoti, kai vaikui sunku susikaupti ar nusiraminti. Bet dar svarbesnis – požiūrio pritaikomumas.
Vaikai, turintys sensorinių poreikių, dažnai itin jautrūs aplinkinių kritikai. Kartais vienas neatsargus žodis, juokelis ar „etiketė“ gali juos stipriai paveikti. Mums tai atrodo menka ar net juokinga, o tokiam vaikui – smūgis. Jis jaučiasi kitaip, ir dažnai tai nėra jo pasirinkimas.
Todėl apie tai kalbėti – būtina. Mokykla turi būti vieta, kur kiekvienas gali jaustis saugus ir suprastas.
– Pasitaiko, kad kitų tėvų vaikai kelia pretenzijas dėl klasėje esančių „kitokių“ vaikų. Kokios jūsų įžvalgos šia tema?
– Kartais sakoma: „visi tie vaikai agresyvūs“. Bet taip tikrai nėra. Agresija dažnai atsiranda tada, kai vaikas blogai jaučiasi. Kai jo sensoriniai poreikiai nėra atliepti, kai nepritaikyta aplinka – jis tiesiog nesugeba kitaip išbūti. Ir čia mūsų, suaugusiųjų, pareiga tai suprasti.
Natūralu, kad vaikas kartais neturi pakankamai įgūdžių komunikuoti žodžiais. O kai jam sunku bendrauti, lengviausias būdas tampa pastumti, nustumti, trenkti durimis. Taip susiformuoja prielaidos galvoti, kad visi šie vaikai „negali prisitaikyti“ mokykloje. Bet tai netiesa – jiems tiesiog reikia pagalbos, supratimo, laiko, atlieptų poreikių. Ir tai labai svarbu, jei norime eiti įtraukiojo ugdymo keliu.
Mokyklose turėtų būti ne tik pritaikytos mokymosi erdvės, bet ir atskiros zonos poilsiui, atsiribojimui, tylai. Pati aplinka lanksti ir jautri.
Jeigu klasėje yra daugiau vaikų su individualiais pagalbos poreikiais, kiekvienam jų reikia ir individualaus plano. Turi būti aišku, kur vaikas sėdės, kaip ta erdvė bus pritaikyta konkrečiai jam, kas jam padeda, o kas trukdo.
Tai susiję ne tik su mokymosi kokybe, taip pat ir su emocine būsena.
– Jūsų nuomone, kaip šie vaikai, paaugliai jaučiasi augdami mūsų visuomenėje, mokyklose?
– Manau, kad kartais jiems sudėtinga. Aišku, tai priklauso nuo diagnozės. Mano mąstymą labai pakeitė pernai metų stažuotė Šiaurės Karolinoje, kur savaitę gyvenau ir dirbau savarankiško gyvenimo namuose. Ten – suaugę žmonėms, esantys sudėtingame autizmo spektre.
Pirmą kartą pamačiau, kaip 30 žmonių gyvena savarankiškai. Ne po vienu stogu, bet skirtinguose nedideliuose nameliuose – po kokius aštuonis žmones. Jie dirba tiek, kiek gali, gyvena taip, kaip jiems tinka. Tai man buvo stipri pamoka. Gyvenimo kokybė nėra priklausoma nuo sutrikimo sunkumo – ji priklauso ir nuo to, ar aplinka moka prisitaikyti.
Taikomas aiškus principas: sensoriniai poreikiai – atliepiami, įtraukimas į darbo rinką – pagal galimybes. Pavyzdžiui, vienas žmogus nuo 11 iki 13 valandos dirbdavo prekybos centre. Kodėl būtent ten? Todėl, kad jis su autizmo spektru turi labai tikslų matymą – galėjo pastebėti net tai, kada pakuotės lentynoje pasuktos ne taip. Mato kiekvieną smulkmeną.
Sukurtos specialios programos – žmogus dirba tiek, kiek gali, paskui grįžta į centrą, turi savo dienotvarkę. Kitas žmogus – kitokią. Viskas individualizuota. Kai savo akimis pamatai tokį modelį, supranti, kiek daug reiškia tinkama pagalba.
Kalbant apie Lietuvą, manau, kad mes judame visai neblogai. Įtraukiojo ugdymo srityje pradėta kurti nemažai gerų priemonių, o ir pats įtraukusis ugdymas – geras dalykas.
Svarbiausia – kaip tai darome. Kiekvienas žmogus individualus. Ir būtent tas individualumas dažnai tampa nesusikalbėjimo priežastimi, iš to kyla sunkumai. Esu girdėjusi visokių istorijų iš tėvų – kai vaikas, tarkim, per pamoką su suolu iškeliamas į koridorių...
Tokios situacijos liūdina. Juk dažnai tie vaikai net neturi galimybės pasirinkti mokyklos – jų mieste gal yra viena ar dvi, ir renkiesi iš to, kas yra.
Todėl ir akcentuoju, kad labai svarbu aplinkos pritaikymas, aiškios rutinos sudarymas, sensorinių poreikių atliepimas – ir, be jokios abejonės, mūsų požiūris. Nes vaikai, net ir neturintys jokių diagnozių, tikrai daug išmoksta bendraudami su vaikais, turinčiais individualesnių poreikių. Tai yra gerai.
Tampame atviresni, tolerantiškesni. Ir, man atrodo, tai yra vienas gražiausių dalykų, ką gali duoti įtraukioji bendruomenė.
Straipsnis parengtas ir platinamas įgyvendinant VšĮ Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centro projektą „Sensoriniai poreikiai: priimk, suprask, atsakyk“ (projekto Nr. K5-V-LS-021), kuris finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik straipsnio autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.
