Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 3d. 09:00

„Lietuvos balso“ laimėtoja Meidė: žmones sunkiai prisileidžianti svajoklė, susikalbanti su medžiais

Meidė Šlamaitė Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meidė Šlamaitė

Gyvenimas gali būti labai netikėtas – tuo spėjo įsitikinti tauragietė Meidė Šlamaitė (18), pirmąkart „Lietuvos balse“ neatsukusi nei vieno mokytojo kėdės, o antrą tapusi projekto laimėtoja. Mergina dabar jau žino, kaip svarbu tikėti savimi ir nesijaudinti dėl nepagrįstų aplinkinių replikų, o skeptikai, aiškinę, kad ji nepakankamai graži scenai, šiandien turbūt miršta iš pavydo.

Meidė įrodė esanti ne tik verta pergalės, bet ir kad yra neeilinė asmenybė. Mamos siūtus išskirtinius rūbus ant scenos demonstruojanti atlikėja žavisi fantastikos pasauliu ir vaikystėje įtikėjo, kad jos mama turi raganiškų galių, o ji pati yra apdovanota gebėjimu bendrauti su medžiais.

– Meide, nuo tavo triumfo vakaro praėjo jau ne viena savaitė. Kaip jautiesi šiandien, ar lengviau patikėti tuo, kad esi „Lietuvos balso“ laimėtoja?

– Tik dabar man pradėjo aiškėti, kas tada įvyko. Anądien atsibudau ir pagalvojau – taigi, laimėjau. Su emocijomis susitaikyti buvo sunku visą savaitę, nes tai pasirodė labai ryškios permainos gyvenime. Bet tik dabar supratau, kokias dideles duris sau atvėriau. Dabar taip faina viduje, toks smagus jausmas, kad net nežinau, kaip jį apibūdinti.

– Po pergalės tave užklupo ir išaugęs dėmesys. Kaip jį priėmei?

– Mane jis labai išgąsdino. Labai. Aišku, gavau daug gražiu komentarų, bet buvo ir neigiamų. Nes tai taip pat ateina su žinomumu. Per savaitę reikėjo su visu tuo susigyventi, priprasti. Ir galiausiai supratau, kad manęs pergalė neturi pakeisti – turiu gyventi, kaip gyvenusi, tiesiog susitaikyti su mintimi, kad dabar daugiau žmonių nori mane pažinti.

Asmeninio albumo nuotr./Meidė Šlamaitė
Asmeninio albumo nuotr./Meidė Šlamaitė

– Minėjai, kad skaitai komentarus. Gal tavo mokytoja Monique davė patarimų, kaip į juos reaguoti?

– Ji mane jau prieš tai ragino komentarų neskaityti. Todėl dabar nusprendžiau to visiškai nebedaryti. Niekada.

Monique davė labai daug patarimų. Pavyzdžiui, kad visų pirma turiu suprasti, ko noriu – atsakyti į klausimą, kas man yra muzika. O tada pradėti kurti ir negalvoti, ką pasakys žmonės.

Nes kai kuriu dainas, gąsdina, kad turiu pateisinti visų lūkesčius. O Monique kaip tik pasakė, kad turiu kurti tai, kas patinka man, bet ne galvoti, kas patiks kitiems. Ji sugebėjo mane taip motyvuoti, kad patys baisiausi dalykai pasidaro labai paprasti.

– Komentarai komentarais, bet finale sulaukei didžiulio palaikymo. Ar pati to tikėjaisi?

– Visiškai nesitikėjau. Kai ten stovėjau ir man pasakė „žiūrėk, kokie tavo balai“, aš nesupratau – atrodė, gal čia kas nors ne taip.

Kai sužinojau, kas yra kiti finalistai, galvojau, kad jie visi galėtų laimėti – aš juos mačiau nugalėtojais, o savęs ne. Nors mes nusprendėme, kad nesvarbu, kas laimės, visi būsime laimėtojai. Nes tiek nueiti iš tikrųjų yra daug – juk iš daugybės žmonių likom keturi, o tai jau didelis laimėjimas. Tad ir save stengiausi taip motyvuoti. Ir to man užteko, pergalės nesitikėjau.

