„Tą akimirką viskas sustojo. Kvėpuoti buvo beveik neįmanoma. Tačiau po truputį aš išmokau gyventi kitaip, ir prie to labai prisidėjo mano šeima. Jie neleido man palūžti.“ – pasakoja krūties vėžio diagnozę išgirdusi Aksana. Po to gyvenimas įgauna naują prasmę. Buvimas čia ir dabar tampa pagrindine filosofija. Aksanos gyvenimo dalimi tapo savanorystė, pagalba tiems, kurie eina tuo pačiu, skaudžiu ir sudėtingu keliu, rašoma POLA pranešime žiniasklaidai.
Nuo nežinomybės, abejonių, baimės, nevilties, vėliau gydymo, operacijos, chemoterapijos – Marytė, praėjusi storosios žarnos vėžio gydymą, puikiai žino, kad išgirdus diagnozę kyla daug klausimų.
„Galbūt mano pasidalinimas padės pradžioje gydymo, nors keliems diagnozę išgirdusiems, nekristi į neviltį, o priimti tai kaip išbandymą, kaip laikiną gyvenimo pamoką ir neprarasti vilties, nepasiduoti blogoms mintims, o puoselėti geras emocijas, nes geros emocijos pripažįstamos kaip naudingas veiksnys gydymui.“ – sako POLA savanorė Marytė.
„Mūsų nereikia gailėtis. Mums reikia palaikymo,“ – sako Audrius, kuriam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Vyras puikiai supranta, su kokiais iššūkiais susiduria tie, kurie išgirsta diagnozę, ir kaip lengva įkristi į depresiją. Vis dėlto, jis ragina nepasiduoti, nes onkologinė liga nėra nuosprendis.
Onkologinės ligos yra dažnesnės nei manome, todėl svarbu nedelsti ir dalyvauti prevencinėse patikros programose.
Tačiau net ir susirgus, gyvenimas nesibaigia. Visų šių istorijų herojai pasakoja, kaip svarbu ne tik laiku atlikti tyrimus, bet ir gauti emocinį palaikymą iš šeimos, draugų, POLA organizacijoje dirbančių savanorių gidų.
