Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 29d. 09:00

K.Stasikėlė – apie tėvų perduotą meilę muzikai, „Tele Bim-Bam“, vyrą ir mokytojavimą

Kotryna Stasikėlė su mama Neringa ir vyru Jurgiu Interviu
Ryčio Šeškaičio, Manto Repečkos, Vaivos Abromaitytės nuotr. / Kotryna Stasikėlė su mama Neringa ir vyru Jurgiu
„Tele Bim-Bam“ studijos direktorė ir muzikos mokytoja, dainininkė, garsių Lietuvos dainininkų pritariančioji vokalistė ir grupės OKATA narė Kotryna Stasikėlė džiaugiasi galėdama prisidėti prie jau 30 metų gyvuojančio „Tele Bim-Bam“ vardo, kurį sugalvojo jos mama Neringa Čereškevičienė. Nors ir stengėsi išvengti panašumų su mama, tačiau nuo likimo nepabėgsi – Kotrynos profesija yra tokia pati kaip mamos, o jos vyras Jurgis Stasikėlis, visai kaip ir jos tėtis, yra Lietuvoje gerai žinomas garso režisierius.

– Gimei muzikalioje šeimoje. Ar visada dėl to džiaugeisi? Gal buvo momentų, kai nenorėjai muzikuoti ir verčiau būtum ėjusi kita kryptimi?

– Niekada nenorėjau būti kuo nors kitu. Man muzika nebuvo prikištas dalykas, todėl visada žinojau, kad mano darbas bus susijęs su ja. Nors ir dirbu tris darbus – dainininke, muzikos mokytoja ir pritariančiąja vokaliste – tačiau visi jie susiję su muzika. O ir mokiausi muzikinio teatro.

– O ar būdavo taip, kad pavydėdavai savo mamos kitiems? Ji juk daugelio vaikų numylėtinė!

– Kitiems vaikams aš nepavydėdavau, nes jie niekada neužimdavo mano ar brolių vietos po mamos saule (juokiasi). Kartais pavydėdavau laiko, nes jo mama neturėjo labai daug – jai reikėdavo būti repeticijose, filmavimuose.

Man būdavo ypatinga trauma vaikščioti su mama prekybos centre, nes norėjau džiaugtis laiku kartu, tačiau matydavau, kaip kiti mus akivaizdžiai nužiūrinėja ir garsiai komentuoja, kaip mes aprengti, jausdavausi kaip po padidinamuoju stiklu. Mano mama mokėdavo nekreipti į tai dėmesio, o man tai būdavo kančia, nes norėdavau turėti asmeninio laiko.

Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė
Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė

– Gal visa aplinka, kuri tave supo, muzikalūs tėvai, „Tele Bim-Bam“ ir nulėmė tai, kad ir pati pasukai muzikos keliu?

– Net neabejoju (šypsosi). Aš visada labai norėjau būti muzikoje, bet mane erzindavo mano pavardė. Dabar jau tos problemos nebėra, nes galbūt užaugau ir išmokau nesinervinti, nekreipti dėmesio. Kitas dalykas – dabar jau daug metų mamos laidos nebėra, jos žinomumas yra priblėsęs, tai tas jau nebeerzina.

Žinoma, aš labai didžiuojuosi, kad esu gimusi tokioje šeimoje, kuri davė labai stiprius pamatus. Nežinau net kam dėkoti, gal Dievui. Juk aš jau nuo 15 metų pradėjau dirbti. Kiti žmonės dažniausiai neturi galimybių gauti tokių žinių ir praktikos ir jau stovėti ant savo kojų jauname amžiuje.

– Esi pritarančioji vokalistė, dainuoji grupėje OKATA. O nesvarstai apie solinę karjerą?

– Iš tikrųjų, šiais metais pasirodys mano pirmosios solinės dainos. Muzika man yra tiesiog platforma, atmosfera ar energetinis laukas, kuriame galiu pasakyti kažką, ką išmąsčiau. Aš norėsiu pasisakyti ir pasakyti savo mintis, bet ar norėsiu būti koncertuojanti atlikėja – kol kas ne.

