Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 29d. 11:04

Pilypukui – 50: apie herojų grasinimus, žvaigždžių ligą, skolą šeimai ir tuos, kurių nebėra

Darius Balčiūnas, Kristina Kazlauskaitė Interviu
Viganto Ovadnevo ir asmeninio albumo nuotr. / Darius Balčiūnas, Kristina Kazlauskaitė, Gintaras Ruplėnas

Daugiau nei du dešimtmečiai – tiek prabėgo nuo to laiko, kai lietuviai TV ekranuose pirmąsyk išvydo Pilypuką, neabejotinai įsirėžusį į televizijos istoriją. Dar ir dabar prisimenamą, palydimą žodžiais „pasiilgome, grįžk“. Tačiau šiuo ir kitais personažais išgarsėjęs šiaulietis verslininkas Darius Balčiūnas, kuriam rugpjūčio 27-ąją suėjo 50 metų, sako, kad tie laikai nebegrįš. Jo vaidmenys liks televizijos archyvuose, žmonių prisiminimuose, o dabar metas judėti į priekį. Tad apie nostalgiją keliančius laikus ir gyvenimą po televizijos – išskirtiniame interviu 15min.

Nors Darius sako, kad dabar jo gyvenime naujas etapas, jis – ne iš tų žmonių, kurie apie praeitį kalbėti vengia. Priešingai – dabar jis gali kalbėti dar atviriau. Apie sulig didžiuliu populiarumu užklupusią žvaigždžių ligą, nuo kurios pasveikti padėjo jo pirmoji ir vienintelė meilė žmona Daiva. Apie laikiną sugrįžimą į televiziją, kuris, Dariaus teigimu, buvo nevykęs. Apie neteisingai pasakytą tekstą, dėl kurio gaudavo barti. Apie grasinimus, kurių sulaukė iš kai kurių parodijuotų asmenų.

Kartu su D.Balčiūnu leidomės ir į nostalgijos kupiną kelionę po auksinius „Dviračio“ laikus – prisiminėme kultiniais tapusius personažus, tarp kurių, be abejo, legendinis, antrą vardą Dariui suteikęs Pilypukas, ir buvusius kolegas, dalies kurių jau nebėra šiame pasaulyje.

O šiandien D.Balčiūno gyvenimas jau kitoks – šiaulietis verslininkas pavargo nuo dėmesio ir personažų, tad į jį nebenukreiptos scenos šviesos ar filmavimo kameros, tačiau jis džiaugiasi, kad pagaliau gali skirti daugiau laiko šeimai, kuriai dėmesio anuomet trūko.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas

– Dariau, tai nuo tų 50 norėčiau ir pradėti...

– Geriau nuo šimto iš karto (juokiasi).

– Sakykite, kokios nuotaikos pasitinkant tokį gimtadienį?

– Labai geros, išskyrus situaciją su COVID-19 ir Baltarusijos įvykiais. Tas nesmagu, bet vis tiek pabėgi nuo tų minčių ir aš, kaip fizinis asmuo, jaučiuosi puikiai. Antsvorio neturiu, jaučiu, kad antras kvėpavimas atsiradęs, vaikai užauginti, medžiai pasodinti, namai pastatyti ir gali judėti į priekį dirbdamas sau mėgstamus darbus ne televizijoje.

Dabartinis etapas net duoda truputį laisvės, kai gali ne tik sau daugiau leisti, bet ir su žmona kartu kažką papildomo planuoti. Svarbiausia sveikata ir judėjimas į priekį, o į smulkmenas ir mažas bėdas stengiamės nekreipti dėmesio.

– Ir tie 50 nė kiek nebaisu?

– Manęs skaičiai seniai nebegąsdina. Dėl vidinio nusistatymo seniai nešvenčiu savo gimtadienių, jie man baigėsi ties mokykliniu amžiumi, tad nebent žmona suorganizuodavo kokį mažą pasisėdėjimą, bet šiaip nė vieno jubiliejaus trankiai neminėjau.

Labiau smegenyse suveikė gal tik tada, kai 30 suėjo, o kai 40 ar dabar 50... Esu seniai nusistatęs, kad tau metų tiek, kaip tu jautiesi. Taip, pasižiūriu į veidrodį kas rytą, nes tenka skustis, bet nesielvartauju dėl raukšlių ar žilų plaukų, emocine prasme depresijų dėl to nėra. Ir apskritai retai dejuoju, esu neužmušamas optimistas, tad nėra taip, kad kažkoks skaičius gyvenime mane išmuštų iš vėžių.

– Tai net jei ir ne dabartinė situacija, didelės 50-mečio šventės vis tiek nekeltumėte?

– Mūsų su žmona gimtadienių datos skiriasi dviem mėnesiais, jos bus spalį, tai ji kartais nori pabūti su draugais, artimaisiais, o aš nebent su labai siauru ratu mūsų namų pavėsinėje pasėdžiu, bet kad daryčiau balių, kviesčiausi jubiliejui muzikantus, didžėjų, tai tikrai ne.

Mane dar lydi mūsų įmonė, kuri organizuoja renginius kitiems, tai patikėkite, esu suskaičiavęs, kad per gyvenimą pravedžiau apie 400 renginių, o ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos teko organizuoti ar kitaip prisidėti... Dėl to man tie visi renginiai yra kažkoks skaudulys galvoje.

Smagu papietauti, pavakarieniauti, pabendrauti, išvykti į kelionę, tačiau nesu užstalės mėgėjas ir jos man kvailai atrodo – prisipilti sau į straublį, linksminti kitus ir pačiam žiūrėti. Man negaila su kitais kažkuo dalintis, bet norisi dalintis ne degtinėm ir mišrainėm, o, pavyzdžiui, įspūdžiais. Norisi daugiau prasmingumo.

Galų gale, smegenyse jau daug kas susidėliojo į vietą. Kai jauni buvom, norėjome ir kvailioti, ir lakstyti, ir išgerti daugiau alučio ar vyno, bet dabar jau nebe, kurį laiką ir aš pats nebedraugauju su stipriaisiais gėrimais ir jaučiuosi puikiai.

