Kartais atrodo, kad jis turi net geresnę atmintį už mus pačius. Jis turi savitą atmintį – sudėtingą fizinių, cheminių ir biologinių pėdsakų rinkinį, kurį palieka kiekvienas mūsų sprendimas. Būtent ši nematoma atmintis dažnai ir nulemia, ar kitų metų derlius bus sėkmingas.
Trys atminties lygmenys
Norint suprasti dirvožemio atmintį, ją galima suskirstyti į tris pagrindinius lygmenis, kurie nuolat veikia vienas kitą.
Fizinė atmintis – tai patys akivaizdžiausi pėdsakai, kuriuos palieka mūsų veiksmai. Tai dirvožemio suslėgimo zonos, susidariusios po sunkios technikos pravažiavimo, arba suardytos struktūros sluoksniai po netinkamu laiku atlikto arimo. Ir šie randai, deja, nėra tik kosmetinis defektas. Jie realiai apriboja šaknų vystymąsi ir vandens judėjimą, o jų poveikis gali būti juntamas ne vieną sezoną.
Cheminė atmintis – tai dirvožemyje išliekantis maisto medžiagų balansas, pH lygis ar net naudotų cheminių preparatų likučiai. Pavyzdžiui, intensyvus mineralinių trąšų naudojimas gali palikti ilgalaikį dirvožemio parūgštėjimo pėdsaką, o tam tikri herbicidai gali išlikti aktyvūs dirvoje ir neigiamai paveikti jautrias vėlesnių metų kultūras.
Biologinė atmintis – tai pati sudėtingiausia ir svarbiausia atminties dalis. Tai – dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų bendruomenė. Kiekvienas augalas, kiekvienas žemės dirbimo būdas palieka unikalų mikrobiologinį parašą. Būtent ši gyvoji atmintis lemia dirvožemio gebėjimą skaidyti organines liekanas, kovoti su ligų sukėlėjais ir aprūpinti augalus maisto medžiagomis.
Biologinės atminties įrašai: nuo monokultūros iki sėjomainos
Mikrobiologinė dirvožemio atmintis veikiausiai yra pati įdomiausia. Savo veikimo principu ji labai primena žmogaus imunitetą. Kaip teigiama Kornelio universiteto (JAV) mokslininkų publikacijose, skirtose dirvožemio ekologijai, įvairiapusė sėjomaina sukuria turtingą ir atsparią mikroorganizmų bendruomenę, kuri geba natūraliai slopinti ligų sukėlėjus.
Auginant skirtingas kultūras (javus, ankštinius, aliejinius augalus), mes kartu maitiname skirtingas bakterijų ir grybų grupes, taip didindami jų įvairovę. Toks dirvožemis yra gyvybingesnis ir atsparesnis stresui.
Ir atvirkščiai – atsėliavimas arba siaura sėjomaina (pavyzdžiui, tik kviečiai – rapsai) palieka labai skurdžią biologinę atmintį. Įsivyrauja tik tos mikroorganizmų grupės, kurios prisitaikiusios prie dominuojančių kultūrų, o kartu su jomis kaupiasi ir specifiniai tų kultūrų ligų sukėlėjai. Toks dirvožemis tampa labiau pažeidžiamas, reikalaujantis vis daugiau cheminių intervencijų.
Kaip perrašyti dirvožemio atmintį?
Ką daryti, jei laukai turi neigiamą fizinę, cheminę ar biologinę atmintį? Atsakymas – ją reikia palaipsniui perrašyti. Svarbiausi įrankiai tam – sėjomaina ir tarpiniai pasėliai, kurie įneša į dirvožemį naują genetinę ir biologinę informaciją.
Tačiau kai dirvožemis yra stipriai nualintas, natūralūs atsikūrimo procesai gali būti lėti. Čia į pagalbą ateina moderniosios biotechnologijos. Kaip pabrėžia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro specialistai, vienas iš efektyviausių būdų atkurti degraduotų dirvožemių gyvybingumą yra tikslingas naudingųjų mikroorganizmų įterpimas.
Biologiniai preparatai, kurių sudėtyje yra įvairių naudingųjų bakterijų ir grybų padermių, veikia tarsi operacinės sistemos atnaujinimas. Jie įneša į dirvožemį trūkstamą biologinę įvairovę, kuri padeda greičiau skaidyti toksiškas augalų liekanas, slopinti ligų sukėlėjus ir atkurti sveiką maisto medžiagų ciklą.
Kartais atrodo neįtikėtina, bet kiekvienas sprendimas, priimtas šį rudenį – nuo pasirinkto žemės dirbimo būdo iki augalų liekanų tvarkymo – bus įrašytas į dirvožemio atmintį. Pabrėžiu – kiekvienas. Šie įrašai kaupiasi ir lemia ne tik kitų, bet ir dar tolesnių metų derliaus stabilumą bei ūkio atsparumą klimato iššūkiams.
Būtent čia, mano galva, ir keičiasi požiūris į patį ūkininką. Jis tam tikra prasme tampa ne tik savos žemės dirbėju, bet ir jos istoriku bei archyvaru. Tai didžiulė atsakomybė, bet kartu ir didžiulė galia.
