Martino istorija buvo kita – jam reikalingi vaistai Lietuvoje buvo kompensuojami, tačiau jo skirti medikai jam negalėjo, nes ligos kodas, indikacijos – ne tos.
Artimųjų, geros valios žmonių, nusprendusių prisidėti, ir Vėžio paramos fondo pastangomis Martinui pavyko įsigyti reikiamų dozių, medikamentai pradėjo veikti ir vyro liga atsitraukė – jis grįžo į socialinį gyvenimą, pradėjo dirbti, mokėti mokesčius, kaip visi. Tačiau pinigų vaistams, kurie kitiems Lietuvoje buvo kompensuojami, o Martinui ne, vis tiek reikėdavo iš kažkur gauti, o suma nemenka – beveik 4 tūkst. per mėnesį.
Martinas vylėsi, kad kalbant apie problemą garsiau, gal bus atkreiptas dėmesys
Vyras už savo gyvybę dėkoja ir Vėžio paramos fondui, kuris ir padėjo įpirkti vaistų, o kad jie veikė, įrodė ne tik pats Martinas bei jo sveikata, bet ir tyrimai.
Galiausiai, Martinas ir jo gydytojas nusprendė kreiptis į Valstybinę ligonių kasą (VLK), ir į portalą 15min. Martinas vylėsi, kad kalbant apie problemą garsiau, gal bus atkreiptas dėmesys, nes jam tai buvo gyvenimo klausimas.
Mat medikamentai vyrui tiko, o juos vartoti, kaip sako medikai, galbūt reikės dar nežinia kiek laiko. Kitaip tariant, nežinomybė ir nerimas, kad vieną dieną galbūt tiesiog negalės jų įsigyti, juk gerų žmonių ar fondų parama nėra amžina, Martinui ir jo šeimai kėlė nerimą.
15min publikuotą visą Martino istoriją galite skaityti čia.
Sunkiai nusakomas džiaugsmas
„Žinia mums sukėlė labai daug džiaugsmo. Sunku tai ir nupasakoti“, – prisiminęs, kaip jis ir šeima reagavo į žinią, kad vaistai pagaliau bus kompensuojami, pasakojo Martinas.
„Mes šio momento laukėme taip ilgai, juk gydymas truko net 2,5 metų, per kuriuos patys turėjome galvoti, kaip gauti pinigų, o suma tikrai didelė. Taigi sužinoti, kad pagaliau jie bus man kompensuojami – nuostabu. Man paskambino gydytojas ir nudžiugino, bet ir tada dar save raminau. Galvojau, reikia įsitikinti, kad tikrai pavyks juos gauti“, – reakcija dalinosi vyras, linkėjęs tokio jausmo kiekvienam pacientui, kuris yra panašioje kaip jo padėtyje.
Mes šio momento laukėme taip ilgai.
Kelias iki kompensavimo
Kaip pasakoja pats Martinas, ilgas kelias iki reikiamų vaistų kompensavimo prasidėjo nuo gydytojo – jis atliko nemažą darbą, suruošęs visus reikiamus dokumentus: „Jam reikėjo surinkti kuo daugiau pavyzdžių. Ir aš pats beveik prieš 3 metus atlikau palyginti brangų nekompensuojamą tyrimą, kurio išvadose man buvo rekomenduotas būtent tas konkretus vaistas. Taigi – pirmiausia ir didžiausia padėka mano gydytojui. Juk tai atima daug laiko, o jam reikia rūpintis ir kitais pacientais.“
Taigi – pirmiausia ir didžiausia padėka mano gydytojui.
Martinas nuoširdžiai dėkojo ir Vėžio paramos fondui, kuris visus tuos ilgus metus lydėjo jį, padėjo gauti vaistų ir palaikė emociškai: „Patekus į tokią situaciją, tikrai rekomenduoju kreiptis. Fondo atstovai pagelbėja, pataria, pakonsultuoja įvairiausiose situacijose. Jų patirtis yra milžiniška. Bent jau savo atveju, galiu pasakyti, kad man pasisekė, jog atradau tuos žmones.“
Martinas prisiminė, kad vilčių lyg ir buvo, bet ir baisu buvo tikėtis per daug, nes gydytojas vis minėjo, kad šansų tokiais atvejais nėra daug: „Net kelias savaites iki gerosios žinios vyko svarstymas, tas vaistas mano ligai jau buvo įtrauktas, tačiau vėl su kitomis indikacijomis.“
Tuomet Martinas iš pradžių apsidžiaugė, bet gavęs paaiškinimą, vėl nusiminė. Galbūt dėl to, kai sulaukė žinios iš gydytojo, nusprendė džiaugtis jau tik tada, kai pamatys, kad iš tiesų viskas veikia realybėje – ir šį kartą tikrai.
Viešinti nelengva
Martinas ir šeima po kelerių metų nerimo nusprendė, kad reikia mėginti dėti visas pastangas, jog galėtų gauti jam gyvybiškai svarbų vaistą. Tuomet apie neteisingumo jausmą kalbėjo ir Martino žmona Eglė – juk jis moka mokesčius, jau dirba, o gyvybiškai svarbių vaistų tinkamumas jam patvirtintas ir tyrimais, kodėl jam nekompensuoja? Taigi kartu su gydytoju pradėtas kreipimosi į institucijas procesas, be to, Martinas ir Eglė pasakojo savo istoriją ir 15min portalui.
Pašnekovas tikina, kad savo ligos niekada neslėpė, tačiau sąmoningai eiti į viešumą lengva nebuvo: „Sunku vėliau atlaikyti tą dėmesį, nes visi klausinėja. Su tuo tiesiog nebuvome susidūrę, juk mes kaip šeima daug nefigūruojame viešojoje erdvėje.“
Dažnai paprastam žmogui eiti į viešumą, pasakoti savo istoriją nelengva, tikina Martinas, tačiau jis svarsto, kad esant sudėtingoms situacijoms, verta. Anot jo, matyti, kad kitaip kai kurie procesai nejuda, neveikia, o viešumas padeda „išjudinti klausimą“: „Aišku, tai naudinga ir tuo klausimu, kad taip mes vieni kitus padrąsiname, palaikome. Kiti žmonės, pamatę istoriją, galbūt pamano – o, ir man panašiai. Galima suteikti jam jėgų ir vilties, ieškoti, nenuleisti rankų.“