– Vadinasi, pasikeitė vertybės? O ar gimtadienis – ne proga dar kartą jas permąstyti, ar sulaukus 50-mečio kažkas panašaus neįvyksta?

– Daugybė vertybių persidėliojo, kad ir alkoholio vartojimas ar mityba, o ir nervus į konservus esu seniai sudėjęs, nebesielgiu taip, kaip anksčiau, kai emociškai sprogdavau kaip bomba, kur reikia ir kur nereikia. Ramiau į viską pradedi žiūrėti ir ne dėl to, kad pasidarei tingus, bet protas, smegenys ir patirtis daro savo. O ir su žmona, su kuria jau virš 30 metų drauge, nusibrėžėme naujus siekius, tikslus, kad būtų įdomiau gyventi.

Bet kad tie permąstymai ateitų sulig kažkokia data, tai ne. Didelę dalį gyvenimo praleidau tarp kolegų verslininkų, vyresnių žmonių, stengiuosi būti tarp protingesnių už save, kad galėčiau iš jų kažko išmokti, perskaityti jų gyvenimo knygas ir padaryti išvadas, tai manęs 50 metų neprivertė kitaip mąstyti, tai įvyko kur kas anksčiau. Jei ne jūsų skambutis, net būčiau užmiršęs, kad gimtadienis ant nosies, būtų nebent feisbukas pasakęs, kad, Dariau, šiandien tau pusė šimto metų, kaip kolegos juokiasi iš manęs.

– Televizijoje jūsų nebėra, o kaip klostosi verslai?

– Turiu penkias įmones. Dirbame su renginiais, jų organizavimu, aptarnavimu. Taip pat su reklamos gamyba. Dar kita įmonė yra importo, kuri prekiauja tuo, kas reikalinga šou bizniui – scenos, garsas, apšvietimas. Vystome apartamentų nuomą istoriniame pastate Šiaulių centre, kur buvo šokolado fabrikas „Birutė“. Aštuonerius metus esame įlindę ir į aptarnavimo viešbučių sferoje verslą. Šiemet darome plėtrą į Palangos pusę, yra minčių įkurti kažką panašaus.

– Tačiau pirmuosius pinigus užsidirbote dar mokyklos laikais, vesdamas diskotekas. Vėliau, kaip minėjote, vedėte net 400 renginių. Ar dabar dar tenka atsidurti šiame amplua?

– Tai vyksta, bet rečiau. Gyvenimas turi tam tikras atkarpas, kai tu esi įdomus žmonėms ir kai turi suprasti, kad gal jau esi mažiau įdomus, kai tenka įvertinti savo galimybes, ar dar tikrai gali būti toks pats juokingas.

Į save visada žiūrėjau savikritiškai, tad ir iš „Dviračio“ sistemingai pats pasitraukiau, kai vieną dieną pajutau, kad meluoju pats sau, o to daryti nemoku ir negaliu. Kiek galima, suvaidinau ir pajuokinau, o dabar jau kiti etapai, tad ir renginių, jei būna, tai tik vienas kitas. Nors verslo sritys panašios – šou biznis, reklama, bendravimas su žmonėmis.

– Ar vis dar jaučiatės taip pat atpažįstamas, pavyzdžiui, gatvėje?

– Mažiau, nes jauni žmonės net nematę manęs, o jei ir matę, tai labiau kaip tokį juokingą dėdę lyg iš animacinio filmo. Mano kartos žmonės, žinoma, atpažįsta, bet tai jau tapo tokiu įpročiu, kad gal geriau neatpažintų, nes tikrai pabodo ir norisi ramybės. Neslėpsiu – mes visi senais laikais žvaigždžių liga esame prasirgę, taip pat ir aš. Tada norėjosi dėmesio, o dabar gal ir malonu, bet...

Tiesa, dabar, kai reikia būti su kaukėmis, kartą net nustebau, kai stovėjau pašto skyriuje ir priėjo garbaus amžiaus diedukas, kuris mane kažkokiu keistuoju būdu atpažino, nors ir pusė veido uždengta. Pradėjo bendrauti apie personažus, o kai pamačiau, kad mano numerėlis jau dega, gi nesmagu sakyti, kad soriukas, turiu tepti slides ir eiti su savo siuntiniais. Praleidau tą numeriuką. Matėsi, kad žmogui kažkas pačiam ant dūšios, susigraudinęs stovėjo, nuoširdžiai bendravo. Tokių dar būna ir, gink Dieve, nebėgi, kantriai išklausai, prieš koroną dar galėdavai ir ranką paspausti.

Tas gyvenimo tarpsnis buvo tikrai įdomus, šaunus, davė patirčių. Į tai žiūriu nulenkęs galvą, su pagarba savo kolegoms. Kiek galėjau ir kiek buvau reikalingas, tiek daviau žiūrovui. Viskas savo vietoje savu laiku, bet negali sustoti, nes tada tapsi kaip tas vanduo su negeru kvapu, smirdantis ir nieko nedarantis. Turi kaip upelis judėti į priekį.

– O dar būna, kad pavadina ne Dariumi, o Pilypuku? Įsivaizduoju, tas personažas labai prilipęs.

– Dažnai. Žmonės, kuriems gal 35-eri ir daugiau, vadina, bet normalu. Dažnas atvejis, kai matai, kad tavo numerį įsivedinėja ne „Darius Balčiūnas“, o „Pilypukas“. Bet yra, kaip yra, neturiu teisės pykti ir kitą kartą man pačiam smagu.

Džiaugiuosi, jei kažkur Lietuvos istorijoje likau žmonių atmintyse. Juk dariau tai, ką sugebėjau, ir kam patiko, tam patiko, kitiems gal ir nepatiko.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – policininkas Pilypukas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – policininkas Pilypukas

– Bet dar ir dabar netrūksta komentarų, kad va tada tai buvo laikai, galėtų sugrįžti Pilypukas į „Dviratį“.

– Neslėpsiu, būna, kad kas paklausia, gal netyčia grįšiu, bet tai yra praėjęs etapas. Gerbiu kolegas, kartais pasižiūriu laidą, bet tikrai į tą formatą nebegrįžčiau, nes nebeturiu ką parodyti. Jei kažkas iš televizijos pasiūlytų kažką įdomaus, gal ir būtų galima pabandyti, bet tai turėtų būti kitas kažkas kito, turėčiau ten tikti ir neprieštarauti sau.

