Sekite 15min Google
Įrašo autorius teigia, kad Naujojoje Zelandijoje šį žiemos sezoną fiksuojamas rekordinis hospitalizacijų dėl sunkių ūminių kvėpavimo takų infekcijų skaičius, esą daugiau nei du kartus viršijantis COVID-19 pandemijos laikotarpio piką.
Kartu ironiškai klausiama, kodėl dėl dabartinės situacijos nebekalbama apie žmonių izoliavimą ar kitus ribojimus, kurie pandemijos metu buvo grindžiami siekiu neperkrauti sveikatos apsaugos sistemos.
Toliau primenama, kad Naujoji Zelandija ir Australija pandemijos pradžioje taikė itin griežtus sienų ir judėjimo ribojimus.
Teigiama, kad taip šalys kurį laiką išvengė ankstyvųjų COVID-19 atmainų, paskiepijo daugiau kaip 90 proc. gyventojų ir sienas plačiau atvėrė tik išplitus omikrono variantams.
Šie faktai įraše pateikiami kaip pagrindas užuominai, kad dabartinis kvėpavimo takų infekcijų augimas galėtų būti ankstesnės pandemijos politikos ir didelio vakcinacijos masto pasekmė.
Autorius taip pat tvirtina, kad esama tyrimų, neva rodančių, jog vakcinacija nuo vienų kvėpavimo takų virusų gali padidinti jautrumą kitoms ūminėms kvėpavimo takų infekcijoms.
Atskirai remiamasi žurnale „Nature“ paskelbtu 1745 Šveicarijos sveikatos priežiūros darbuotojų tyrimu. Įraše teigiama, kad kuo daugiau COVID-19 vakcinos dozių buvo gavę tyrimo dalyviai, tuo dažniau jiems pasireiškė į gripą panašios kvėpavimo takų infekcijos ir tuo daugiau darbo dienų jie praleido dėl nedarbingumo.
Pabrėžiama, kad keturias dozes gavusių darbuotojų tokių susirgimų dažnis esą buvo iki 70 proc. didesnis nei neskiepytųjų, o nedarbingumo dienų skaičius – iki pusantro karto didesnis.
Taip iš kelių atskirų duomenų konstruojamas platesnis teiginys, kad COVID-19 vakcinacija galėjo susilpninti apsaugą nuo kitų kvėpavimo takų infekcijų, o dabartinė Naujosios Zelandijos epidemiologinė situacija esą yra to pasekmė.
Vis dėlto nėra patikimų mokslinių įrodymų, kad tarp vakcinacijos nuo COVID-19 ir dabartinio hospitalizacijų augimo Naujojoje Zelandijoje egzistuotų priežastinis ryšys.
Kas vyksta Naujojoje Zelandijoje?
Kaip skelbia naujienų portalas 1news.co.nz, Naujoji Zelandija šiuo metu susiduria su itin intensyviu gripo sezonu.
Oklande su gripu siejamų hospitalizacijų skaičius pasiekė aukščiausią lygį per dešimtmetį, o visos šalies mastu užsikrėtimų rodikliai yra didžiausi per ketverius metus ir toliau auga. „Health NZ“ vadovo Dale'o Bramley'io teigimu, didžiausią spaudimą sveikatos sistemai šiuo metu kelia A tipo gripas, tačiau prie bendro sergamumo prisideda ir respiracinis sincitinis virusas (RSV), kiti peršalimo virusai bei COVID-19.
Išaugusį sergamumą rodo ir medicininės pagalbos linijos „Healthline“ duomenys: per savaitę skambučių skaičius buvo apie 20 proc. didesnis nei liepą, todėl tarnybai teko didinti pajėgumus ir budinčių slaugytojų bei paramedikų skaičių.
Beveik trečdalis besikreipiančiųjų skambino dėl jaunesnių nei penkerių metų vaikų. Otago universiteto visuomenės sveikatos profesorius Michaelas Bakeris perspėjo, kad šalies sveikatos sistema jau patiria didelę apkrovą, o epidemijos kreivei pasiekus piką galimybės greitai pakeisti jos trajektoriją yra ribotos.
Tačiau, priešingai nei tvirtinama „Facebook“ įraše, mokslininkai nesieja rekordinių sergamumo rodiklių su vakcinomis nuo COIVID-19.