Mane ir mama visada mokė, kad svarbiausia dalyvauti ir mokėti džiaugtis kitais. Aišku, noras laimėti viduje buvo, bet tai nebuvo siekis.

Galvojau, po finalo vis tiek pradėsiu kurti dainas ir bandysiu jas leisti. Aišku, tada nežinojau, iš ko man tai reikėtų daryti. Todėl laimėjimas traukė tuo, kad yra kontraktas ir piniginis prizas, galėsiantis padėti lengviau kurti. Bet vis tiek apie jį stengiausi negalvoti.

– „Lietuvos balse“ dalyvavai jau ne pirmą kartą. Praeitą sykį nepasisekė – neatsisuko nė vienas mokytojas. Kaip manai, kodėl?

– Į šeštą sezoną nuėjau su gana vaikišku mąstymu – mąsčiau, kad na, va, turbūt visi dalyviai išpopuliarės, ir į mane kitaip žiūrės. Gal dėl to nepavyko, nes nebuvau pasiruošusi ir emociškai, ir balsu. Kai dabar pažiūriu tą pasirodymą, suprantu, kas buvo blogai.

Tiesa, kai tąsyk nepavyko, bandžiau parodyti, kad man tas pats, nuslėpti emocijas. Tačiau parėjus namo buvo ašarojimų. Svarsčiau vėliau grįžti septintame sezone, bet išsigandau. O šiais metais vidinis balsas pasakė, kad jau laikas. Paklausiau jo ir štai aš čia.

– O ką tau davė visas šis kelias?

– Pasitikėjimo savimi – kad vis dėlto ką nors turiu, jei tiek nuėjau. Nors, neslėpsiu, to pasitikėjimo savimi vis tiek norėčiau daugiau.

Davė ir gerus prisiminimus. Visas tas buvimas – varginantis, bet kartu ir smagus. Nes buvau tarp visiškai skirtingų, bet taip pat ir vienodų žmonių.

Ant scenos jaučiuosi ypatinga, todėl taip noriu ir atrodyti – galiu būti fėja, undinė.

– Jau aklosiose perklausose išsiskyrei savo įvaizdžiu – suknele, kurią tau sukūrė mama. Ką norėjai juo pasakyti? Kodėl tau tai svarbu?

– Paprastomis dienomis mėgstu apsirengti paprastai ir patogiai, o ant scenos aš jaučiuosi ypatinga, todėl taip noriu ir atrodyti. Man muzika yra kaip portalo atvėrimas tarp šito pasaulio ir kito, kur gali skleistis fantazija ir nėra tokio dalyko kaip realybės rėmai. Kai aš dainuoju, atrodo, pakylu nuo žemės ir atsiduriu ten. Tada, tą akimirką, galiu būti fėja, undinė ar kuo tiktai noriu. Dėl to stengiuosi taip ir atrodyti – kaip iš kokio pasakų miško.

LNK nuotr./Meidė Šlamaitė
LNK nuotr./Meidė Šlamaitė

– Ar seniai mama tau siuva sceninius rūbus?

– Anksčiau, būdavo, rekonstruodavome ką nors iš senesnių drabužių. Jau tada stengdavausi apsirengti įdomiau, nes man patinka taip atrodyti – tuomet jaučiuosi savimi.

Kai man buvo 15-a, pradėjome važinėti į konkursus. Tada pradėjo siūti. Nepasitikiu jokiais siuvėjais, nes mama tarsi perskaito mano mintis, supranta, ką noriu pasakyti. Dirbti su stilistais man yra sunkiausia užduotis, nes kad ir ką pasakau, jie vis tiek suvoks ne taip, kaip aš įsivaizduoju.

Suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo idėjas, viskas su tuo gerai, bet tiesiog tada būnu ne aš. Kai drabužius pasiuva mama, tuomet ant scenos būnu ta tikroji aš.

Koją labiausiai kišdavo įsivaizdavimas, kad niekam nepatinku.

– Dainą „Monstras“ sukūrei pati, dėl to ji labai asmeniška. Esi sakiusi, kad kūrinys pasakoja apie nepritapimą prie aplinkos ir tas monstras buvo tarsi draugas, su kuriuo galėdavai pasikalbėti. Kas dėjosi tavo galvoje tada, kai daina buvo sukurta, ir ar tas etapas jau baigėsi?