O grįžti į tas pačias šlepetes, daryti tai, ką jau esu padaręs, ir mintyse suvokti, kad esu išsisėmęs, nenorėčiau. Reikėtų jau užversti tą knygutę. Suprantu, kad žmonėms liko atsiminimai, bet gal tegul taip smagiai, skaniai ir lieka. Esu iš tų žmonių, kad kai matau, jog nebeišeina ir grybą pjaunu, to ir nebedarau. Reikia į save savikritiškai pasižiūrėti ir laiku atsitraukti. O tą geriau padaryti dar tada, kai jauti, kad esi skanus.

Be to, suprantu, kad reikia duoti erdvę jaunesniems, o gabaus, kūrybingo jaunimo tikrai yra. Gal šiais laikais sunkiau prasimušti, bet potencialo tokioje mažoje Lietuvoje – be galo daug. Ir man smagu, kai pamatai jaunus žmones juokaujančius, dainuojančius.

Esu iš tų ne senų diedukų, kur man smagu matyti, kaip jauni žmonės kažką daro, veikia (šypsosi). Net iš savo sūnų, kurių vienas yra šou biznyje, o kitas teisės srityje, aš tam tikra prasme mokausi ir man tas įdomu.

– Vis dėlto jūsų sugrįžimas į „Dviratį“ prieš kelerius metus buvo – laidos „Pasivaikščiojimai“ parodija...

– Dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tai man pačiam jau nebebuvo nuoširdu ir teisinga. Tegul neįsižeidžia kolegos, bet, liaudiškai tariant, atidirbinėjau, nes tuo metu finansai man jau tikrai nebuvo svarbūs ir tai dariau daugiau iš solidarumo, pagarbos, kadangi manęs gražiai prašydavo: „Dariau, atvažiuok, reikia.“ O kadangi gerbiu ir Haroldą, ir a.a. Gintarą su Vytautu, važiuodavau, bet jau melavau pats sau ir net nemanau, kad paskutiniu metu gerai suvaidindavau.

O ir tas personažas, neslėpsiu, man nepatiko, buvau kažkoks ne tas, nebeturėjau tos liepsnelės. Įtariu, kad ir žiūrovas suprasdavo, jog jau nebe taip, kaip anksčiau. Dėl to ir sakau, kad geriau laiku atsitraukti. O ir dėmesio man netrūksta, dabar esu iš tų daugiau užsidariusių, tylenių, nemėgstančių didelių renginių, o jei kur ir apsilankau, tai tikrai ne dėl dėmesio, nebėgu prie tos fotosienelės pastovėti.

– Tada prisiminkime senesnius laikus. Kaip atsiradote „Dviratyje“?

– Viskas prasidėjo labai keistai. Dirbau Šiaulių televizijoje, taip pat „Tangomanijoje“ per vieną kanalą, o vėliau Lapėse buvo įkurta „LitPoliinter“, ir aš, kartu su dar bene 15–16 šiauliečių, buvau ten pakviestas. Tapau atsakingas už reklamos skyrių ir tuo metu save mačiau šioje srityje, buvau labiau administracinis vienetas.

Įdomus darbas buvo, mes nė vienas neskaičiavome ir nesuprasdavome, kokie mūsų atlyginimai, bet buvome kūrybingi, užsidegę, susibėgdavome vakarais, juokaudavome, išdykaudavome, vieną kitą gėrimą ragaudavome. Bet nieko bendro su „Dviračiu“ tada neturėjau.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su „LitPoliinter“ komanda
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su „LitPoliinter“ komanda

O po metų darbo, kadangi gimė pirmasis sūnus ir buvo daugiau šeimyninių reikalų, nusprendžiau labiau atsidėti šeimai, atsisveikinau su kolektyvu ir važiavau gyventi atgal į Šiaulius. Čia ir prasidėjo. Audrius Giržadas pasiūlė dubliuoti animacinius filmus, o Arūnas Valinskas – pabandyti suvaidinti „Dviračio šou“.

Tada buvo madinga kurti reklamų parodijas, o viena tokių reklamų buvo „Čia aš, Pilypas, čia mano sauskelnės“. Arūnas Valinskas, Vytautas Šerėnas, Gintaras Ruplėnas parašė scenarijų, o aš iš kokio 120 karto suvaidinau, nes iš pradžių man buvo sudėtinga tiek tekstų, tiek vaidybos atžvilgiu. Tiesa, mokiausi Klaipėdos konservatorijoje klubininkystės, ten šiek tiek aktorinio, scenos kalbos, plastikos pamokų buvo, tai mažyčius pradmenis turėjau, bet tikrai ne didelius.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas

– Tai kultinis Pilypukas gimė iš sauskelnių reklamos?

– Taip, ta reklama buvo pirmas žingsnis, dėl kurio ir atsirado tas mano antras vardas. Būtų buvęs Jonukas, Petriukas arba Aloyzas – turbūt dabar ir būčiau su tokia pravarde. Priaugo tas Pilypukas, o paskui augo ir visi kiti personažai. Darėme ne tik jį, bet ir policininką Pilypuką, Šustrauską, amerikoną, Rugelį.

Ko tik nedarėme – dabar net nesuskaičiuočiau, kiek buvo pabandyta kurti personažų. Bet labiausiai prilipo Pilypukas, iki šių dienų jis ir liko, nors buvo ir kitų vaidmenų.

VIDEO: „Dviračio šou“ 1996 m. – Darius Balčiūnas ir Gintaras Ruplėnas

– Dar vaidinote šiaulietį su beisbolo lazda. Pats esate iš Šiaulių. Ar iš ten ir sėmėtės įkvėpimo?

– Labai gaila, kad didžioji Lietuvos dalis, gal tai daugiau liečia politikus ar, tegul neįsižeidžia, kai kuriuos biudžetinių įstaigų darbuotojus, į tai pasižiūrėjo kaip į absoliučią Šiaulių miesto parodiją. Tačiau kadangi mes važinėdavome koncertuoti pradedant mažais kaimeliais ir baigiant didesniais miestais, tikrai matėme bendrą tendenciją ir tai, kas tuo metu darėsi vidutiniame lietuvyje.