Aš labai atskiriu šiuos dalykus, todėl tiesiog paleisiu savo dainas, gal kuriam nors žmogui įstrigs ir dėl to jau būsiu laiminga. Visa tai yra toks kaip ir savanaudiškas reikalas, kai norisi išsisakyti ir paleisti dainą gyventi savo keliu. Nėra taip, kad dabar norėčiau būti solo dainininke ir leisčiau bilietukus į savo koncertą (juokiasi). Man labai patinka būti pritariančiąja vokaliste.

– Scenoje pasitaiko ir įvairiausių netikėtumų, kuriozų. Koks įvykis iš koncertų tau labiausiai įsiminė? Gal kada koks dainininkas pamiršo žodžius ir tu turėjai dainuoti viena?

– Žodžių pamiršimas pasitaiko vos ne kas antrą koncertą, o kartais būna ir taip, kad išsiblaškęs dainininkas pamiršta žodžius kas antrą dainą (juokiasi). Tai čia jau net nelabai istorija. Man asmeniškai kaip ir nieko nėra nutikę.

Būdavo, kad koncertuojam su „Tele Bim-Bam“ kokioj nors miesto šventėj ar kultūrkėj, o ten viduryje dainos „Musė“ dingsta elektra. Tada mes, pamenu, visi stengdavomės kuo garsiau dainuoti, kad girdėtųsi. Dar būdavo taip, kad turėdavome per vieną koncertą persirengti maždaug penkis kartus. Tada, būdavo, sėdžiu dar be pėdkelnių, o jau girdžiu, kad groja daina, kuriai skambant turiu būti ant scenos. Tuomet lėkdavau, skubėdavau.

Aš esu kai kurių įvykių liudininkė, bet ne dalyvė. Pamenu, mano nuo mažų dienų geriausia draugė Eglė, su kuria dažnai kartu būname pritariančiosios vokalistės, skambant ramiai dainai nukrito nuo scenos per „Eurovizijos“ atrankas Lietuvoje. Yra net nufilmuotas jos skrydis žemyn (juokiasi). Tada buvo įdomi situacija: matau, kaip draugė krenta, bet aš turiu stovėti ant scenos iki dainos pabaigos, negaliu visko mesti ir bėgti pažiūrėti, kaip ji. Laimė, kad jai viskas buvo gerai, todėl dabar tai tiesiog juokinga istorija.

– Ar muzika tave suvedė ir su vyru Jurgiu? Papasakok, kaip susipažinote?

– O, taip, mes su Jurgiu susipažinome Žagarės vyšnių festivalyje. Susipažinome scenoje, nes mano tėtis buvo muzikinės dalies koordinatorius.

Taip išėjo, kad vienas atlikėjas neatvažiavo. Kadangi nuo gimnazijos laikų su broliu abu muzikuodavome, turėjome dainuojamosios poezijos grupę, tėtis mūsų paprašė, kad išgelbėtume ir užpildytume tą laiką scenoje pagrodami ką nors iš savo repertuaro. Ten buvo laikas nuo ryto iki pietų, kai grodavo ne žvaigždės, o vietiniai atlikėjai, tai žmonių nebuvo daug. Mes sutikome, nors ir buvome nerepetavę. Tada Jurgis mus įgarsino (juokiasi).

O vėliau mūsų visas gyvenimas buvo kaip festivalis. Vestuvės irgi buvo festivalio tematika. Mes ilgai sukome galvą, kaip jas suorganizuoti, kadangi nenorėjome bažnyčioje, o Santuokų rūmuose irgi kažkaip nefainiai atrodė. Tada sakom: „Pala pala, o nuo ko viskas prasidėjo. Juk nuo festivalio. Mes per savo draugystę n tų festivalių pravažinėjom.“

Tai ir pasidarėme festivalį su „Colours Of Bubbles“, „Golden Parazyth“ grupėmis, žmonės irgi dovanojo mums sveikinimus muzikine forma – mūsų abiejų labai muzikalios šeimos. Taip muzikaliai mes iki šiol ir gyvename. Muzika yra pirmoje vietoje, o tada – jau visi kiti dalykai.

Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė
Vaivos Abromaitytės nuotr./Kotryna Stasikėlė

– Gal turėjai taisyklę, kad jokių artimų santykių su tais, su kuriais dirbi?