– Aš manau, kad tas etapas niekada ir nepraeis. Mes visi susiduriame su blogomis mintimis – bijome ką nors daryti, nes galbūt niekas nesiseks, galbūt dar kažkas blogo atsitiks. Ir turime su tuo susigyventi.

Man koją labiausiai kišdavo įsivaizdavimas, kad aš niekam nepatinku. Kalbėdavausi su žmonėmis ir vis galvodavau, kad kažkas ne taip. Buvo taip sunku pritapti, kad sugalvojau sau draugą, kuris ir mane versdavo pasijusti ne žmogumi. Tada norėdavau būti tuo monstru kartu su juo ir eiti ten, kur nėra realybės.

Buvo komentarų, kad tai labai depresyvi daina. Mane tokios įžvalgos prajuokino, nes daina nėra tamsi. Ji pasakoja apie autsaiderius, kurie pritampa tik prie kitų tokių pat nepritampančių. Ji kaip tik apie šviesius dalykus – kad tu nepritampi prie kitų ir tuo didžiuojiesi. Aš jau susitaikiau su tuo, kad esu ne tokia kaip kiti.

VIDEO: Meidė - Monstras | Superfinalas | Lietuvos Balsas S8

– Kodėl manai, kad tai niekada nepraeis? Ar ir šiandien iškyla sunkumų bendraujant su žmonėmis?

– Taip, iškyla. Atrodo, aplinkiniai net nepastebi, kad man nejauku su jais bendrauti. Kai su jais šneku, stebisi, negi iš tiesų taip jaučiuosi. Bet taip ir yra. Todėl nežinau, kaip tas etapas galėtų praeiti. Su juo, su tuo visu jausmu gali tik susigyventi.

– Pasakojai, kad praeityje sulaukei nemalonių replikų – esą gyvenime nieko nepasieksi, esi nepakankamai graži scenai. Ar tai ir paskatino minėtas emocijas?

– Gali būti. Iš tikrųjų, kalbėdama apie emocijas, sunkiai randu žodžių, nes pati savo emocijų dažniausiai nesuprantu. Bet manau, kad taip.

– O kaip tu išgyvenai visas tas replikas?

– Muzika man visuomet padėjo pabėgti nuo realybės. Visada vaikštau su ausinėmis – turiu tokią priklausomybę, niekur be jų negaliu eiti. Jei tik kas nors blogo atsitinka, užsidedu ausines ir pradedu svajoti, skraidyti padebesiais. Tada man pasidaro geriau.

– Ar dabar tiems žmonėms jautiesi jau įrodžiusi, kad sakydami, jog nieko nepasieksi, jie buvo neteisūs?

– Manau, kad taip. Kai dalyvavau pirmą kartą, man sakė, kad nelaimėsiu, nes esu per baisi televizijai, tad dabar įrodžiau, jog tai netiesa.

Bet iš kitos pusės dabar ateina dar vienas etapas, kuris tikrai sunkesnis. Turėsiu pradėti kurti, ieškoti savo stiliaus. Tad viduje truputį vėl jaučiu baimę, kas ką pagalvos. Bet stengiuosi apie tai nemąstyti.

– Esi sakiusi, kad po tokių replikų ir pati įtikėjai, kad esi negraži. O kaip galvoji dabar?

– Įvairiai. Kartais sau pasakau, kad esu tokia, kokia esu, ir man tai patinka. Bet kartais galvoj atsiranda jauduliukas ir vėl sunku į veidrodį žiūrėti.

Grožį suprantu ne taip, kaip dauguma.

– Kaip su tais kompleksais stengiesi kovoti?

– Atrodo, kad jie niekur nedings, kad bet kada gali sugrįžti ir aš vėl pradėsiu galvoti, kad yra gražesnių žmonių. Tačiau kai apima tokie stiprūs jausmai, stengiuosi su savimi tvarkytis, raminti save, kad taip nėra, kad čia tik jaudulys galvoje kalba nesąmones. Bandau visada galvoti pozityviai, kad ir kokie sunkūs laikai būna.

Daugiau Meidės nuotraukų – galerijoje:

– Kas tau apskritai yra grožis?