-
Šį sezoną sergamumas peršalimo ligomis buvo kiek mažesnis, bet mirė daugiau žmonių
-
Naujas tyrimas atskleidė, ką Lietuvos gyventojai iš tiesų galvoja apie skiepus
-
Manote, jog stabligė gresia tik nuo surūdijusio metalo? Medikė perspėja, kada dar reikėtų sunerimti
-
Dėl sumažėjusio gimstamumo vėl kaltina skiepus, bet pamiršo demografinę krizę
-
Artėjant rugsėjui – svarbus NVSC priminimas tėvams: ar nepraleidote privalomų vaiko skiepų?
-
Paskelbę Fauci žinutes atgaivino mitą apie skiepus nėščiosioms: kiek jie pavojingi?
Kodėl susidarė tokia padėtis?
Pagrindinė dabartinės sveikatos sistemos apkrovos priežastis – vėlyvas ir staigus gripo sezono šuolis. Didžiąją dalį susirgimų lemia A tipo gripas, tačiau kartu plačiai cirkuliuoja ir respiracinis sincitinis virusas (RSV), kiti peršalimo virusai bei COVID-19.
Otago universiteto visuomenės sveikatos profesorius Michaelas Bakeris pabrėžia, kad problemą gilina ne vien pats virusų plitimas, bet ir pavėluota reakcija.
Pasak jo, kai epidemijos kreivė jau sparčiai kyla, o sveikatos sistema pradeda strigti dėl išaugusio pacientų srauto, pakeisti situacijos trajektoriją tampa gerokai sunkiau.
Profesorius teigia pasigendantis operatyvesnių priemonių – aiškesnių rekomendacijų dėvėti kaukes uždarose erdvėse ir papildomo atsargumo didesnės rizikos vietose, pavyzdžiui, viešajame transporte ar gydymo įstaigų laukiamuosiuose.
Prie infekcijų plitimo, M.Bakerio vertinimu, prisideda ir darbo kultūra. Darbdaviai galėtų aktyviau raginti susirgusius darbuotojus neiti į darbą ir, kai įmanoma, sudaryti sąlygas dirbti nuotoliniu būdu.
Profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad Naujojoje Zelandijoje nėra pakopinės perspėjimų sistemos, kuri gyventojams aiškiai parodytų tuo metu bendruomenėje vyraujantį kvėpavimo takų infekcijų rizikos lygį.
Tokios sistemos veikia kai kuriose kitose šalyse, tačiau jų įdiegimui, anot jo, reikalingas ne tik techninis pasirengimas ir bendradarbiavimas su bendruomenėmis, bet ir politinė bei sveikatos sistemos vadovų valia.
Ar tikrai skaičiai tokie dideli?
Teiginys, kad dabartinis sunkių ūminių kvėpavimo takų infekcijų (SARI) hospitalizacijų lygis Naujojoje Zelandijoje daugiau nei dvigubai viršija COVID-19 pandemijos pikus, neatitinka oficialiai skelbiamų duomenų.
Rugpjūčio 16 dieną pasibaigusią savaitę „PHF Science“ iš tiesų užfiksavo rekordinį bendrą SARI hospitalizacijų rodiklį nuo stebėsenos pradžios 2012 metais. Keturių stebėsenos sistemoje dalyvaujančių Oklando regiono ligoninių duomenimis, per savaitę buvo hospitalizuoti 177 pacientai, palyginti su 125 savaite anksčiau.
Tačiau šis rekordas savaime nereiškia, kad dabartiniai rodikliai daugiau nei du kartus viršija pandemijos laikotarpio aukštumas.
Visuomenės sveikatos gydytoja ekspertė Hannah Cooper nurodo, kad būtent gripo sukeltų SARI hospitalizacijų rodikliai šiuo metu yra artimi aukštiems 2022 metų lygiams. Kitaip tariant, oficialūs duomenys rodo panašaus masto, o ne daugiau nei dvigubai didesnį rodiklį.
Svarbu ir tai, kad vykdoma SARI stebėsena nėra visos šalies hospitalizacijų statistika. Ji vykdoma keturiose Oklando ir Counties Manukau ligoninėse ir apima apie 1,2 mln. gyventojų, arba maždaug 23 proc. Naujosios Zelandijos populiacijos. Todėl šių duomenų negalima tiesiogiai apibendrinti kaip visos šalies sergamumo ar hospitalizacijų rodiklių.
Kuo čia dėti COVID skiepai?
„Facebook“ įraše selektyviai ir be konteksto pateikiamos ištraukos iš kelių mokslinių tyrimų, iškraipant jų prasmę taip, kad imtų atrodyti jog dabartinį kvėpavimo takų infekcijų šuolį Naujojoje Zelandijoje galėjo lemti pandemijos metu taikyta griežta COVID-19 kontrolė ar masinė vakcinacija.
Tačiau įraše kuriamas įspūdis apie tokį priežastinį ryšį nėra pagrįstas moksliniais duomenimis.
Pirminiai epidemiologiniai duomenys rodo visai kitą pagrindinę priežastį – šiuo metu šalyje dominuojantį gripo A/H3 subklado K virusą. Tai tas pats variantas, kuris jau buvo susijęs su intensyviu gripo sezonu Šiaurės pusrutulyje.
Jis evoliuciškai gerokai nutolo nuo pastaraisiais sezonais cirkuliavusių A/H3 virusų, todėl populiacijoje susiformavęs natūralus imunitetas jam yra ribotas. Tai sudaro palankesnes sąlygas virusui sparčiai plisti.
Tai svariai prieštarauja įraše kuriamai sąsajai su išskirtine Naujosios Zelandijos pandemijos politika. K subklado virusai plito ir įsitvirtino ir tose šalyse, kurios niekada netaikė tokių griežtų ribojimų kaip Naujoji Zelandija.
Pirmoji šio subklado seka GISAID duomenų bazėje užfiksuota 2025 m. birželio 23 d. Niujorke, vėliau virusas aptiktas Viskonsine ir Mičigane, o filogeografinė analizė rodo, kad į Australiją jis greičiausiai pateko iš JAV ir tik vėliau pasiekė Naująją Zelandiją.
Iki 2025 m. lapkričio pabaigos K subklado virusai jau buvo nustatyti mažiausiai 34 šalyse – JAV, trylikoje Vakarų Europos valstybių, taip pat Azijoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Kitaip tariant, šis gripo variantas plačiai išplito nepriklausomai nuo to, kokios COVID-19 ribojimų ar vakcinacijos strategijos anksčiau buvo taikytos konkrečiose valstybėse.
Tai nesuderinama su įraše peršama mintimi, kad dabartinį sergamumo šuolį Naujojoje Zelandijoje galėjo lemti būtent jos ankstesnė izoliacijos politika ar vakcinacijos mastai.
Ką atskleidė Šveicarijos tyrimas?
Įraše kaip vienas pagrindinių argumentų pateikiamas Šveicarijoje atliktas sveikatos priežiūros darbuotojų tyrimas, esą patvirtinantis, kad vakcinacija nuo COVID-19 silpnina imunitetą ir didina imlumą kitoms infekcijoms. Tačiau pats tyrimas tokios išvados nedaro.
Visų pirma, jame apskritai nebuvo vertinama imuninės sistemos būklė. Tyrėjai neatliko ląstelinio imuniteto ar kitų mechanizmų tyrimų ir apribojimų dalyje aiškiai nurodė neturėję tam reikalingų biologinių mėginių.
Todėl galimus biologinius paaiškinimus autoriai aptaria tik kaip hipotezes, o ne kaip tyrimu patvirtintus mechanizmus. Kitaip tariant, teiginys, kad COVID-19 vakcinos „silpnina imunitetą“, nebuvo nei tiesiogiai matuotas, taigi nėra ir įrodytas šio tyrimo duomenimis.
Svarbu ir tai, ką tyrėjai iš tiesų laikė pagrindine baigtimi. Jie vertino ne visas infekcines ligas ir net ne laboratoriniais tyrimais patvirtintus gripo atvejus, o į gripą panašių simptomų epizodus.
Tai ypač svarbu interpretuojant rezultatus. Tyrimo laikotarpiu Šveicarijoje tarp dėl į gripą panašių simptomų ištirtų žmonių panaši dalis buvo teigiami tiek dėl SARS-CoV-2, tiek dėl gripo. Be to, autoriai pažymėjo, kad daugiau vakcinos dozių gavę dalyviai buvo rečiau persirgę COVID-19 ir rečiau turėjo infekciją rodančių anti-N antikūnų.
Todėl vienas iš galimų pastebėto statistinio ryšio paaiškinimų, kurį aptaria ir patys autoriai, yra mažesnis persirgimo suteiktas imunitetas, o ne vakcinacijos sukeltas bendras imuninės sistemos nusilpimas.
Dar viena svarbi detalė – nustatytas ryšys labiau priklausė nuo to, kiek neseniai žmogus buvo paskiepytas, o ne nuo bendro gautų dozių skaičiaus. Į statistinį modelį įtraukus laiką nuo paskutinės vakcinacijos, dozių skaičiaus sąsaja išnyko, o stipresnis ryšys išliko su neseniai atliktu skiepijimu. Patys autoriai tai vertino kaip galimai laikiną, laikui bėgant silpnėjančią sąsają, o ne ilgalaikį imuniteto „nualinimą“.
Todėl šio tyrimo rezultatų negalima tiesiogiai perkelti į dabartinę Naujosios Zelandijos gripo epidemiją. Tyrimas apėmė 2023–2024 metų laikotarpį, o dabartinis sergamumo šuolis Naujojoje Zelandijoje fiksuojamas 2026-aisiais.
Be to, tarp daugiausia hospitalizuojamų grupių yra maži vaikai, kurių dalis nuo COVID-19 apskritai nebuvo skiepyti. Tad tyrimas nepatvirtina teiginio, kad dabartinį gripo protrūkį būtų sukėlęs ilgalaikis COVID-19 vakcinacijos poveikis imuninei sistemai.
Tyrė sveikatos darbuotojus
Svarbu ir tai, kad patys tyrimo autoriai nekėlė klausimo, ar COVID-19 vakcinos „silpnina imunitetą“. Jų tyrimo tikslas buvo gerokai siauresnis – įvertinti, ar reguliari revakcinacija nuo SARS-CoV-2 suteikia papildomos naudos mažos rizikos sveikatos priežiūros darbuotojams jau pasibaigus pandemijos etapui.
Autoriai padarė išvadą, kad jų tirtoje grupėje revakcinacija nebuvo susijusi su išmatuojama papildoma apsauga nuo į gripą panašių susirgimų ir galėjo būti laikinai susijusi su didesne simptominės infekcijos bei dėl ligos praleistų darbo dienų tikimybe.
Tačiau tai pateikiama kaip ribota statistinė sąsaja, o ne kaip įrodymas, kad vakcinos pažeidžia ar ilgainiui silpnina imuninę sistemą.
Patys mokslininkai pabrėžė, kad rezultatams patvirtinti reikia papildomų tyrimų, taip pat išsamesnio galimų imunologinių mechanizmų vertinimo.
Taigi tyrimo išvada yra siaura ir sąlyginė – ji susijusi su po pandemijos taikomos revakcinacijos nauda konkrečiai sveikų, daugiausia vidutinio amžiaus sveikatos priežiūros darbuotojų grupei, o ne su bendru COVID-19 vakcinų poveikiu žmogaus imunitetui.
Patys mokslininkai pabrėžė, kad rezultatams patvirtinti reikia papildomų tyrimų, taip pat išsamesnio galimų imunologinių mechanizmų vertinimo.
Taigi tyrimo išvada yra siaura ir sąlyginė – ji susijusi su po pandemijos taikomos revakcinacijos nauda konkrečiai sveikų, daugiausia vidutinio amžiaus sveikatos priežiūros darbuotojų grupei, o ne su bendru COVID-19 vakcinų poveikiu žmogaus imunitetui.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Naujojoje Zelandijoje iš tiesų fiksuojamas itin intensyvus gripo sezonas ir rekordiniai SARI hospitalizacijų rodikliai stebimose Oklando ligoninėse, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jie daugiau nei dvigubai viršija COVID-19 pandemijos pikus.
Dar svarbiau – nėra mokslinių duomenų, siejančių dabartinį sergamumo šuolį su ankstesniais COVID-19 ribojimais ar vakcinacija: pagrindiniu veiksniu laikomas plačiai pasaulyje išplitęs gripo A(H3N2) K subklado virusas.
Įraše cituojamas Šveicarijos tyrimas taip pat neįrodo, kad COVID-19 vakcinos silpnina imunitetą – jame imunitetas nebuvo matuojamas, o autoriai aprašė ribotą ir galimai laikiną statistinę sąsają konkrečioje sveikatos darbuotojų grupėje.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.