– Nežinau, anksčiau gal taip ir galvodavau. Matydavau tėvų pavyzdį, kaip jie kartu rašo „Voro vestuves“, organizuoja „Tele Bim-Bam“ koncertus. Tėtis garsindavo koncertus, kuriuose mes dainuodavome, o ten būdavo visko – ir pykčių, ir įtampos. Tada aš galvodavau: „Na jau ne, maniškis tikrai nebus iš muzikos srities.“

Na, bet žinai, kaip yra – kol tu planuoji, Dievas žvengia susirietęs. Norėjau nebūti kaip mama, bet dabar, kai pagalvoju, mano mama yra aktorė, mokytoja ir dainininkė, o aš esu lygiai tokia pati, net ir vyras garsistas.

Tačiau negaliu lygintis, nes mano tėvai darbe būdavo maksimalistai ir kartais darbe pasikarščiuodavo, o mes su Jurgiu scenoje nesame vyras ir žmona – turime tokią taisyklę ir atskiriame darbą nuo santykių. Netgi kartais esu paliekama paskutinė eilėje – visiems padaromas monitoringas ir tik tada eilė man. Bet taip yra, viskas gerai, mes susitarę palaikyti atstumą ir išlikti profesionalūs.

– Bet tai, kad po vienu stogu gyvena du žmonės iš panašios srities – labiau pliusas ar kartais ir minusas?

– Mūsų šeimoje tai yra absoliučiai didelis pliusas be jokių esančių minusų. Nesinori lygintis su kitais, bet kartais mes žiūrime į kitų klaidas ir mokomės, kad mums taip nenutiktų. Iš mano pusės yra labai didelė pagarba Jurgio darbui nuo pat pradžių. Aš matau, kaip jis tą darbą myli.

Dažniausiai žmonėms būna pykčiai dėl to, kad tokio pobūdžio darbas neturi fiksuotų darbo valandų. Kartais šauna mūza penktą ryto. Tada keliuosi ir einu prie pianino. Jurgis dažnai grįžta paryčiais, būna, pavyzdžiui, grupės „Rammstein“ ture penkis mėnesius, o kitais metais dar dažniau nebus namie dėl įvairių patvirtintų turų.

Čia turi būti labai didelis supratimas. Aš niekada Jurgiui nepriekaištauju, kad jis skiria darbui daugiau laiko nei man. Pati save žeminčiau, jeigu lyginčiausi su jo darbu. Aš kaip tik džiaugiuosi dėl to, ką jis daro, kaip jis tai daro, kad jis yra savo srities profesionalas, ir labai jį palaikau. Jis irgi visas savo jėgas sudeda į palaikymą man. Mes šeimoje niekada nekonkuruojame, kaip tik esame po vienu dideliu stogu. Turint noro viskas yra įmanoma, reikia prisitaikyti ir suprasti. Neturiu jokių skundų ir negaliu mesti jokio akmens į Jurgio pusę.

– Kokia muzika skambėjo per jūsų vestuves? Vis tiek abiejų išpuoselėtas skonis.

– Mes su Jurgiu klausome visko: mašinoje pasileidžiame metalo, roko, o išlipusi iš jos einu dainuoti liaudies dainų. O per vestuves skambėjo mūsų meilių „Golden Parazyth“ ir „Colours Of Bubbles“ dainos – jie yra visiškos mūsų meilės, muzikiniai mūsų būsimų vaikų krikšto tėvai. Bet iš tiesų skambėjo daug įvairios muzikos, vėliau didžėjavo ir mano brolis. Taip ir skamba mūsų meilė – visaip.

– Ar muzika dažnai skamba namuose? O gal nuo jos pavargstate darbe ir namie klausotės tik tylos?

– Namuose mes muzikos neklausome, norim fiziškai pailsinti savo ausis, nes žinome, kad tai yra labai svarbu. Juk tai mūsų pagrindinis instrumentas. O automobilyje muzikos klausomės visada. Visokios. Net Britney Spears ar Nicole Scherzinger. Tik mes klausome kitaip, nes turime lavinti savo ausis, įsiklausyti į įvairias instrumentų partijas, priprasti prie įvairių žanrų. Negalime vien tik mėgautis muzika, mums tai yra savotiškas darbas.

J.Stacevičiaus nuotr./Kotryna Stasikėlė
J.Stacevičiaus nuotr./Kotryna Stasikėlė

– Pati dainuoji sumodernintas liaudies dainas. Kaip jomis susižavėjai ir kaip kilo mintis jas perteikti moderniai? Ar ilgai ieškojote tinkamo skambesio savo grupei?

