Pakrančių kraštovaizdžiai ir paplūdimiai daugelį žmonių ypatingai traukia, o jų poveikis dažnai išlieka ilgiau nei tik tą akimirką. Kaip aiškina anglų internetinis leidinys „The Economic Times“, paplūdimiai ir kiti vandens telkiniai gali stiprinti mūsų gerovę keliais lygmenimis.
Švelnus susižavėjimas
Pakrančių aplinka, panašu, padeda sumažinti kasdienį psichologinį stresą. Vadinamoji psichologų Rachel ir Stepheno Kaplanų „dėmesio atkūrimo teorija“ teigia, kad gamtoje smegenys gauna poilsio pertrauką nuo sutelkto dėmesio. Kitaip nei miesto aplinka, tokios vietos kaip paplūdimiai nereikalauja tikslingos koncentracijos, o sukelia malonų susižavėjimą.
Dėl to smegenys gali pailsėti ir pasikrauti naujos energijos. Buvimas prie jūros tam tikra prasme paspaudžia psichikos perkrovimo mygtuką. Tyrimai rodo, kad vos kelios valandos paplūdimyje dažnai gali būti labiau atpalaiduojančios nei visa diena poilsio uždarose patalpose.
Kaip „mėlynosios erdvės“ stiprina mūsų gerovę
Moksle „mėlynosiomis erdvėmis“ vadinami vandens kraštovaizdžiai – jūros, ežerai, upės ar pakrančių zonos. 2020 metais paskelbtas tyrimas, kuriam vadovavo aplinkos psichologas Mathewas White’as, parodė, kad buvimas tokiose aplinkose gali įvairiais būdais gerinti psichinę savijautą.
Galima išskirti tris pagrindinius poveikius:
Psichologinis atsistatymas: mėlynosios erdvės gali padėti mažinti stresą, atkurti dėmesį ir gerinti nuotaiką.
Gebėjimų stiprinimas: jos skatina socialinius susitikimus, per judėjimą padeda pajusti daugiau gyvybingumo ir stiprina ryšį su gamta.
Aplinkos veiksnių mažinimas: erdvės prie vandens taip pat gali padėti mažinti triukšmą ir būti susijusios su geresne oro kokybe.
Teigiamas poveikis atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos: raminančių pojūčių, judėjimo prie vandens, socialinių sąveikų gyvybingose pakrančių vietose ir net aplinkos veiksnių, tokių kaip švaresnis oras. Visa tai gali prisidėti prie to, kad jaučiamės ramesni, labiau pailsėję ir geresnės savijautos.
Emocinis ryšys sustiprina trauką
Ypatingos paplūdimio traukos negalima paaiškinti vien poilsiu. Psichologinis terminas „place attachment“, lietuviškai – prisirišimas prie vietos arba vietos ryšys, apibūdina gilų emocinį santykį, kurį žmonės gali užmegzti su tam tikromis vietomis.
Tyrimuose išskiriami du lygmenys:
Funkcinis ryšys: vieta tampa svarbi, nes turi mums konkrečios naudos. Parkas svarbus, nes tai vienintelė žalioji erdvė rajone, kavinė – nes ji patogiai įsikūrusi pakeliui į darbą. Šiuo atveju svarbiausia praktinė, kasdienė vietos funkcija.
Emocinis ryšys: vieta tampa reikšminga tada, kai ji susiejama su asmeniniais prisiminimais, patirtimis ir jausmais. Tai gali būti kiemas, kuriame žaidėme vaikystėje, arba paplūdimys, į kurį grįžtame metai iš metų. Tokios vietos ilgainiui tampa mūsų pačių istorijos dalimi.
Būtent todėl paplūdimiai gali būti kur kas daugiau nei vien atostogų kryptys. Jie suteikia ne tik ramybę ir poilsį, bet ir pažįstamumo, tapatybės bei saugumo jausmą. Galbūt būtent dėl to daugelis žmonių vėl ir vėl grįžta į tą patį pakrantės ruožą – ne tik iš įpročio, bet ir todėl, kad ši vieta jiems turi visiškai asmeninę reikšmę.
