Bendrovės „Linas Agro“ Agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė akcentuoja, kad apsaugoti javus nuo pavojingų virusų gali būti lengviau nei įsivaizduojame – prireiks tik mąstyti moderniau ir klausyti gamtos ritmo: „Patyrę ūkininkai žino, kad pajuodavusios arba tuščios varpos yra dar rudenį įvykusių virusinių pažeidimų pasekmė. Pažeistas augalas neužaugina grūdų, apmiršta ir ima gesti. Nuo to galima apsisaugoti.“
Amarai – javų viruso platintojai
Pirmas klausimas – kodėl pastaraisiais metais daugėja javų virusinių pažeidimų, kas šį užkratą platina? G.Pšibišauskienė primena, kad šiltėjantis klimatas ir šilti rudenys sudaro sąlygas didėti kenkėjų populiacijai. Šiuo atveju didžiausi javų virusų platintojai yra amarai. Rapsams – cikados. Dalis šių gyvių yra virusų platintojai.
„Gamtoje iš esmės beveik niekas nepasikeitė, tik minėtiems gyviams, platinantiems pavojingus virusus, susidarė tinkama terpė dar labiau pasidauginti. Kol jų buvo mažiau, tai ir virusai ne taip plačiai išplisdavo. Jų daroma žala tiesiog nebuvo žymi ir reikšminga“, – paaiškina agrotechnologijų žinovė.
Ką daryti? Pašnekovė teigia, kad chemija čia padės tik dalinai. Nuolat purškti insekticidus – ne išeitis. Gali padėti dienai ar kitai, tačiau amarai labai greitai dauginasi ir veda gyvus jauniklius, kurie iškart maitinasi ką tik sudygusiais javais – taip dalis javų yra užkrečiama. Virusai pažeidžia augalo augimo procesus. Pavasarį viruso pažeistas javas užauga nepilnaverčiu. Jis greitai ima gesti, užpuola celiuliozę skaidantys juodgrybiai.
Specialistė pažymi, kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kaltininkai yra būtent grybai – juk matome akivaizdžius pažeidimus. Tačiau jie yra tik žalingo viruso poveikio pasekmė.
„Ši problema iš esmės yra užkoduojama rudenį. Tiesą sakant, rudenį nelabai galime ir pamatyti to viruso padarinių – tik vėliau suprantame, kai augalas nesivysto ir greičiau numiršta“, – sako G.Pšibišauskienė.
Verta pažymėti, kad žemės ūkyje nėra vaistų nuo paties javų viruso, o insekticidais galima vos vos pareguliuoti amarų populiaciją porai dienų. Šiai dienai amarai labiau dauginasi dar ir dėl to, kad žemdirbystė stengiasi ir privalo laikytis žaliojo kurso rekomendacijų, dėl kurių šie vabzdžiai nuolat turi daug šviežio maisto.
Žemdirbystėje vyksta nuolatinis žalinimas: sėjami tarpiniai pasėliai, kuriuose amarai sėkmingai dauginasi: „Kai sudygsta javai, jie iškart puola prie jų – šviežia, skanu. Turėtume išmintingai pasverti, kiek mes išgalime būti atlaidūs ir dėmesingi gamtai ir kiek mums būtinai reikia iš jos.“
Tenka derintis prie gamtos pokyčių
Kokia rekomendacija, norint išvengti javų virusų? Pirmoji – stengtis kuo labiau išvengti sudygusių javų kontakto su amarais ar kitais virusų platintojais. Tai galima padaryti šiek tiek koreguojant sėjos pradžią. Antroji – rinktis modernias tolerantiškas virusų poveikiui veisles.
Agrotechnologijų plėtros vadovė teigia, kad mūsų žemdirbystėje yra gana tiksliai nustatyta, kada geriausia sėti. Darbai surikiuoti pagal tai, kokia temperatūra pas mus tuo metu vyrauja ir kiek turime saulės šviesos.
Jei norime, kad amarų platinamų virusų poveikis būtų minimalus, geriausia pasirinkti kuo vėlesnį įmanomą sėjos laiką. Tikėtina, kad vėliau bus vėsiau ir amarai taip aktyviai nesidaugins. Tiesa, šioje vietoje turime kitą bėdą – negalima sėjos nukelti per vėlai, nes sėklai sudygti būtina saulės šviesa.
„Tokia situacija – šilumos atsirado daugiau, o šviesa niekaip nepasikeitė. Mes turime gana tiksliai apibrėžtą sėjos laiką. Pavyzdžiui, žieminiams kviečiams – nuo rugsėjo 10 dienos iki spalio pirmos dekados. Vadinasi, reikia stebėti orus ir orientuotis bent jau į rugsėjo antrąjį dešimtadienį. Būtina, kad būtų dar pakankamai daug saulės šviesos, nes kviečiai rudenį dygsta, krūmijasi. Po spalio 10 dienos šviesos pradės labai trūkti. Diena jau ir dabar yra keliomis valandomis sutrumpėjusi“, – pažymi pašnekovė.
Ji taip pat primena, kad turime elgtis moderniai ir lanksčiai: „Prieš virusus efektyviausia kovoti prevencinėmis priemonėmis. Reikia derintis prie gamtos pokyčių ir selekcionuoti virusams tolerantiškas veisles – tokiu būdu saugosime gamtą ir gausime geresnį derlių. Nuostabu, kad mūsų ūkininkai iš tiesų stengiasi eiti tobulėjimo keliu. Klaidų visiškai išvengti sunku, tačiau verta pasistengti išgirsti gamtą ir prie jos prisitaikyti.
Pavyzdžiui, neseniai buvo geriausios rekomenduojamos dienos žieminiam rapsui sėti, tačiau dabar man atrodo, kad buvo kiek per šalta ir pasėlius užplakė lietus. Gal reikėjo šiek tiek palaukti ir sėti šią savaitę?“