– Galbūt Žygio (grupės OKATA narį Žygimantą – red. past.) gyvenime liaudies muzikos buvo daugiau, nes jo seneliai labai ja domėjosi ir surinkinėdavo dainas.

Mane visada labiausiai žavėjo a capella atliekami liaudies kūriniai, o ne tie, kurie skambėdavo šventėse su visokiomis armonikomis ir tercijų skambesiais. Pastarieji mane erzindavo. Turbūt iš to erzinimo ir atėjo noras melodijas perteikti kitaip.

Kristina ir Justė irgi tiesiogiai nieko bendro su liaudies muzika neturėjo, bet mums visoms šios muzikos klausytis yra tiesiog gražu, tai liečia širdį ir kažką viduj, kas pas lietuvius užkoduota. Mes labai norėjome būtent tą grožį išpildyti ir pritraukti prie šiuolaikinio žmogaus, taip, kaip mes girdim.

Okatos formulę taikome jau ne tik lietuvių liaudies dainoms, bet ir užsienio. Mums patinka dainų kūrimo procesas, patinka ieškoti užkoduotos žinutės, užčiuopti kiekvienos dainos autentišką energetiką, mintį ir perteikti taip, kad ją išgirstų šiuolaikinis žmogus. Juk iš esmės vertybės nesikeičia, keičiasi tik jų formos, tai mes būtent tai ir stengiamės padaryti.

– Ar būna, kad dar paniūniuoji „Tele Bim-Bam“ dainas?

– Būna, kad ne tik paniūniuoju, bet ir padainuoju. Aš jau 13 metų dirbu „Tele Bim-Bam“ darželyje, vedu individualias pamokas ir dar dėstau muzikos pamokas „Upės“ pradinėje mokykloje, tai žinoma, kad tai neatsiejama nuo šių dainų. Ir ne dėl to, kad nėra ką dainuoti, juk aš pati irgi kuriu dainas vaikams, o todėl, kad jos yra labai geros energetikos, kas man yra labai svarbu. Jos yra nesenstančios, nes net ir šiuolaikiniams vaikams, nemačiusiems „Tele Bim-Bam“ laidų labai patinka.

– Prieš kurį laiką tavo mama paskelbė, kad „Tele Bim-Bam“ koncertų daugiau nebebus. Nekilo minčių perimti iš jos tą vairą?

– Ne, ši mintis nekilo. Nors ir dažnai šio klausimo sulaukiu. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Mama labai oriai priėmė šį sprendimą. Aš gyvenime neprilygsiu savo mamai, o to ir nereikia. Ten per daug mano mamos energijos, man nepavyktų to taip tobulai atkartoti. Nors ir einu mamos pėdomis, tačiau noriu turėti ir savo gyvenimą, ne viską perimti.

„Tele Bim-Bam“ studijoje direktoriauju jau šeštus metus, ten dirbome dviese, su mama. Šiemet mama su manimi jau nebedirba. Nuo rudens pas mus studijoje bus naujovių.

Buvau kryžkelėje – vesti savo individualias pamokas ar tęsti „Tele Bim-Bam“ vardą. Pagalvojau, kad „Tele Bim-Bam“ jau 30 metų, ne visi vardai taip ilgai išsilaiko, todėl nusprendžiau perimti ne pačią grupę, o edukaciją – šviesti ir išlaisvinti vaikus iš rėmų, jų neformuoti. Kad jie augtų taip, kaip augome mes.

Mus visus mama taip mokė, o gal teisingiau pasakyti, kad kaip tik nemokė. Tiesiog liepė nesiformuoti, nesiforminti ir nelįsti į rėmus, visada mąstyti už ribų. To mokau ir savo mokinius ir noriu tai toliau daryti. Neslėpsiu, kad dabar, formuojant naują komandą, sunku rasti mokytojų, kurie turėtų tą Bim-Bamo cinkelį.

– O kaip apskritai prasidėjo tavo mokytojavimo kelias? Kada supratai, kad gali būti ir mokytoja?

– Mokytojauti pradėjau prieš 13 metų. Pas mus yra trys įmonės: „Tele Bim-Bam“ darželis, „Upės“ pradinė mokykla ir „Tele Bim-Bam“ studija. Studija gyvuoja jau 25 metus, aš esu pirmosios laidos abiturientė, o dabar jau ir direktorė bei muzikos mokytoja.