Tų personažų matydavau ir Pakruojy, ir Panevėžy, ir Jonišky, ir Alytuj, ir Marijampolėj, ir kur tiktai nori, todėl buvo bandoma parodijuoti bendrą Lietuvos vaizdą. Netgi mano tarmė, kai filmuodavome, buvo ne grynai šiaulietiška, o maišyta. Gal tik tiek, kad aš pats esu šiaulietis, tai man buvo lengviau, o kartu ir iš savęs pasijuokdavau, tad ir prigijo šiaulietis su beisbolke. Bet ta beisbolkė ne tik Šiauliuose buvo, gal tik labiau tais laikais ten dominavo (šypsosi).

LNK nuotr./Darius Balčiūnas – šiaulietis su beisbolo lazda
LNK nuotr./Darius Balčiūnas – šiaulietis su beisbolo lazda

– O nebuvo baisu kurti tokią parodiją? Iš realių to personažo prototipų į galvą negavote?

– Ne, nebuvo. Kadangi miestas tikrai nedidelis, aš ir būdamas vaikas juos matydavau, augau tame rajone, kur būdavo tokių žmonių. Bet jūs nepatikėsite, iš jų susilaukdavau penkis kartus didesnės pagarbos. Sutikus gatvėje, jeigu jie su manimi sveikindavosi, aš irgi darydavau tą patį, ir nebūdavo absoliučiai jokių įžeidinėjimų.

Atvirkščiai – buvo komplimentų, padrąsinimų, sakydavo, „kaip čia tau juokingai išeina, kaip mes tave suprantame, kaip faina mums pasijuokti patiems iš savęs“. Aš lygiai taip pat galvodavau, kad gausiu kokį kartą sprigtą į kaktą, bet nė karto nėra buvę ir netgi iki šiandien su kai kuriais iš jų, jeigu susitinki, pasisveikini, ir nėra bėdų.

Daugiau įžeidimų gaudavau iš paprastų žmogeliukų, kuriems kažkada kažkas nepatikdavo. Išgirsdavau visokių replikų, kai teko man vieną kitą moterį suvaidinti, nes tais laikais į tai būdavo žiūrima kitaip. Bet tas replikas sakydavo tikrai ne tie su beisbolo lazdomis, jie mano atžvilgiu buvo kur kas kultūringesni.

– Parodijavote ir konkrečius asmenis – politikus Juozą Petraitį, Vytautą Šustauską. Ar teko girdėti, ką jie mano apie šias parodijas?

– Petraitis buvo labai piktas. O Vytautas draugelis numeris vienas. Jis ir skambindavo, ir guosdavosi, aš jį išklausydavau. Teko su kolega būti Šiaulių arenos koncesininku, tai Vytautas ten atvažiuodavo su renginiais ir džiaugdavosi mano parodijomis. Draugiškos kritikos iš jo sulaukdavau nebent, kai jis pasakydavo „aš ne toks, tu ne taip suvaidinai“, arba būdavo jau piktesnių priekaištų, kai dingdavau iš ekranų ir jo nevaidindavau.

Matot, aš jam buvau kaip savireklaminis reikalas. Pasirodo, kuo daugiau jį parodijuodavau, tuo daugiau jam reitingai augdavo ir jam pačiam smagiau būdavo. Tad kai kurie mano personažai tai suprasdavo kaip pridėtinę vertę.

VIDEO: „Dviračio šou“ – daina apie Vytautą Šustauską

Bet buvo ir tokių kaip Petraitis, dar senais laikais ir vieną muitininką vaidindavau, tai esu sulaukęs net piktų laiškų su grasinimais. Visko yra buvę. Vieni toleruodavo, sugebėdavo iš savęs pasijuokti, o kitiems labai žaizda atsiverdavo.

Aš, visų pirma, nuo savęs pradėdavau, kad jeigu nori iš kitų pasijuokti, tai sugebėk ir pats iš savęs. Bet vieni tą moka padaryti, o kiti ne. Jei gauni pelnytą sprigtą už tai, kad ne taip gerai suvaidinai, tai suprantama, bet tokią žaizdą turėti, kai truputį iš tavęs pasijuokia... Mes gi niekada nesijuokdavome iš kažkokių, neduok Dieve, neįgalumų, o tiesiog iš to, ką žmogus daro politikoje ir ką jis daro ne taip.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – Petraitis
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – Petraitis

– Žiūrovai prisimena ir jūsų su Kristina Kazlauskaite duetą – Jadzę ir Poviliuką. Kristina viename interviu yra minėjusi, kad iš visų personažų benamę Jadzę jai vaidinti patikdavo labiausiai. Ar jums buvo lygiai taip pat smagu?

– Man irgi (šypsosi). Mūsų duetas buvo tikrai labai smagus, o ir man pavyko tas toks glušelis, gerai užvažiavęs (juokiasi). Yra personažų, kur ne tiek patikdavo, bet tas man žiauriai patiko ir su Kriste vaidinti buvo kažkas tokio... Ji jau pati kaip bomba vaikštanti, o tu dar prie jos toks bombiukas eini iš paskos.

Asmeninio albumo nuotr./Kristina Kazlauskaitė ir Darius Balčiūnas – Jadzė ir Poviliukas
Asmeninio albumo nuotr./Kristina Kazlauskaitė ir Darius Balčiūnas – Jadzė ir Poviliukas

– O kuris personažas vis dėlto buvo pats mieliausias?

– Tikrai patiko Petraitis, savu laiku ir policininkas Pilypukas, bet vėliau jis žiauriai atsibodo. Aišku, ir Šustrauskas, prezidento patarėjas Raimundas Rugelis. Beisbolininkas šiek tiek, bet paskui užkniso ir nebeįdomu pasidarė.

Matote, būdavo tam tikri etapai, kai koks vienas personažas pakildavo, o kiti nukrisdavo, o man, kaip prie konvejerio nemėgstančiam būti, užknisdavo, kai labai dažnai tą patį reikėjo, liaudiškai tariant, drožti. Tada norėdavosi išbandyti kažką naujo ar prisiminti seniau vaidintą personažą. Tokiom bangom ėjo.

Kuriant personažus labai daug įtakos turėdavo ir grimuotojų darbas. Kai apklijuodavo visokiom barzdom, ūsais ir perukais, pagrimuodavo kokią mėlynę po akim, tas personažas net iš to kažkaip atsirasdavo. Pasižiūri į veidrodį, pasižiūri į tikrą to žmogaus nuotrauką ir lipdai.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – Vytautas Šustauskas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas – Vytautas Šustauskas

– Jūsų laikais „Dviratis“ buvo be galo populiarus – viena žiūrimiausių laidų. Kaip manote, kodėl žmonės tada taip pamilo šią komandą?

– Tuo metu nebuvo tiek daug humoristinių laidų, personažų, o ta laida buvo tikrai ant didelės bangos, nes visiems labai patiko, kai yra kažkas parodijuojama – ar reklama, ar politikų darbas. Mūsų kolektyvas kartu augo, tai ir aš, aišku, pramokau daugiau vaidybos, bet savęs aktoriumi nelaikiau, vadinau tokiu chaltūrščiku.

Tačiau mes viską darėme nuoširdžiai – tiek televizijoje, tiek koncertų metu. Žmonės supranta, ar tu čia melą paleidai, ar tikrai gyveni su tuo personažu. Tas juos pakabino, o ir konkurencijos nelabai buvo, tad ir tapome tokie mielesni.

Kitą kartą bus sunku padaryti kažką panašaus ar kai kuriuos pakartoti – ar Rolandą Kazlą, ar Kristiną Kazlauskaitę, gal ir Pilypuką. Žmonėms tai įaugo į pasąmonę, užsifiksavo. Juk ir pasaulinius aktorius – Louis de Funesą ar Jimą Carrey – pakartoti sunku.

– Iš pradžių „Dviratyje“ vaidindavo mėgėjai. Dabar – profesionalūs aktoriai, tačiau pasigirsta nuomonių, kad anksčiau viskas būdavo nuoširdžiau. Kaip manote, čia nostalgija sužaidžia ar iš tiesų taip yra?

– Senais laikais net nelabai domėjomės, kiek gausime finansų. Kadangi tai buvo pradžia, dar buvo studentiško užsidegimo, kai norėjai kurti, daryti, mažai galvojai apie kasdienybę, apie tai, kaip gyvensi, ką šeimai perneši. Mes buvome jaunesni ir labiau tam atsidavę.

Paskui, reikėtų pripažinti, tai tapo šiek tiek konvejeriu. Jau ir laidai daugiau nei 25 metai, tai manyčiau, kad kaip ir man po 15 metų tapo rutina, taip ir čia, ir nesvarbu, ar profesionalai vaidina, ar ne. Galų gale, tie žmonės irgi sensta ir jei tą pati darai tiek metų, kažkas atsitinka.

Anksčiau tikrai buvo truputį nuoširdžiau. Ypač tais laikais, kai ir Kazlas buvo, ir Kristina dažniau pasirodydavo. Tegul neįsižeidžia dabartiniai žmonės, bet pas mus toje komandoje buvo šiek tiek kitaip. Laikmetis keičiasi, gal dabar irgi gerai, tik man kitaip atrodo. Ne taip jau dažnai laidą matau, bet būna, kad pasidžiaugiu, kai kas nors pavyksta, o kartais jauti, kad kolegos ir nepataikė. Tačiau juk ir mums ne visada pavykdavo (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas, Kristina Kazlauskaitė, Vytautas Šerėnas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas, Kristina Kazlauskaitė, Vytautas Šerėnas

– O jūs pats niekada nenorėjote tapti profesionaliu aktoriumi?

– Neslėpsiu, kai mokiausi konservatorijoje ir truputį ragavome aktorystės, buvo mažytis noras, tik supratau, kad to niekada nebus, nes man buvo problema ne tiek su vaidyba, kiek su tekstų mokymusi. Kolegos su manimi labai vargdavo, nes man taip pasiklysdavo žodis galvoje, kad iš 15-to karto sakinį pasakydavau. Aišku, paskui pradėjau sisteminti tekstus, surišti juos su vaizdiniais, ir išeidavo. Pasirodo, reikėjo laiko ir praktikos, o šiandien turiu gerą atmintį, daug ką atsimenu.

Antra, kadangi esu šiaulietis, vis išlįsdavo tarmė, esu gavęs ir velniukų dubliuodamas animacinius filmukus, kai kirtį ne ten uždėdavau ar šiaulietišką sakinį padarydavau. Tad noras buvo, bet reikėjo suprasti, ar galėsi, todėl daugiau save mačiau prie renginių, o televizijoje atsidūriau netyčia – traukinukas atvažiavo į tą sustojimą ir įlipau.

Archyvinės nuotraukos ir kadrai iš Dariaus Balčiūno-Pilypuko dabarties – galerijoje:

– Buvo metas, kai dažnai važinėdavote į gastroles, o per televiziją jus būdavo galima išvysti kas savaitę. Koks jausmas tada buvo būti dėmesio centre? Sakėte, sirgote žvaigždžių liga.

– Tas garbinimas, atpažinimas psichologiškai suveikė, kad prasirgau ir aš, ir daugelis kitų, bet paskui jau nusileidi ant žemės ir tuos dalykus priimti normaliai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nebuvo malonu, bet buvo ir kita kaina, kai atpažinimas pradėjo ir varginti. Gerai, jei mandagiai prieina ir pasirašai, bet jeigu „a girdi, ką yra, ateik čia“, jau nesmagu pasidarydavo.

Atėjo metas, kai po renginio bėgdavau į šoną ar įjungdavau durnelį, kad tik greičiau į automobilį ir namo. Buvo visko – ir smagių dalykų, ir pamokų, kad reikia išlikti žmogumi ir suprasti, kad scena ir televizija yra darbas, o gyvenimas teka sava vaga, tad turi ir šiukšles išnešti, ir maistą gaminti, ir kitas pareigas šeimoj atlikti.

– O kas padėjo tai suprasti?

– Žmona labai į vietą viską padėjo, padėjo susigaudyti, nes nosis buvo pakilusi aukštai. Vieną gražią dieną pasakė: „Žvaigždyną palik už durų, o dabar eik malkų židiniui atnešti.“

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su žmona Daiva
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su žmona Daiva

Todėl mano išmintis atlikėjams – stenkitės į tai žiūrėti kaip į gyvenimo nuotykį ir susiraskite papildomų veiklų, nes nebūsite visą gyvenimą labai populiarūs, įdomūs. Gal atpažins gatvėje, gal dainuosi, gal kursi, bet tie maštabai žymiai mažės tiek finansine, tiek užimtumo prasme, kad tave kvies tikrai nebe kiekvieną savaitgalį, o gal tik kartą per pusmetį.

Jeigu kažkas serga ta liga, siūlyčiau greitai prasirgti ir prisiminti kaip fainą baiką, bet nesirgti labai ilgai, nes galvytėse psichologinių bėdelių gali atsirasti. Puikiai matau ir suprantu žmones, kurie krenta į labai dideles depresijas. Gaila, todėl tam reikia ruoštis, save truputį supurtyti.

– Ir jūs pasitraukti iš televizijos iš anksto ruošėtės?

– Taip. Kai gavau spyrį ir supratau, kad gyvenimas eina ir kita vaga, kai supratau, kad visą gyvenimą to nedarysiu, tai ir verslai lygiagrečiai atsirado, kurių vis daugėjo, ir ėmiau psichologiškai save ruošti.

Aš iš tų žmonių, kurie mėgsta žinoti, kas manęs laukia, ar rytoj einu į darbą, ar užsidirbsiu, o ne būti tuo personažu ir nežinoti, ar šią savaitę kvies vaidinti į televiziją, ar šį savaitgalį kvies vesti renginio, ar gausi pajamas, ar galėsi planuoti gyvenimą, šeimos biudžetą, vaikų studijas, norus, fantazijas, keliones. Ta nežinomybė labiausiai ir erzino, aš jos bijojau, todėl iš anksto galvojau, ką veiksiu, kai man bus, tarkim, 50 metų. Dėl to neturėjau jokių depresijų ar problemų su alkoholiu, vaistais.

O šiandien matydamas ypač feisbuko žvaigždutes, tegul jos neįsižeidžia, bet kai kurios labai juokingai atrodo, matau būsimus psichologinių problemų turinčius žmones, nes anksčiau ar vėliau visa tai baigsis ir prasidės nesąmonės. Gink Dieve, kad taip nebūtų, bet feisbukas kai kuriems drasko smegenis.

Kalbu ir apie tai, ką jie daro su savo asmeniniu gyvenimu – kai esi jį atidaręs per visus galus, užsidaryti bus sudėtinga. Reikia nepamiršti, kad šalia yra šeimos nariai. Aš ir pats pajutau, nors feisbukų tada dar nebuvo, kad tėvo veiklos pasekmės vaikams mokyklose kartais buvo smagios, kartais nelabai. Gal ir buvo smagu, kai sūnums sako „o, pilypukai eina“, gal didesnį dėmesį gaudavo, bet būdavo ir sprigtų.

– Išėjęs iš televizijos grąžinate skolą ir šeimai?

– Taip, nes nuskriaudžiau ją. Kaip bebūtų, nebuvau pats geriausias tėtis, gal ir pats geriausias žmonos vyras, todėl dabar bandau atiduoti tam tikras duokles. Bet, galų gale, ir pats turėjau įdomių planų, kaip kad meškerės, stovinčios vos ne 15 metų – nežvejota tiek laiko. Daug dalykų, atrodo, paprastų, bet malonių nepadaryta.

Ir nemeluosiu sakydamas, kad savęs nemylėjau. Na, tikrai nemylėjau. Mėčiausi į šonus, dalinausi, gal net per daug savęs atidaviau kai kuriose vietose. Esu daug kur nukentėjęs, nudegęs nagus, buvo ir nedraugysčių, ir apgavysčių, kai tiki žmogumi, o vėliau nusivili. Visko yra atsitikę, kaip ir kiekvienam žmogui. Tokie patys žmogeliukai visi esame.

O ir gyvenimas nebuvo tik linksmybės, vaidyba. Buvo ir duobių, ir pakilimų, ir sėkmių, ir nesėkmių. Niekuo nesiskiriu nuo kitų, tiesiog savo laiku buvau tam tikroje vietoje, kur mane netyčia pastebėjo ir man pasisekė. O kad jau išėjo kažką suvaidinti, pajuokinti, tai gal ir turėta viduj kažko.

– O ar dabar, baigus tą etapą, nenutrūko ryšiai su tada sutiktais žmonėmis?

– Tikrai ne. Kadangi organizuojame vieną kitą renginį, tenka susitikti. Kartais ir mūsų užsakovai jų teiraujasi, kviečia į renginius, o mes tarpininkaujame. Pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu. Man likę gerų prisiminimų, tegul tik jiems sekasi, tegul atranda naujus talentus. Svarbiausia judėti į priekį, neatsigręžti atgal su skauduliais, įžeidimais. Nors buvo visko, kai ką gali užmiršti.

Asmeninio albumo nuotr./Gintaras Ruplėnas, Kristina Kazlauskaitė, Darius Balčiūnas, Arūnas Valinskas, Vytautas Šerėnas
Asmeninio albumo nuotr./Gintaras Ruplėnas, Kristina Kazlauskaitė, Darius Balčiūnas, Arūnas Valinskas, Vytautas Šerėnas

– Vis dėlto kai kurių jau nebėra tarp mūsų – Vytauto Šerėno, Gintaro Ruplėno. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad tiek laiko praleidę kartu buvote tapę tarsi šeima. Kaip išgyvenote tas netektis?

– Tie išgyvenimai nėra pasibaigę. Neslėpsiu, kad juos abu mažiausiai kartą per savaitę prisimenu. Ir vakarus, ir koncertus, ir pasakytas išmintis. Jie už mane vyresni buvo, tai su Vytautu siejo vos ne tėviški ryšiai, į jį žiūrėdavau kaip į tėvuką, kuris pataria ar sprigtą duoda už kokią blogą vaidybą arba blogai pasakytą tekstą. Su Gintaru santykiai buvo broliški, jis labai nuoširdus buvo, o mes dar ir vieno ženklo, Mergelės, tai tikrai laukai sutapdavo.

Bet yra, kaip yra, ir manau, kad niekas niekur nedingo, nesvarbu, kad jie kitose formose, kitoje vietoje, erdvėje, bet prisiminimai išlieka, o pagrindinis skaudulys tas, kad tiesiog per anksti. Kadangi žinojau jų siekius, tikslus, norus, planus, tai man dvigubai skauda dėl to, kad nepadaryta tai, ko jie norėjo. Ir vienas, ir kitas gyvenime norėjo dar daug nuveikti – knygas rašyti, keliauti, būti, važiuoti. Nesmagu tai, nesmagios ir aplinkybės.

Tačiau suprantu, kad visi ten atsidursime ir į tą vietą, išėjimą žiūriu truputį su linksma gaida. Karts nuo karto mėgstu pakelti galvą į dangų ir pabendrauti su vienu kitu artimu žmogumi ar kolegomis, kurie išėjo, su kuriais tikrai buvo gerų prisiminimų. Aišku, artimiesiems dar skaudžiau, bet taip surėdytas gyvenimas, kad dulke ateini, dulke išeini. Lieka prisiminimai (atsidūsta).

– Liko prisiminimai, tad gal kažką smagaus prisimintumėte?

– Vytautas galėdavo juokauti, bet kartais būdavo ir žiauriai piktas, kartais jo net bijodavai, būdavo ir tokių situacijų (juokiasi). Kartą išvažiavom savaitgalį koncertuoti, o tokios išvykos būdavo su nakvynėmis viename ar kitame miestelyje, ir ateiname viename iš jų pusryčių: mes visada užsisakinėdavome blynelių, o Vytautas buvo kiaušinienės mėgėjas, jam iš ryto tai buvo kažkas ypatingo.

Tai padavėjai Vytautas ir sako, kad nori kiaušinienės, o ji atsako – nėra. Tada Vytautas klausia: „O jeigu užsisakyčiau blynų, būtų?“ Būtų, sako. Vytautas nenusileidžia: „Jūs man pasakykit, iš ko blynus darote?“ „Na, tai iš kiaušinių, miltų, druskos, vandens ir pieno“, – atsako padavėja. Vytautas klausia: „O iš ko darytumėte kiaušinienę, jei būtų?“ „Na, iš kiaušinių.“ Tada Vytautas sako: „Aš užsisakau blynų, bet jūs tuos du kiaušinius blyno permuškit ir iškepkit kaip kiaušinienę.“ Vis tiek jam sako, kad nėra, tai jis iki tokio lygio, kad „gerai, aš einu į virtuvę, nusiperku tuos du kiaušinius ir pats išsikepu“.

Tada tos moterys nuėjusios į virtuvę susigėdo ir iškepė jam kiaušinienę. Reikėjo matyti jo, suaugusio žmogaus, veidą, kuris tada buvo kaip kokių penkerių metų vaiko su didele bambonke rankose arba ledų porcija. Toks jis buvo laimingas.

O Gintaras buvo mėgėjas sekti tekstus – ar teisingai ir vietoj pasakyta, ar nepraleista. Būdavo, gastrolėse vaidindavau tokią padykusią panelę, Vytautas vaidino jos mamą, močiutę, o Gintaras – tėtį. Tuose tekstuose pagrybaudavau į šoną, tai kartą Gintaras jau ėmė ne tik savo, bet ir mano tekstus sakyti, o man mintyse jie kažkur išplaukę buvo. Iš Gintaro gaudavau daug pastabų, kad kažkur ne ten pasakiau, nes tai buvo mūsų pagrindas – teisingoje vietoje panaudotas žodis keldavo juoką.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas, Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas, Kristina Kazlauskaitė, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas, Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas, Kristina Kazlauskaitė, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas

– Kaip verslininkas pasakykite – verslas ir humoras lengvai suderinami dalykai?

– Manau, kad taip. Linkėčiau daugeliui verslų vadovų, buhalterių, savininkų visada turėti blaivų, gerą, savalaikį juoką, nes tai tikrai padeda. Pajuokauji su žmonėmis, jiems nuotaiką pakeli. Aš tai dabar ir stengiuosi daryti. Taip, būna tokių susirinkimų, kur tampu neatpažįstamas, tenka pabūti piktu dėde, bet visur yra balansas, reikia stengtis išlaikyti. Humoras niekada nebuvo blogai. Gal kitą kartą reikia atsargiai, kad ko nors neįžeistum, bet jeigu žmonės daugiau šypsosis, skleis gerumą, šiltumą, paišdykavimą, visiems nuo to bus lengviau.

Žiūrėkit į tą patį feisbuką kaip į bajerį, nedarykit tragedijų, nes kartais ir mane stebina ten esantys pikti pasisakymai. Todėl džiaugiuosi, kai įmetu kokią juokingą nuotrauką ir pakeliu kam nors nuotaiką. Visiems linkiu būti geresniems.

– O kaip klostosi šeimos gyvenimas? Vaikai užaugę, o su žmona kartu esate daugiau nei tris dešimtmečius.

– Vyriausiam sūnui jau 27 metai, baigęs mokslus Anglijoje, susijusius su šou bizniu, muzikos kūrimu, prodiusavimu. Iki virusų keliavo po pasaulį didžėjaudamas. Jis ir kuria muziką, ir groja, turi garso įrašų studiją. Dar ir tinklalapius šiek tiek programuoja.

O jaunėlis ketvirtame teisės kurse universitete, irgi žengia tvirtus žingsnius ir jau dirba mūsų reklamos įmonėje „Pramuštgalvis“, yra Vilniaus filialo vadovas. Šaunu matyti, nors savo verslų vaikams per prievartą niekada nekišau. Reikėjo laiko, kad jie patys suprastų ir nuspręstų, ko nori, o aš niekada nebuvau iš sakančių, kad šeimos verslą vaikai būtinai turi tęsti. Taigi, sūnus besimokydamas porą metų padirbo teisės įmonėje, bet suprato, kad geriau tęs įmonės verslą, tad tarp mūsų dabar atsiranda darbiniai santykiai.

Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su sūnumis
Asmeninio albumo nuotr./Darius Balčiūnas su sūnumis

O žmona Daiva lygiai taip pat nuo verslų nenutolusi, ypač prie apartamentų prisideda, tai mes tokie dirbantys, bendraujantys. Nesakysiu, kad esame jauni pensininkai, nes dabar kaip tik naujas etapas, nauji iššūkiai. Aišku, kaip ir visiems, būna ir linksmų, gerų dienų, ir nesąmonių. Toks jau tas gyvenimas, negali būti visada rožėmis klotas.

– Jūsų žmona – ir pirmoji bei vienintelė jūsų meilė. Santuokos receptą turite?

– Tiesiog taip išėjo. Susipažinome labai keistomis aplinkybėmis – aš vesdavau diskotekas, o ji atėjo su draugėmis, tad nuo to laiko ir likome kartu. Vos ne septynerius metus draugavome, paskui, gana anksti, 21-erių, susituokėme, vaikai greitai atsirado.

Gal pritrūko šeimai mano dėmesio ir laiko, bet, iš kitos pusės, stengiausi rūpintis tuo, ko pats vaikystėj negavau, nes augau be tėvuko, jis anksti mirė, tai reikėjo daug kur kabintis į gyvenimą pačiam – ir anksti dirbti, ir duonos parnešti namo.

Tai ir čia stengiausi, kad šeima turėtų bent jau pradinius dalykus – skaniai pavalgyti, kažką gražesnio apsirengti, kažkur gyventi, kažką mokytis, kažko pasiekti, kažkur keliauti. Dabar atidavinėju tą dėmesio skolą, sekasi gal ne taip lengvai, bet judu į priekį.

O šiuo metu, kai daug porų skiriasi, esu nustebęs, kad taip greit galima susituokti ir taip greit skirtis, o dar ir aplinkybės juoką keliančios. Paskui gailėsitės. Praeis penkeri ar dešimt metų ir verksit atsisėdę, kaip lengvai išsiskyrėt, ypač kai prisiminsit, dėl ko tai įvyko.

Tad patarčiau turėti daugiau kantrybės. Receptas toks – ilgai nesipykite, daugiausia penkias minutes. Taip mes ir darome – jeigu ir susipykstam, penkios minutės ir vėl viskas gerai. Daug tylėjimo dienų pas mus nėra buvę, daugiausia tylėta kokią valandą. Reikia galvoti apie tai, kas iš to, kas toliau formuosis. Negi ir toliau gilinsi problemą? Tai ji ir gilės. Bet jei nori su tuo žmogumi gyventi, matai ateitį, galimybes, tada vienoj ar kitoj vietoj turi nusileisti arba stebuklingą žodį „atsiprašau“ pasakyti.

Ir tolerancijos, pasitikėjimo reikia, neuždaryti vienas kito narveliuose, neprigalvoti vienas kitam nebūtų taisyklių. Aš mėgstu ir maistą gaminti, pirkinių parnešti, ir gaunu kitą kartą velnių, kad priperku ne maisto, o visokių cheminių niekų, bet į viską paprasčiau reikia žiūrėti.

Jeigu nėra nuotaikos, tai nelįsk, nereikalauk, kad būtinai dabar grindis išvalytų ar maistą gamintų. Arba dažnas pykstasi dėl šiukšlių išnešimo. Tai vėliau išneši tas šiukšles, kokios bėdos?

– Tikriausiai reikėtų palinkėti, kad visos poros tiek išminties turėtų. O ko dabar sau palinkėtumėte artėjantiems 50 metų?

– Tikrai aš tuo dar nesiskundžiu, bet palinkėčiau sveikatos, nes suprantu, kad tas pusė šimto metų jau yra praėję, o tepalo kažkur čia neįsipilsi, guolio nepasitepsi, tai sveikata vienas iš svarbiausių dalykų.

Aišku, ir kad sveikas protas būtų. Aš ne iš tų, kur gali tik sėdėti, drybstoti prieš teliką. Man reikia veiksmo, judesio, noriu daug dar padaryti, judėti į priekį, tad sau linkiu ir kantrybės, ir jėgų. Gal dar kažkokio įdomesnio dalyko, kad ir kitiems būtų įdomu, ne tik man vienam. Sveikatos, galų gale, ne tik sau, bet ir antrai pusei, vaikams, kolegoms, draugams. Ir abipusio supratimo.

– O ką perduotumėte skaitytojams, žiūrovams, kurie pasiilgo Pilypuko?

– Jeigu per tą buvimą televizijoje pavyko padaryti, kad tarp jų bėdų atsirastų vieną ar kitą vakarą šypsena, labai džiaugiuosi. Linkiu, kad tos šypsenos nedingtų, kad mane prisimintų geruoju ir jeigu nors šiek tiek prisidėjau prie geresnės nuotaikos, esu tikrai laimingas.

Noriu visiems palinkėti į daug ką žiūrėti paprasčiau. Aš ir pats buvau sau per daug reiklus, kartais piktas sau ir kitiems. Kaip ten sako – kurie juokauja, patys didžiausi zanūdos. Aš irgi toks esu buvęs ir savikritiškai pasakysiu – nebūkit tokie.

Būkit linksmi, nuotaikingi, ir jei kas neišeina, pasijuokit iš savo bėdos ar nepavykusio dalyko, bet užsidegę judėkit į priekį, pabūkit tokie truputį pramuštgalviai, siekit tikslo teisingom priemonėm ir nesustokit niekada. O man smagu, kad jūs prisimenate ir duok Dieve, kad išlikčiau žmonių akyse, pasąmonėje ir atminty tuo tokiu Pilypuku – šiek tiek pajuokavusiu ir pajuokinusiu žmogumi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Astai Baukutei – 53: apie naują gyvenimą, drąsą skirtis ir išėjusius draugus, kurių trūksta labiausiai

TAIP PAT SKAITYKITE: Ilona Penkauskienė – išskirtiniame interviu: apie gyvenimą Italijoje, šeimą ir žlugusį verslą

Komentarai: 20

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu Tik 15min
Interviu

Video

00:41
06:07
01:06

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką