„Jei ne tuomet sutikti nuostabūs, švelnūs, empatiški gydytojai, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi“, – neslėpė Elona.
Ji – viena iš 15min projekto „Ačiū medikams“ herojų. Pasakodami pacientų istorijas norime parodyti, jog Lietuvoje gyvena daugybė nuostabių medicinos darbuotojų ir jiems padėkoti.
„Bijojau numirti, kaip numirė mama“
Kas yra inkstų policistozė, Elona žinojo dar prieš pajusdama pirmuosius simptomus. Jos liga – paveldima, ja sirgo moters mama.
„Mes visą gyvenimą gyvenome baimėje, kad mama vėl ir vėl guls ligoninėn. Kai mirė, jai buvo 48-eri. Aš pati įsibaiminau, kad ir man taip baisiai viskas bus“, – neslėpė pašnekovė.
Problemų su inkstais ji turėjo nuo jaunystės. Pirmąją operaciją, per kurią gydytojai pašalino ant inkstų atsiradusias didesnes nei 10 cm cistas, Elona išgyveno būdama 28 metų.
„Nuolat užaugdavo didesnės cistos, kurios naikindavo inkstus. Be to, jos skauda, trukdo gyventi. Daug metų man jas vis operuodavo. Paskui, kai atsirado pažangesni metodai, jas siurbdavo. Bet aš visą laiką bijojau, kad, kai rimtai įsisirgsiu, turėsiu mirti. Kaip mama“, – atvirai kalbėjo Elona.
Mamos ligos istorija jai įsirėžė labai stipriai: „Kai mamai buvo 48-eri, Lietuvoje pradėtos pirmosios dializės. Bet tuo metu jos buvo skirtos tik jaunesniems pacientams – tokiems, kurie daugiausia šansų sulaukti donoro inkstų. Mano mama tuomet buvo per sena ir jos nepriėmė dializei. Tokio amžiaus žmonės, kaip mano mama, tuomet buvo „nurašyti“. Apie save aš taip irgi galvojau...“ – kalbėjo pašnekovė.
Įžengusi į ketvirtą dešimtį, ji sako pradėjusi jausti, kad sveikata byra: blogėjo tyrimų rezultatai, nuolat skaudėdavo inkstus. „Tos cistos vis augo, o pasilanksčius kartais susprogdavo – tuomet baisus skausmas, kraujuodavau su šlapimu... Ši liga mane gąsdino, nes žinojau, kuo baigiasi“, – prisiminė Elona.
Pasak jos, sulaukus 45-erių, iš gydančių medikų ji ėmė girdėti, kad ruoštųsi dializei – kitos išeities nėra: „Tačiau aš jos labai bijojau. Todėl ko tik nedariau, kad išvengčiau. Mano antroji dukra dar buvo mokinė, norėjau tempti be dializės, kiek galėsiu.“
Badavimas tik pablogino būklę
Ieškodama išeities, Elona išbandė daug, kaip pati dabar įvardina, kvailų dalykų. „Važiavau pas Kepenį ( ilgametį Lietuvos sveikuolių sąjungos vadodą Darių Kepenį – past.) ir mokiausi badauti. Nors tai dariau su kitos sveikuolės a.a. Ksvaveros Vaištarienės priežiūra, badavimas man labai pakenkė. Vėliau gydytojai paaiškino, kad inkstų veikla gal dar būtų ne taip sparčiai blogėjusi, jei nebūčiau badavusi – juk visi šlakai išeina per inkstus...“ – atviravo pacientė.
Aš, pamenu, kad visą savaitę verkiau.
Galiausiai ji atsidūrė ligoninėje su sveikatai ir gyvybei pavojingai aukštu kraujo spaudimu, sunkiai ištveriamais galvos skausmais. „Aš, pamenu, visą savaitę verkiau, kai supratau, kad esu ruošiama dializei. Bet tąkart dar išsiprašiau ir grįžusi į namus toliau maždaug trejus metus kovojau savarankiškai – laikiausi dietų, nenorėjau pasiduoti, nors dializės buvo išeitis. Bet aš vis tiek jų bijojau. Man atrodė, kad jos – mirties nuosprendis“, – kalbėjo Elona.
Dar vienas patekimas į VUL Santaros klinikų ligoninę buvo lemtingas – gydytojai nebeleido rinktis, nes situacija buvo labai bloga. Sumažinti kaustančią baimę tada pacientei padėjo gydytoja, kuriai Elona dėkinga iki šiol: „Norėčiau padėkoti pirmajai Santariškėse sutiktai gydytojai – nuostabiai, švelniai, labai empatiškai, dabar jau pensijoje esančiai, Živilei Pranciškai Slavinskienei, kuri padėjo sunkiu laikotarpiu ruoštis dializėms. Ji sako: „Pamatysi, tau bus geriau, dabar organizmas jau apnuodytas.“ Aš pradėjau verkti, o ji apkabino ir ramino: „Reikia jau, reikia“.
Dializės iš tiesų padėjo Elonai pasijusti geriau – ji vėl galėjo dirbti, geriau jautėsi, nebevargino pykinimas, vėmimas. Tiesa, dėl sumažėjusio kraujo spaudimo dažnai jautė svaigulį: „Bet, nepaisant to, jaučiausi labai gerai, nes vėl jaučiau maisto skonį, burnoje buvo švaru, jokių apnašų...“
Ji dėkoja „Diaverum“ klinikos kolektyvui: gydytojoms Astai Kontaravičienei, Danutei Keinaitei ir kitoms bei slaugytojoms, kurios pusketvirtų metų dializių laikotarpį palaikė ir motyvavo laukti donorinio inksto.
Dabar žinau, kad be dializės ir operacijos nebūčiau išgyvenusi.
„Tuo metu man buvo beveik 51-eri ir aš visą laiką galvojau, kad esu per sena, kad tokiems, kaip aš, donoro inkstų neduoda. Todėl tuomet, kai į ligoninę iškvietė mane ir dar penkis žmones, laukiančius donoro inksto, nieko nesitikėjau. Galvojau: „Ims jaunesnius...“ Gydytojų konsiliumui taip ir sakau: „Va, yra jaunas vyrukas, jam reikia inksto.“
O jie šypsosi ir man sako: „Tau labiausiai atitinka donoro inkstas.“ Aš negalėjau patikėti. Kad atsirado tinkamas inkstas, sužinojau vakare. Bet tik prieš pat operaciją kitą dieną visiems artimiesiems pasakiau – iki paskutinės minutės negalėjau patikėti, kad man taip gali pasisekti“, – detales iki šiol iš prieš keliolika metų įvykusių pokalbių prisimena Elona.
„Jiems visada būsiu dėkinga“
Su donoro inkstu ji gyvena jau 15 metų. Ir nors būna visko, jaučiasi be galo laiminga. „Vaikus užauginau, abi dukros ištekėjo, turiu jau keturis anūkus. Be galo džiaugiuosi tuo. Dabar žinau, kad be dializės ir operacijos nebūčiau išgyvenusi. Iš to meto žmonių – taip pat pacientų, kuriems buvo atliekamos dializės, nieko nebeliko... Visi mirė“, – pasakojo pašnekovė, didžiulį dėkingumą jaučianti ir transplantologui Dariui Rakšniui.
„Jis – ne tik puikus chirurgas, bet ir puikus žmogus, skrupulingai sekantis potransplantaciniu laikotarpiu savo pacientus. Jau palikus ligoninę, esame labai įsibaiminę, kad tik ko neatsitiktų donoriniam inkstukui, kad tik gerai veiktų. Todėl medikų nuoširdus rūpestis labai svarbus. Nuoširdžiai dėkoju ir jau 15 metų mane prižiūrinčiai nuostabiai gydytojai Ilonai Rudminienei – už tai, kad gelbėja visada, kai tik reikia pagalbos, kad kartu džiaugiamės, kai viskas gerai“, – dėkojo pacientė, pridūrusi, jog gerus žodžius ji galėtų skirti ir dar daugeliui nepaminėtų gydytojų ir slaugytojų, kuriuos sutiko per beveik 20 ligos metų.
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.
