Sekite 15min Google
Naują inkstą gavo 59-erių vilnietė Jelena, devynerius metus gyvenusi su hemodialize. Dėl itin didelio imuninės sistemos įjautrinimo jai tinkamo donoro nepavyko rasti, nors transplantacijai ji buvo kviesta ne kartą. Ilgainiui viltis sulaukti transplantacijos blėso. Tačiau netikėtas skambutis ir šįkart ištartas Jelenos sprendimas „Jeigu ne dabar, tai jau niekada“ pakeitė jos ir vyro Leonido gyvenimą.
„Kitą mėnesį žmonai sukaks šešiasdešimt. Sulaukėme tokios dovanos savo jubiliejui. Geriausios dovanos, kokios tik galėjome tikėtis“, – Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai pasakoja moters vyras.
Kada prireikia inksto transplantacijos?
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė paaiškina, kad inksto transplantacijos prireikia tuomet, kai išsivysto galutinės stadijos lėtinis inkstų nepakankamumas, o tai reiškia, kad žmogaus inkstai praranda apie 85–90 procentų savo funkcijos ir nebepajėgia savarankiškai išvalyti kraujo bei palaikyti gyvybinių organizmo funkcijų: „Transplantacija yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių, skiriama kaip alternatyva ilgalaikei hemodializei ar peritoninei dializei, siekiant sugrąžinti pacientui gerą gyvenimo kokybę. Idealiu atveju, operacija atliekama dar prieš pradedant taikyti dializę (išankstinė transplantacija).
Kokia situacija ištiko pacientę Jeleną – kuo ji išskirtinė?
Pacientei Jelenai prieš dešimtmetį buvo nustatyta sisteminės raudonosios vilkligės diagnozė. Skirtas aktyvus gydymas imunosupresantais, pakaitinėmis plazmaferezėmis, tačiau inkstų pažeidimas progresavo. Po metų laiko pradėta pakaitinė inkstų terapija hemodializėmis. Pasak gydytojos nefrologės E. Ašakienės, pacientė praėjo ilgą ligos kelią: „Pasiekus sisteminės raudonosios vilkligės remisiją – ligai atsitraukus, pacientė įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą – tapo recipiente. Kaip potenciali inksto recipientė Jelena kviesta ne kartą, bet transplantacijos buvo negalimos dėl gaunamų teigiamų kryžminių reakcijų, – pasakoja gydytoja E. Ašakienė. – Mūsų pacientė turėjo tris nėštumus, kelis kartus perpiltas kraujas. Vertinant imunologinius tyrimus, pacientės įjautrinimas siekė 100 procentų, per visus tuos laukimo metus parinkti donorinio inksto nepavyko, nežiūrint taikytų medicininių procedūrų.“
Ką reiškia sudėtinga imunologinė situacija?
Prieš inksto transplantaciją atliekami išsamūs imunologiniai tyrimai. Jie padeda parinkti recipientą, kuriam donoro inkstas tinka geriausiai, ir sumažinti atmetimo riziką. Kiekvieno žmogaus ląstelių paviršiuje yra žmogaus leukocitų antigenų (ŽLA). Tai iš tėvų paveldėti žymenys, pagal kuriuos imuninė sistema atskiria savas ląsteles nuo svetimų. Todėl nustatomi ir recipiento, ir donoro ŽLA antigenai, o tada vertinama, kiek jie suderinami.
Ne mažiau svarbu žinoti, ar recipiento kraujyje nėra antikūnų prieš svetimus ŽLA antigenus. Tokie antikūnai gali susidaryti po ankstesnių transplantacijų, kraujo perpylimų ar nėštumų. Jų kiekis ir sudėtis laikui bėgant kinta, todėl transplantacijos laukiančių pacientų kraujo serumas tiriamas maždaug kas tris mėnesius.
Atsiradus donorui, atliekamas kryžminės reakcijos tyrimas. „Juo tikriname, ar recipiento serume esantys antikūnai neatpažins konkretaus donoro ląstelių kaip svetimų. Jei reakcija teigiama, antikūnai gali pažeisti persodintą inkstą ir sukelti jo atmetimą, todėl tokio donoro organas recipientui paprastai netinka. Turime žinoti ne tik tai, kad pacientas laukia inksto, bet ir kokiems donorų antigenams jo imuninė sistema jautri“, – aiškina Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro Klinikinės imunologijos ir kraujo perpylimo laboratorijos medicinos biologė dr. Laimutė Jurgauskienė.
Prof. Marius Miglinas: „Imlifidazė – galimybė inkstą persodinti pacientei, kuriai dėl imuninės sistemos ypatumų buvo ypač sunku rasti tinkamą donorą“
„Tokiems pacientams kaip Jelena įprasti keliai jau būna išmėginti. Bandėme mažinti imuninės sistemos jautrumą, laukėme metų metus, tačiau kryžminė reakcija su kiekvienu donoru likdavo teigiama. Imlifidazė suteikė galimybę, kurios anksčiau neturėjome. Šis fermentas veikia tarsi molekulinės žirklės: per kelias valandas jis suskaido kraujyje esančius IgG antikūnus, tarp jų ir nukreiptus prieš donoro audinius. Kryžminė reakcija tampa neigiama, ir atsiveria trumpas imunologinis langas, per kurį galima persodinti inkstą“, – sako Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas.
Lietuvoje toks gydymas taikytas pirmą kartą, todėl jam centras ruošėsi iš anksto ir kryptingai. „Prieš imdamiesi šios transplantacijos, vykome į pirmaujančius Europos transplantacijos centrus, kuriuose imlifidazė jau taikoma. Mokėmės iš kolegų, kaip atrinkti pacientus, kaip tiksliai suplanuoti vaisto skyrimo, kryžminės reakcijos tyrimo ir operacijos laiką, kaip stebėti pacientą po transplantacijos. Kartu su imunologais ir chirurgais parengėme visą veiksmų planą – nuo skambučio pacientui iki pirmųjų savaičių po operacijos“, – pasakoja profesorius.
Pasak jo, imlifidazė skiriama tik griežtai atrinktiems pacientams. Tai žmonės, kurių kraujyje yra antikūnų beveik prieš visus galimus donorus ir kurie kitais būdais tinkamo inksto praktiškai negalėtų sulaukti. „Vien vaisto neužtenka. Po kelių dienų ar savaičių antikūnai gali sugrįžti, todėl labai svarbus darbas ir po operacijos. Reguliariai tiriame antikūnus, prireikus atliekame persodinto inksto biopsiją. Turime būti pasirengę taikyti biologinius vaistus. Tokia transplantacija įmanoma tik ten, kur yra sukaupta imunologiškai įjautrintų pacientų gydymo patirties.“
„Jelenos istorija mums ypatinga. Ji parodė, kad net ir tie pacientai, kurie metų metus girdėjo „negalima“, šiandien Lietuvoje turi realią galimybę gyventi be dializės“, – sako prof. M. Miglinas.
Devyneri metai, kai gyvenimas sukosi apie dializę
Jelenos inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis taip ir nebuvo tiksliai nustatyta. Gydytojai neatmetė sąsajų su sistemine raudonąja vilklige, tačiau didžiausiu iššūkiu tapo itin sudėtinga imunologinė situacija – dėl kryžminių reakcijų tinkamo donoro paieška buvo labai ribota.
„Kai gydytojai paaiškino, kokia sudėtinga mūsų situacija, pasakė, kad Lietuvoje tokių žmonių yra vos keli. Supratome, kad transplantacija bus labai sunki“, – prisimena Leonidas.
Jelena buvo įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, tačiau metai ėjo, o jos kasdienybės planą ir toliau diktavo hemodializė.
„Žmona turi devynerių metų dializės stažą. Buvo visko – ir labai blogų dienų, ir naktų, kai negalėdavo užmigti. Kildavo kraujospūdis, labai skaudėdavo kojas, atsirasdavo kitų negalavimų. Fistulę, dializei atlikti reikalingą jungtį, teko operuoti ne vieną kartą, rankoje buvo atsiradę tokių gumbų, kuriuos net vasarą norėdavosi slėpti“, – pasakoja vyras.
Dializė ribojo ne tik Jelenos savijautą, bet ir abiejų sutuoktinių gyvenimą. Kas antrą dieną reikėdavo vykti procedūrai, todėl spontaniškos kelionės buvo sunkiai įmanomos, o ilgesnis išvykimas tapdavo sudėtingu planavimu: „Negalėjome tiesiog susiruošti ir išvažiuoti, kur norime. Reikėdavo iš anksto ieškoti dializės centro, tartis, derinti. Net jeigu norėdavome kur nors pailsėti, viskas priklausė nuo procedūrų galimybių“, – sako Leonidas.
Kai kvietimas transplantacijai nebežadėjo džiaugsmo
Jelena transplantacijai buvo kviečiama ir anksčiau. Sutuoktiniai du kartus vyko į Kauną, tačiau atlikus tyrimus paaiškėdavo, kad dėl imunologinio nesuderinamumo transplantacijos atlikti negalima.
Po tokių patirčių kiekvienas naujas skambutis kėlė ne tik viltį, bet ir nerimą. „Paskui jau prašydavome, kad pirmiausia patikrintų, ar tikrai verta mums važiuoti. Žmogus ir taip pavargęs, o tada vėl kelionė, tyrimai, laukimas ir grįžimas namo. Po tiek metų jau beveik buvome praradę viltį. Atrodė, kad gal jau nieko ir nebesulauksime“, – atvirauja Leonidas.
Vis dėlto vieną dieną suskambęs telefonas vėl suteikė naują viltį. Šįkart Jelena nusprendė nedvejoti.
„Kai paskambino ir pasakė, kad galime atvažiuoti, iš pradžių pagalvojome – gal vėl bus tas pats ir po ilgo laukimo, begalės tyrimų teks grįžti namo. Bet žmona pasakė: „Viskas, važiuojam. Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“ Ir atvažiavome. Grįžtame namo su nauju inkstu“, – pasakoja Leonidas.
Geriausia dovana šešiasdešimtmečiui
Šįkart transplantacija pavyko. Jelenai persodintas donoro inkstas pradėjo funkcionuoti, o pirmieji rezultatai, pasak Leonido, nuteikia optimistiškai.
Už galimybę pradėti naują gyvenimo etapą sutuoktiniai dėkingi visai transplantacijos komandai – gydytojams, slaugytojams, laboratorijos specialistams ir visiems, kurie rūpinosi Jelenos gydymu.
„Esame labai dėkingi gydytojai Eglei Ašakienei, profesoriui Mariui Miglinui ir visai komandai. Jie tikri profesionalai. Visi labai gerai rūpinosi“, – sako Leonidas.
Ypatingą padėką jis skiria donorui ir jo artimiesiems: „Labai dėkingi žmogui, kuris dalį savęs atidavė kitiems žmonėms, o būtent – ir mano žmonai. Buvau bažnyčioje, uždegiau žvakutę donorui. Tikrai labai dėkingi“, – jautriai kalba vyras.
Pagaliau – planai, kurių anksčiau teko atsisakyti
Dar prieš transplantaciją Leonidas žmonai jubiliejaus proga buvo suplanavęs kelionę į Kanarų salas. Net buvo suradęs dializės centrą ir pradėjęs derinti procedūras, kad kelionė apskritai būtų įmanoma. Tačiau sulaukus kvietimo transplantacijai šių planų teko atsisakyti.
Dabar sutuoktiniai vėl gali galvoti apie keliones, kurias ilgus metus ribojo dializės grafikas. „Kažkur tikrai važiuosime“, – šypsosi Leonidas.
O Leonidas, paklaustas, kodėl taip rūpestingai lydi žmoną per visus išbandymus, atsako be ilgų svarstymų: „Aš labai myliu savo žmoną.“
Pasak Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovo dr. Alberto Čekausko, sudėtingos inkstų transplantacijos – tai ne vien chirurginis iššūkis. Jų sėkmė priklauso nuo daugelio specialistų patirties, kruopštaus pasirengimo ir gebėjimo dirbti kaip vienai komandai: „Šiuo atveju ypatingai svarbus buvo glaudus transplantacijos chirurgų, nefrologų ir imunologų bendradarbiavimas. Man pačiam teko dalyvauti donoro inksto paėmimo operacijoje, kuri yra pirmasis labai atsakingas chirurginis transplantacijos etapas. Per daugelį metų mūsų centre sukaupta patirtis šiandien leidžia imtis vis sudėtingesnių transplantacijų, kurios dar neseniai būtų atrodžiusios sunkiai įgyvendinamos. Tačiau svarbiausia ne pats medicininis pasiekimas, o tai, kad galime suteikti galimybę transplantacijai ir tiems pacientams, kuriems dėl imunologinio nesuderinamumo ji anksčiau buvo sunkiai prieinama.“
Papildoma informacija apie inksto transplantacijas Santaros klinikose:
Per metus Santaros klinikose atliekamos inksto transplantacijos tiek iš gyvo, tiek iš mirusio donoro:
2025 m. 66 inksto transplantacijos, iš jų 2 iš gyvo donoro;
2024 m. 62 inksto transplantacijos, 3 – iš gyvo donoro.
Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu arba panaudojant atliekamos inksto eksplantacijos robotinę sistemą.
Atliekamos inkstų transplantacijos iš donoro, kurio kraujo grupė nesuderinama su recipiento kraujo grupe.
Vienu metu iš to paties donoro persodinti du organai – kepenys ir inkstas.
Atlikta širdies ir inksto transplantacija.
Galutinį inkstų nepakankamumą lemia progresuojančios lėtinės ligos:
- Cukrinis diabetas: Tai viena pagrindinių priežasčių pasaulyje; diabetinė nefropatija ilgainiui negrįžtamai pažeidžia inkstų kraujagysles.
- Arterinė hipertenzija: nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis žaloja inkstų arterijas ir glomerulus.
- Glomerulonefritas: įvairios kilmės inkstų kamuolėlių uždegimai.
- Policistinė inkstų liga: genetiškai paveldimas sutrikimas, kuomet inkstuose formuojasi cistos, palaipsniui išstumiančios sveiką audinį.
- Sisteminės ligos ir vaskulitai: pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar kraujagyslių uždegimai, pažeidžiantys organų sistemas.
- Įgimtos šlapimo takų anomalijos.