Pradėjau dirbti mamai paklausus, ar nenorėčiau pabandyti. Iki tol buvau šokėja, dirbau šokių mokytoja. Buvau choreografės iš Latvijos asistentė ir miuziklo repeticijų metu aš to, ko išmokdavau iš choreografės, mokydavau kitus aktorius ir vaikus. Stebėdavau mamos pamokas. Supratau, kad ne judesių parodymas yra svarbiausias dalykas, o sukuriama mokytojo atmosfera, kaip pamatyti vaiką, kaip jį išgirsti. Ir būtent mano mama yra pati geriausia šio dalyko mokytoja, ji kartais ateidavo į mano vedamas pamokas, jas stebėdavo, duodavo patarimų.

Vėliau mama pasakė, kad daugiau studijoje nebemokytojaus. Tada pasakiau, kad aš norėčiau būti muzikos mokytoja. Mama sutiko, jai patiko ir tiko, kaip aš dirbu, kartais ji net sako, kad esu ją praaugusi. 13 metų nėra mažai, aš jau atskiriu, ko vaikui reikia, o ko jam geriau nekišti.

Yra daug vaikų, kurie nekenčia muzikos pamokų. Mano tikslas – kad jie nustotų jų nekęsti. Suprantu, kad apie 50 procentų mokinių nebus nei muzikai, nei dainininkai, bet aš noriu, kad jiems muzika taptų saugia vieta po darbų, po mokslų, kur galima atsipūsti ir pasijusti gerai. Man nereikia, kad jie kaltų natas, noriu, kad jie jaustų malonumą.

Vėliau mama paprašė, kad mokytojaučiau ir darželyje, tai ten dirbu jau 10 metų, o „Upės“ mokykloje – 4 metus. Mes turime unikalų ryšį su vaikais ir vedame unikalias pamokas. Tokių pamokų Lietuvoje daugiau nėra. Dėl to esu labai dėkinga savo mamai.

Mantas Repečka nuotr./Kotryna Stasikėlė
Mantas Repečka nuotr./Kotryna Stasikėlė

– Ar lengva su mama dirbti tame pačiame darbe? Radai formulę, kaip atskirti darbą ir asmeninius santykius?

– Yra sunkumų, nes mes taip gerai viena kitą pažįstame... Pavyzdžiui, susipažinę su Jurgiu, iš karto įsivedėme tam tikras taisykles darbe, o su mama tas taisykles reikėjo užsiauginti, atrasti naują tarpusavio santykį. Po pamokų mes būname mama ir dukra, tačiau pamokų metu stengiamės išlaikyti ribas.

Mes su mama vis dar procese, vis mokomės naujų dalykų. Bet pliusų yra tūkstančiais kartų daugiau, dėl to ir esame tokia stipri komanda. Visko būna, tačiau manau, kad su jokiu kitu žmogumi aš nebūsiu tokia komanda, kokia esu su mama.

– Kaip randi kantrybės dirbti su mažaisiais muzikuotojais?

– Kantrybės reikia, bet čia toks dalykas – arba turi, arba neturi. O svarbiausia – ne kantrybė, o noras dirbti su jais. Kantrybės reikia, kai bandai juos suformuoti, bet jeigu imsi klausytis vaikų, suprasi, ką jie šneka. Negali eiti pasiruošęs į pamoką su programa. Turi įsiklausyti ir suprasti, ko jie šiandien nori, tada nereikės ir kantrybės.

Man nepatinka dirbti sausais metodais. Kartais vaikams nesvarbu, ką šiandien pasiruošei, nes jų nuotaika „nusiraunam stogus“. Turi būti gabus, lankstus ir prisitaikyti. Bet čia man lengva kalbėti, nes aš tiesiog turiu savybių, tinkančių dirbti su vaikais, dėl to mane mama ir pasikvietė.

Nebūtinai visiems taip. Ir nereikia prievartauti savęs. Tu nesi blogas mokytojas ar žmogus, jei neišeina dirbti su vaikais. Gal tau geriau dirbti su paaugliais ar suaugusiais. Pavyzdžiui, aš nedirbu su paaugliais ir suaugusiais – man su jais neįdomu, man įdomu su mažulėliais, nes su jais labai stipriai augu. Man ši formulė labiausiai tinka. Darbo su vaikais aš išmokau iš savo mamos.

– Kokie yra tie šiuolaikiniai vaikai?

– Jie yra pilni informacijos, kurią gauna greitai ir lengvai. Dauguma jau žino, kokia muzika jiems patinka. Yra mažųjų rokerių, yra liaudies muzikos gerbėjų. Ir šiuo atveju reikia labai gerai įsiklausyti.

Aš nesijaučiu už savo mokinius kuo nors geresnė, tiesiog gyvenime turėjau šiek tiek daugiau laiko ir spėjau sukaupti patirties, kuria noriu pasidalinti. Prie savo mokinių nevaidinu mokytojos. Jie yra labai labai protingi, tiesiog reikia tinkamai nukreipti jų energiją. Nereikia ant jų pykti, juk jeigu mes būtume savo laiku gavę tiek daug informacijos, tai įdomu, kokie patys būtume užaugę. Jie nespėja apdoroti tokio kiekio informacijos, todėl tampa nervingi.

Reikia rasti raktą ir juos nuraminti. Manau, kad muzika gali labai padėti. Aš dirbu su savo sukurta muzikos meditacijos forma tiek mokykloje, tiek darželyje, tiek individualiose pamokose. Padedu jiems surasti save ir savo vidinį skambesį per tas 40 minučių, kiek būname kartu. Bent tiek jiems galiu padėti – čia yra mano, kaip mokytojos, misija.

„Tykumos“ nuotr./Kotryna Stasikėlė
„Tykumos“ nuotr./Kotryna Stasikėlė

– Ar pačiai jau norėtųsi turėti vaikų? O gal kaip tik baigėsi svajonės, susidūrus su realijomis darbe?

– Aš labai norėčiau turėti vaikų, Jurgis irgi. Ir ypač tas noras sustiprėjo, kai mano brolis tapo tėčiu, o ir šiaip aplinkoje daug besilaukiančių.

Bet mes nespaudžiame šio reikalo, nes vaiką užauginti nėra juokas. Nors ir suprantame, kad karjeros nuo to nenukentės, o mums ir ne tas svarbiausia. Dabar yra toks iškilęs klausimas, ar mes liekame Lietuvoje, ar keliaujame kažkur kitur muzikuoti.

O patirtis su vaikais manęs tikrai negąsdina, nes ji yra puiki. Ir labai smagu būtų turėti vaikų, nes tada turėčiau kam rašyti lopšines.

– Kaip tu išgyveni karantiną? Kokie buvo pastarieji metai?

– Karantinas davė daug didžiulių pusių, nes pagaliau turėjau laiko prisėsti prie savo kūrybos. Pavyzdžiui, aš kuriu tada, kai man skauda, kai sunku, kai reikia išsilieti. Šis periodas ir buvo toks – sunkus.

Nors ir netekau tik koncertų, pamokos liko, tačiau, manau, bet kuris mokytojas pritars, kad pamokoms ruoštis kainuoja penkiskart daugiau jėgų. Nukentėjo daug muzikos, šokių, teatro, chorų grupių, nes yra sunku kartu dainuoti dėl atsiliekančio garso ir prasto ryšio.

Bet visiems yra ir pliusų, ir minusų. Aš stengiausi ištraukti viską, ką galiu. O ištraukiau netgi visą savo solinių dainų albumą.

– Ar daug užsibrėžusi tikslų, planų? Apie ką dabar svajoji?

– Mano visas gyvenimas apie muziką, tai ir svajonės – apie muziką. Aš labai noriu surasti drąsos išleisti savo muzikines mintis ir su labai didžiule pagarba ir jauduliu tęsti „Tele Bim-Bam“ studiją, ją plėtoti. Į studiją įeina labai daug mano minčių ir pozityvo.

Man šeima yra labai svarbi vertybė, bet sakydama „šeima“, turiu omeny ne tik save su Jurgiu, bet apskritai savo brolius, savo šeimą. Tai ir noriu toliau būti kelionėje su jais, pažinti vienas kitą.

Manau, kad žmogui liežuvis duotas kalbėti arba dainuoti. Tai savo aplinkoje noriu kalbėtis, pažinti ir dainuoti. Tokie mano tikslai (šypsosi).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką