Anot mokslininko, negalima visų angliavandenių sudėti į vieną krepšelį ir sakyti – atsisakykime jų. T. Vaičiūnas paaiškino, kaip konkrečiai vieni ir kiti angliavandeniai elgiasi žmogaus kūne ir paaiškino, kodėl atsisakyti šių produktų iš esmės yra klaida, jei neina kalba apie konkrečias klinikines aplinkas ir indikacijas.
– Žmonės, atrodo, kad šiandien yra pasimetę – vieną savaitę pamėgina visiškai nutraukti angliavandenius. Tuomet imasi mažinti cukraus, labiau paskaityti etiketes. Staiga išgirsta kažką sakant – su angliavandeniais viskas gerai, tereikia įtraukti pilno grūdo produktus. Akivaizdu, kad žmonės nori maitintis sveikiau, bet nežino kaip.
– Čia daug temų, bet galbūt vertėtų apsibrėžti – kai kalbame apie angliavandenius, greičiausiai turima minty cukrus, reikia aptarti du svarbius dalykus.
Pirma, yra populiacijos dalis, kuri sąlyginai yra sveika ir neturi lėtinių sutrikimų, tai viena grupė žmonių. Antra – populiacijos dalis, turinti lėtinių sutrikimų, kurios jautrumas gali būti šiek tiek didesnis. Sakykime, jei mes turime insulino rezistenciją, antro tipo cukrinį diabetą, kardiovaskulinius sutrikimus, smarkiai šokinėjantį kraujospūdį, turime iššūkių su cholesteroliu ar pan., cukraus vartojimas turėtų būti po padidinamuoju stiklu.
Bet jei kalbame apie tą populiacijos dalį, kuri iš esmės neturi lėtinių sutrikimų, cukrus nėra labai didelis baubas, bet čia turi būti proto kriterijus. Ir šioje vietoje keliaujame prie svarbiausio dalyko – o tai ką mes vadiname angliavandeniais ir cukrumi?
Tiek visuomenėje, tiek tenka girdėti iš specialistų, mėgstama visus angliavandenius sumesti į vieną krepšelį ir sakyti, kad tai yra cukrus – jo venkite.
Tada man visada kyla retorinis klausimas, siekiant ne kritikuoti, o sukelti kritinį mąstymą. Juk mes biologiškai, pagal gamtos dėsnius, Darvino teoriją, Kurėjo principus – nesvarbu, kuo tikime, iš esmės kažkuria prasme esame priklausomi nuo angliavandenių, nes tai yra pagrindinis ir pirmapradis mūsų kuro šaltinis.
Tai jeigu mes visus angliavandenius sumetame į vieną krepšelį ir sakome maksimaliai vengti – ar tai neina prieš mūsų biologinį veiksnį? Tai yra neteisinga. Iš ko galimai tai kilo? Jeigu leisite, aš sukelsiu dvejonę.
Aš manau, kad tai kilo iš to, jog mes į maisto produktų grandines esame ar buvome linkę labiau žiūrėti per Petri lėkštelę. Mes padedame obuolį ant Petri lėkštelės, žiūrime pro mikroskopą ir matome ką? Angliavandenį. Jis gali turėti ir savo pavadinimą – pavyzdžiui, fruktozė.
Dabar ant kitos Petri lėkštelės mes padedame cukraus gabaliuką, žiūrime pro mikroskopą ir matome ką? Angliavandenius. Tada viską ir sudedame į vieną krepšelį, nes tai – angliavandeniai.
Mano supratimu, mes turėtume vertinti maisto grandinę ar maisto produktus ne tik pagal tai, ką matome Petri lėkštelėje – baltymai, angliavandeniai, riebalai ar pan., bet pagal tai, kas nutinka su maisto produktų grupėmis, kai jos praeina per mūsų virškinamąjį traktą.
O ten prasideda labai įdomi istorija, mes pamatome, kad angliavandeniai nėra lygūs angliavandeniams, nes jų cheminė struktūra yra visiškai skirtinga keliais specifiniais komponentais. Ir tai, kaip elgiasi patekę į mūsų organizmą, gali sukelti arba labai teigiamą pridėtinę vertę, arba priešingai – labai nepageidaujamą. Štai kodėl sudėti visus angliavandenius į vieną krepšelį labai neteisinga.
Kas yra šiandien nuostabu, kad mes pradėjome vengti pridėtinio cukraus, skaityti etiketes. Na, tai čia tas cukrus, kurį dažniausiai turime cukrinėje, dar vadinamas baltąja mirtimi. Be abejo, rinka su mumis pažaidžia, tą cukrų verčia saldikliais, norėdami išgauti saldumą. Nes šiandien, XXI a., žmogaus receptoriai yra labai atbukę, kad jaustume sūrumą ar saldumą, reikia labai intensyvaus skonio.
Grįžtant prie cukraus – tarsi keičiame saldikliais, išmokome atpažinti pridėtinį cukrų, bet mes nematome, kur galima suvartojame labai labai didelį kiekį cukraus. Kalbu apie Lietuvą, nes mes turime labai įdomų mitybos sociokultūrinį reiškinį.