– Aš grožį suprantu ne taip, kaip dauguma. Stengiuosi nesivadovauti tokiais standartais kaip „liekna“ ir panašiai. Man patinka keistumas, man patinka žmonės didelėmis akimis, neįprastų bruožų. Ir aš pati visada norėdavau tokia būti. O kokia iš tiesų esu, pati iki dabar nesuprantu.

– Vieni dainuodami pasislepia po kauke, o kiti kaip tik parodo visą save. Ar tu pati scenoje ir gyvenime esi panaši?

– Aš scenoje kaip tik atsiveriu. Scenoje esu aš. Kai dainuoju, lieku aš, muzika ir tada mes kartu atsiveriame.

O realiai gyvenime būnu visokia – kartais triukšminga prietranka, kartais labai užsidariusi. Bet ant scenos tikrai visą laiką esu atsipalaidavusi. Tada man niekas nerūpi, negalvoju apie tai, ką kiti pasakys.

– Iš ko projekto metu jautei didžiausią palaikymą?

– Su Monique bendravome visą laiką, bet kai ji turėjo labai daug dalyvių, visus motyvuoti vienu metu buvo sunku. Tai iš pradžių iš mamos, o kai likau finaliste, buvo jau du žmonės, kurie žiauriai palaikė – mama ir Monique.

VIDEO: Meidė ir Monique - Babooshka | Superfinalas | Lietuvos Balsas S8

–Matosi, kad su mama esate labai artimos.

– Aš į ją žiūriu labiau ne kaip į mamą, bet kaip į draugę. Jei reikėtų rinktis žmogų kelionei, turbūt ją pačią pirmą pasirinkčiau. Su ja labai smagu.

– Ar šeimoje vienintelė dainuoji?

– Visa mamos giminė turi klausą, dainuoja ir mano mama. Aktyviai dainuojanti yra ir mano mažoji sesė.

Būdavo nesmagu, nes kai kurie sakydavo, kad aš pildau mamos svajonę.

– Kaip įvyko tavo pažintis su muzika? Gal persidavė iš mamos?

– Būdavo nesmagu, nes kai kurie, žinodami, kad mama irgi nori dainuoti, sakydavo, jog aš pildau jos svajonę. Bet tai yra tikrai mano svajonė.

Dainuoti buvo mano pačios mintis. Kai man buvo šešeri ar septyneri metukai, pasakiau, kad noriu lankyti dainavimą, todėl mama užrašė. Tačiau tada man nepatiko, nes lankiau chorinį dainavimą, o aš norėjau solinio. Ten leisti manęs nenorėjo, nes buvau labai sunkiai sutramdomas vaikas. Atidarydavau kakarynę ir nesvarbu, kaip viską išklykdavau.

Būdama devynerių, susitramdžiau, tada mane pirmą sykį išleido į sceną padainuoti solo. Tuomet supratau, kad iš tikrųjų noriu dainuoti, kad tikrai noriu stovėti ant scenos, kad man ten patinka. Atsirado tarsi antras kvėpavimas.

LNK nuotr./Meidė Šlamaitė
LNK nuotr./Meidė Šlamaitė

– Bet anksčiau bijodavai dalytis savo kūryba.

– Niekam nerodydavau, nors draugės ir mama žinodavo, kad kuriu. Man būdavo baisu parodyti. Atrodė, kad tos dainos tuščios, kad jose ko nors trūksta, kad ir dainoje „Monstras“ kažkas ne taip. Klausydavau kitų atlikėjų dainų ir galvodavau, kad jos, priešingai nei maniškės, lengviau skleidžiasi.

O paskui, kai parodžiau savo kūrybą Monique, Justinui Jaručiui, kitiems, jie ją pagyrė. Tada atsirado pasitikėjimas kurti, supratau, kad gal mano kūryba iš tikrųjų nėra prasta.

Anksčiau bijodavau vien dėl to, kad mano kūryba nebus tokia kaip kitų. Tada nemaniau, kad tai pliusas. Bet po kiek laiko supratau, kad unikalumas yra svarbu. Ir kai dabar išleidome pirmą dainą, jau lengviau savo kūrybą parodyti kitiems, atsirado daugiau drąsos.

