Sekite 15min Google
Kai Robertui Montgomery pirmą kartą sustojo širdis ir jis trumpam buvo miręs, vyras keliavo po Patagoniją. Jis pajuto, kaip pašėlusiai daužosi širdis, ir pradėjo atsilikti nuo savo sūnaus Johno bei jų gido. Tada sukniubo veidu į sniegą.
Praėjo kelios sekundės, kol į jo krūtinę implantuotas medicinos prietaisas sukėlė elektros impulsą, atkūrusį širdies ritmą ir išgelbėjusį jam gyvybę.
Tai įvyko 2010 metais. Tuo metu 50-metis R. Montgomery greitai atsigavo. Tačiau buvo akivaizdu, kad jam reikia naujos širdies – ta, su kuria gimė, nebepajėgė tinkamai veikti.
Tikimybė sulaukti širdies transplantacijos buvo nedidelė
Tikimybė, kad jam bus persodinta širdis, nebuvo didelė. Jungtinėse Valstijose kasmet persodinama apie 50 tūkst. organų, tačiau donorų širdžių taip trūksta, kad pacientai dažnai net nepatenka į jų laukiančiųjų sąrašą, kol jų būklė netampa kritinė.
R. Montgomery tai puikiai žinojo, nes pats buvo transplantacijos chirurgas.
Kelionės į Argentiną metu R. Montgomery vadovavo vienam pirmaujančių šalies organų transplantacijos centrų „Johns Hopkins Medicine“.
Po tėvo mirties nusprendė tapti gydytoju
Vaikystėje R. Montgomery norėjo tapti veterinaru. Savo planus jis pakeitė tik tada, kai jam buvo 14 metų ir jo tėvui pasireiškė dilatacinės kardiomiopatijos simptomai. Dėl šios retos ligos širdies skilveliai išsiplečia ir padidėja, o tai gali sukelti širdies nepakankamumą, nereguliarų širdies ritmą arba aritmiją, širdies sustojimą ir staigią mirtį.
Jo tėvas vis labiau silpo, o galiausiai, po širdies sustojimo patyręs smegenų pažeidimą, buvo maitinamas per zondą.
Kai 1976 metais tėvas mirė, tuomet 16-metis R. Montgomery jau buvo apsisprendęs tapti gydytoju.
Širdies ligą šeimoje sukėlė geno mutacija
Po 11 metų jis buvo ką tik pradėjęs chirurgijos rezidentūrą „Johns Hopkins Medicine“, kai sulaukė baisiausio skambučio savo gyvenime. Jo brolis Richas, 35 metų dviejų vaikų tėvas, tą rytą mirė.
Patologai nustatė, kad Richas Montgomery taip pat sirgo dilatacine kardiomiopatija, kurią greičiausiai sukėlė geno mutacija. Robertas Montgomery buvo ištirtas ir sužinojo, kad taip pat serga šia liga.
Staiga iškilo grėsmė jo karjerai. Chirurgo rengimas buvo alinantis, o širdies sustojimas ar sąmonės netekimas galėjo sukelti pavojų pacientams.
Staiga iškilo grėsmė jo karjerai. Chirurgo rengimas buvo alinantis, o širdies sustojimas ar sąmonės netekimas galėjo sukelti pavojų pacientams.
Kai vaistai nebepajėgė kontroliuoti jo aritmijos, R. Montgomery pasirinko naują medicinos prietaisą – implantuojamą kardioverterį-defibriliatorių, trumpiau ICD, kuris elektros impulsu galėjo sugrąžinti normalų širdies ritmą.
Nebūdamas tikras, ar sugebės baigti rezidentūrą, R. Montgomery su tuometine žmona persikėlė į Angliją, kad galėtų studijuoti imunologiją. Jis nusprendė siekti daktaro laipsnio tuo atveju, jei chirurgo karjera nepavyktų.
Liga tapo postūmiu gydytojo karjerai
1992 metais R. Montgomery grįžo į „Johns Hopkins“. Jis norėjo specializuotis transplantacijos chirurgijoje. Jo paties liga tapo didžiuliu stimulu.
„Nemaniau, kad nugyvensiu įprastos trukmės gyvenimą – man buvo aišku, kad man reikės širdies transplantacijos arba mirsiu, – todėl skubėjau ir buvau itin susitelkęs“, – prisimena jis.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo atliekama tiek mažai širdies transplantacijų, kad dirbti vien širdies transplantacijos chirurgu nebuvo galimybės. R. Montgomery susitelkė į inkstus – dažniausiai persodinamą organą.
„Johns Hopkins“ jis padėjo sukurti minimaliai invazinę chirurginę techniką, skirtą inkstams iš gyvų ir sveikų donorų paimti. Gydytojai tikėjosi, kad tai paskatins daugiau žmonių tapti inkstų donorais. Taip ir nutiko, o pirmieji naudą pajuto vaikai, kuriems reikėjo donorų organų.
„Per kelerius vėlesnius metus „mes persodinome organus visiems mūsų pediatriniame sąraše buvusiems vaikams“, – sakė R. Montgomery.
Naujas būdas išvengti organų atmetimo
2001 metais R. Montgomery suprato, kad organus gaunančių pacientų skaičių galima padidinti, jei inkstais būtų keičiamasi tarp nesuderinamų donoro ir recipiento porų. Todėl jis pradėjo būtent tam skirtą programą.
Netrukus jis ir jo komanda jau vykdė domino principu paremtas transplantacijas. Altruistinis donoras paaukodavo inkstą nepažįstamam žmogui, o su šiuo recipientu nesuderinamas jo donoras savo inkstą paaukodavo kitam recipientui ir taip toliau.
„Jis buvo šiek tiek laikomas „kaubojumi“, – sakė transplantacijų administratorė Brigitte Sullivan, kurią R. Montgomery vadina savo „bendraminte vizioniere“.
ŽIV turinčių donorų inkstai – kitiems užsikrėtusiems
Vėliau jis sukūrė naują metodą, skirtą sumažinti organo atmetimo riziką pacientams, kuriems transplantacijos nesėkmės rizika buvo didelė. Jis taip pat prisidėjo prie iniciatyvos panaudoti ŽIV turinčių organų donorų inkstus – persodinti juos ŽIV užsikrėtusiems pacientams, užuot šiuos organus išmetus.
Jis taip pat prisidėjo prie iniciatyvos panaudoti ŽIV turinčių organų donorų inkstus – persodinti juos ŽIV užsikrėtusiems pacientams, užuot šiuos organus išmetus.
Tam reikėjo pakeisti federalinius įstatymus, tačiau dabar tokia praktika tapo medicinos standarto dalimi.
2016 metais „NYU Langone Health“ pasikvietė R. Montgomery sukurti aukščiausio lygio organų transplantacijos programą. Jis kartu su žmona, operos dainininke Denyce Graves, ir jų bendra dukra persikėlė į Manhataną.
Su D.Graves jis susipažino skrisdamas į Paryžių. Lėktuvui nusileidus ji pakvietė jį pasiklausyti, kaip dainuoja, o jis ją – pasižiūrėti, kaip operuoja.
R.Montgomery taip pat turi tris vaikus iš ankstesnių santykių. Pirmoji jo santuoka baigėsi skyrybomis.
Nepaisydamas ankstesnės akistatos su mirtimi Patagonijoje, 2017 metais R.Montgomery sugrįžo į tą pačią vietą. Jis norėjo praleisti laiko su savo sūnumis Johnu ir Maxu, tačiau jam vėl sustojo širdis.
Artimiausia ligoninė buvo beveik už valandos kelio, todėl, jiems skubant ten visureigiu, Johnas tėvui atliko krūtinės ląstos paspaudimus.
Mokėsi vaikščioti ir kalbėti
Kai daugiau nei po mėnesio R. Montgomery pabudo iš dirbtinės komos Niujorke, į kurį buvo nuskraidintas, jam teko iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti ir valgyti.
„Patirdamas vis daugiau tokių akistatų su mirtimi visiškai aiškiai supratau, kad tikimybė sulaukti širdies transplantacijos buvo mažesnė nei tikimybė mirti dar prieš patenkant į laukiančiųjų sąrašą“, – aiškino jis.
Keturi širdies sustojimai vienas po kito
Po kelių mėnesių jo širdis sustojo viduryje Brodvėjaus miuziklo „School of Rock“. R.Montgomery buvo gaivinamas tiesiog centriniame praėjime.
2018 metų rugsėjį medicinos konferencijoje Italijoje jį ištiko keturi širdies sustojimai vienas po kito.
Geroji viso to pusė, kaip suprato pats R. Montgomery, buvo ta, kad jo būklė tapo tokia sunki, jog pagaliau galėjo būti įtrauktas į širdies transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Be to, jis žinojo, kad beveik neabejotinai atsidurs pačiame jo viršuje.
Jis buvo paguldytas į „NYU Langone“ intensyviosios terapijos skyrių ir pradėjo laukti organo. Gydytojas perspėjo, kad tai gali užtrukti mėnesius ar net metus.
Organų donoras mirė perdozavęs heroino
Rugsėjo 20-osios rytą, prieš pat aušrą, R.Montgomery sulaukė skambučio: atsirado širdis – jei tik jis jos nori. Donoras, miręs nuo heroino perdozavimo, buvo užsikrėtęs hepatitu C.
Buvo dėl ko dvejoti. Ligoninės širdies transplantacijos programa buvo visiškai nauja – pats R.Montgomery ją buvo įkūręs mažiau nei prieš metus. Be to, transplantacijos naudojant hepatitu C užsikrėtusių donorų širdis buvo tokios naujos, kad priėmęs šį organą jis taptų klinikinio tyrimo dalyviu.
„Daugelis mano kolegų manė, kad išprotėjau“, – prisimena R.Montgomery.
Tačiau jis tikėjo programa ir pats savo pacientus ragino apsvarstyti hepatitu C užsikrėtusių donorų organus, nes šią infekciją buvo galima išgydyti vaistais.
„Taigi, kodėl gi ne aš?“ – svarstė jis.
Nauja širdis po šešias valandas trukusios operacijos
Po šešias valandas trukusios operacijos R. Montgomery turėjo naują širdį.
Dauguma širdies transplantacijos pacientų tuo metu, kai gauna donorinį organą, būna tokios sunkios būklės, kad jų galimybės yra labai ribotos. Į darbą sugrįžta tik apie 30 proc. pacientų. Tačiau praėjus vos dviem dienoms po operacijos R. Montgomery jau sėdėjo lovoje ir peržiūrinėjo pacientų medicininius dokumentus.
Po savo patirties R. Montgomery į visą iki tol atliktą darbą, kuriuo siekė rasti daugiau transplantacijai tinkamų organų, pradėjo žvelgti kaip į nepakankamą.
Pasak jo, to „niekada nepakaks, kad būtų galima aprūpinti organais visus žmones, kurių organai nebefunkcionuoja“.
Genetiškai modifikuotų kiaulių organai
Atėjo metas radikaliam žingsniui. Eksperimentai jau buvo parodę, kad genetiškai modifikuotų kiaulių organus galima persodinti beždžionėms. Kitas žingsnis buvo padėti pagrindus transplantacijoms žmonėms.
R.Montgomery nusprendė pirmiausia tai išbandyti su pacientu, kuriam buvo konstatuota smegenų mirtis – to iki tol niekas nebuvo daręs.
2021 metų rudenį R. Montgomery paskelbė pirmą kartą persodinęs genetiškai modifikuotos kiaulės inkstą žmogui. Bendrovės „United Therapeutics“, kurioje buvo išauginta kiaulė, mokslininkai išjungė geną, susijusį su agresyvia organo atmetimo reakcija.
2021 metų rudenį R. Montgomery paskelbė pirmą kartą persodinęs genetiškai modifikuotos kiaulės inkstą žmogui.
Pacientui buvo konstatuota smegenų mirtis, jis buvo organų donoras, o šeima sutiko su eksperimentu.
Inkstas ne tik nebuvo atmestas – jis veikė, gamino šlapimą ir šalino atliekas visas 54 valandas. Būtent tokią ribą buvo nustačiusi ligoninės etikos komisija.
Kiaulių inkstai ir širdys – sergantiems pacientams
Vėlesniais metais R. Montgomery komanda bei kitos komandos Merilande ir Bostone persodino kiaulių inkstus ir širdis nedideliam skaičiui gyvų, nepagydomai sergančių pacientų, kuriems kitos gydymo galimybės jau buvo išsemtos.
Pacientai per kelis mėnesius mirė nuo pagrindinių savo ligų, tačiau nė vienam nepasireiškė tokio pobūdžio pražūtinga imuninė atmetimo reakcija, kuri sunaikintų persodintą organą. Tai buvo didelis pasiekimas, parodęs, kad kiaulių organai gali būti saugiai persodinami ir tinkamai funkcionuoti žmogaus organizme.
Praėjusiais metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) uždegė žalią šviesą klinikiniams kiaulių organų transplantacijos tyrimams su labai sunkiai sergančiais pacientais, kurie kitu būdu greičiausiai neturėtų galimybės gauti inksto. R.Montgomery vadovauja dviem tokiems tyrimams.
Po savo operacijos jis kartu su sūnumi Johnu vyko į Aliaską žvejoti lašišų, su D.Graves keliavo į Afriką švęsti jos išėjimo į pensiją ir asistavo inkstų chirurgams Ukrainoje.
Kiekvieną rytą R. Montgomery nueina dvi mylias iki darbo, kad saugotų savo naująją širdį. Iš namų jis išeina dar prieš šeštą valandą ryto, kad laiku spėtų į pacientų vizitaciją.