– Domiesi ne tik muzika, bet ir fantastika, įvairiais mistiniais dalykais. Iš kur tas susidomėjimas?

– Jau nuo pat mažens pastebėjau, kad esu svajoklė. Dar tais laikais, kai neturėjau telefono, ausinių, pradėdavau eiti greičiau nei kiti eiti, nes taip užsigalvodavau, kad, regis, imdavau gyventi ne fiziniame kūne, o galvoje susikurtame pasaulyje. Ten viskas būdavo kitaip, ten pilna fantastinių, antgamtinių padarų.

Kai per televizorių žiūrėdavau į kokį drakoną ar kitą mitologinę būtybę, net kraujas užvirdavo, kaip man būdavo gražu. Todėl pradėjau tomis būtybėmis domėtis – kaip jos atsirado, kas joms patinka, kokios jų silpnybės. Ir dar dabar domiuosi.

– Esi pasakojusi ir apie ryšį su medžiais, gamta. Net tavo suknelė projekto finale buvo iš gėlių. Kaip atradai šį ryšį?

– Nuo mažens buvau įsitikinusi, kad mano mama yra ragana, mano sesė irgi. Galvodavau, kad man ta galia dar neatsirado. Nors visada tuo tikėjau, net ir kortomis mokiausi burti. Atsimenu, mano seneliai gyveno vienkiemyje, tai vaikščiodavau gamtoje ir atrodė, kad medžiai su manimi šnekasi. Pagalvojau, gal čia ir yra ta mano galia. Iš tiesų jaučiu didelį ryšį – žiūriu į medžius ir kartais net norisi verkti. Jaučiu, kad gerai su jais sutariu.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Meidė Šlamaitė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Meidė Šlamaitė

– O kokia tave supanti aplinka? Ar daug draugų turi?

– Pagrindinės draugės yra mano mama ir dar dvi merginos, su kuriomis anksčiau draugėmis nebuvome, bet baigus progimnaziją tapome ir dabar esame neišskiriamos.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuos nežinau, ar galiu vadinti draugais. Su jais bendrauju, bet jiems iki galo neatsiveriu. Tad tikrų draugų turiu labai mažai.

– Sakoma, pramogų pasaulyje nemažai tokių, kurie nori tapti draugais tik dėl naudos. Negąsdina ši mintis?

– Jau ir anksčiau buvau sunkiai prisileidžianti naujus žmones, o dabar prisileidžiu dar sunkiau. Laikas parodo, kuo galiu pasitikėti, o kuo ne.

Būtent dėl savo būdo nebijau ir pramogų pasaulio. Su visais bendrauju kaip bendravusi, bet ne visiems viską pasakau.

– Laimėjus projektą tau atiteko sutartis su „Universal Music“ ir 15 tūkstančių eurų prizas. Kur pastarąjį planuoji išleisti?

– Norėčiau kurti dainas. Nežinau, kiek tai kainuoja, nes niekada tuo neužsiėmiau, bet manau, kad pinigų užteks. Ir dar norėčiau pakeliauti.

– Šiuo metu esi dvyliktokė. Ką ketini veikti pabaigusi mokyklą?

– Planuoju pasiimti metus atostogų, nes nenoriu studijuoti, kol nesu šimtu procentų įsitikinusi dėl savo pasirinkimo. Pradėsiu muzikinį kelią, bandysiu toliau kurti ir leisti dainas. Gal tada ateis idėja, kur studijuoti.

Anksčiau galvojau išvažiuoti į užsienį, ten studijuoti aktorinį, bandyti dainuoti baruose. Bet laimėjusi projektą nusprendžiau likti Lietuvoje. Laimėjimas davė užtikrintumo, kad galiu kurti. Anksčiau nebuvo iš ko, o dabar yra. Atvėriau sau dideles duris. Jei nebūčiau dalyvavusi projekte, tikrai ir toliau būčiau bijojusi rodyti savo kūrybą, nors ir norėčiau.

TAIP PAT SKAITYKITE: „Lietuvos balso“ laimėtoja Gerda pristabdė muzikinę karjerą: baigusi mokyklą pasuko visai kitu keliu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

01:54
01:53
27:22

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką