Sekite 15min Google
Paskutiniame etape jo laukė ypač mėgstama šiaurė – vingiuoti Suomijos neasfaltuoti keliai, Norvegijos fjordų grožis ir visada iš kojų verčiantis vėjas šiauriausiame Europos taške. Be to, keliautojui pavyko „suvesti sąskaitas“ su vienu nedideliu miesteliu.
Paskutinis etapas
K. Mieliausko ekspedicija „Europos vertikalė: bekelė“ pasiekė finišą – kovo mėnesį startavęs Graikijos sostinėje Atėnuose motociklininkas per 8 etapus pervažiavo 13 Europos šalių ir pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapą. Paskutiniojo etapo metu motociklininkai įveikė 2534 km per 9 dienas.
Šiame projekte keliautojas važiavo išskirtinai neasfaltuotais keliais ir bekele, be to, kartu su žinomu keliautoju kiekviename etape važiavo ir po vieną ar kelis motociklų entuziastus, kurie norėjo tiek išbandyti bekelę, tiek ja važinėja, tačiau siekia pasisemti daugiau patirties ir leistis į nuotykį.
Aštuntajame etape kartu su K. Mieliausku per Suomiją ir Norvegiją važiavo trys vokiečiai – sekantiems motociklininko keliones jau pažįstami Karin ir Tobias, o prie jų prisijungė motociklų entuziastė Anke. „Prieš prasidedant etapui dėl jos buvo šiek tiek neramu, nes Ankei tai buvo pirma patirtis važiuojant neasfaltuotais keliais. Bet jau po kelių dienų įsitikinau, kad žmonės iš šiltesnių ir kalnuotų kraštų vairuoja labai gerai – vokietei sekėsi puikiai. Be to, net ir būdama kiek žemesnio ūgio, puikiai jautėsi su CFMOTO, nes yra galimybė pažeminti motociklą 20 mm, nenaudojant jokių papildomų detalių“, – sako K. Mieliauskas.
Pasienis ir vingiai
Paskutinis ekspedicijos etapas prasidėjo iš Talino keltu persikėlus į Helsinkį. Iš čia maršrutas vedė į Suomijos rytus, iki pasienio su rusija, ir toliau palei sieną kilo į šiaurę. K. Mieliauskas sako, kad tokį maršrutą rinkosi pirmą kartą: „Anksčiau važiuodavau vakarine puse arčiau jūros arba Suomijos centrine dalimi. Todėl šiai kelionei norėjau pakeisti aplinką, o kita vertus, šioje dalyje neasfaltuoti keliai žymiai vingiuotesni, todėl važiuoti ir įdomiau, ir daugiau iššūkių. Būtent tai ir sužavėjo – nesibaigiantys miškai, kalvos ir vingiai.“
Motociklininkas pasakoja, kad teko susidurti ir su pasienio apsaugos pareigūnais, kurie keliautojus stabdė kelis kartus. Jie rodė geltonai sužymėtą pasienio ruožą, aiškino, kad už ženklų eiti draudžiama, net davė lankstinukų su informacija, kaip nesielgti.
„Beje, daug „adventure“ tipo motociklininkų Suomiją kritikuoja dėl jos plačių ir tiesių, greitkelius primenančių žvyrkelių. Visgi rytinė šalies pusė mums patiko ir padėjo suprasti, kodėl Suomijoje tiek daug lenktynininkų. Suomiai sako, kad šiose vietose gyvena atokiai vieni nuo kitų, vaikams nėra ką veikti, todėl jie šeimai priklausančioje didžiulėje teritorijoje važinėja automobiliais nuo ankstyvo amžiaus“, – įspūdžiais dalijasi K. Mieliauskas.
Ypatingas laikas
K. Mieliauskas pasakoja, kad važiuodami galėjo ne tik mėgautis keliais, bet ir ypatingu rudens laikotarpiu, vadinamu „ruska“, kai medžių lapai nusidažo intensyviomis spalvomis, panašiai kaip ir Lietuvoje. Tačiau Suomijoje tai ne tik gamtos reiškinys, bet ir svarbus kultūrinis bei turizmo sezono įvykis, kurį jie plačiai reklamuoja ir kviečia pamatyti. Tiesa, toks spalvų pikas gali trukti iki savaitės, bet dažniau – vos kelias dienas, kol šaltukas jų nenukanda.
„Mums pasisekė pamatyti „ruską“, o kartu ir pajusti pirmuosius šalčius. Važiuojant šaltis ieškojo būdų patekti į vidų, bet Suomijos gamintojo Rukka drabužiai, kuriais vilkėjau, yra gerai apgalvoti. Nesušalti padeda ir drabužių „kaip svogūno“ sluoksniavimas.
Šiaurėje jau gan stipriai jaučiasi rudeninė vėsuma, bet šaltyje važiavau tikrai ne kartą, todėl buvo visai smagu pajusti artėjančią motociklų sezono pabaigą. Be to, projektą pradėjau Graikijoje kovo mėnesį, atsirėmęs į šviežią sniegą kalnuose, kai net teko keisti maršrutą. Todėl dabar matyti baltuojančias viršūnes šiaurėje ir jausti šalčio kvapą vėjyje – man normalu. Šaltis man yra tarsi priedas prie šiaurės magijos“, – teigia K. Mieliauskas.
Ruduo turbūt neįsivaizduojamas ir be grybų. Motociklininkas pasakoja, kad praleidęs Suomijos ir Norvegijos miškuose ir tundroje 9 dienas jis sutiko vos tris grybautojus, o tokio kiekio baravykų nėra matęs – jų buvo pilnos visos pakelės, vos sustojus. Žymiai daugiau nei grybautojų pasitaikė elnių, kurie tiesiog lėtai vaikšto keliu, o jų elgesys yra gan nuspėjamas. O štai briedžių vairuotojai baiminasi labiau, nes tiesiog iššoka ant kelio. Dėl to net kelio ženklai, įspėjantys elnius ir briedžius kelyje, Norvegijoje yra skirtingi.
Šiauriausias taškas
Pasiekus poliarinį ratą pasitiko 10 laipsnių „poliarinis karštis“, o gamta ėmė kardinaliai keistis – miškai virto tundra. K. Mieliauskas sako, kad atsidūrus už poliarinio rato jį ypatingai žavi supanti tyla, kokios nepavyksta patirti jokioje kitoje vietoje. Beribė, žmogaus nepaliesta atšiauri gamta akimirksniu panardina į visišką ramybę. Pasaulio pakraštį primenančioje aplinkoje natūraliai išnyksta visos pašalinės mintys, užleisdamos vietą buvimui čia ir dabar.
Palei Teno upę motociklininkai pasiekė Suomijos-Norvegijos pasienio miestelį Nuorgam, su kuriuo motociklininkas turėjo „nesuvestų sąskaitų“. Pačiame pandemijos įkarštyje keliautojas bandė pasiekti Nordkapą. Tačiau pasiekęs šiauriausią ES tašką, Nuorgam miestelį Suomijoje toliau keliauti negalėjo, nes Norvegija buvo visiškai uždariusi savo sienas ir nieko neįsileido. Šį kartą viskas pavyko sklandžiai.
„Tiesa, čia pasibaigė bekelė, ir iki Nordkapo jau teko važiuoti asfaltu. Tačiau tai niekaip nesumažino fjordų grožio, kurio žodžiais tiesiog neįmanoma apsakyti. Įsitikinkite patys pasižiūrėję video ir nuotraukas iš kelionės. Dar kartą sau pasitvirtinau, kad čia tikrai verta keliauti“, – prisimena K. Mieliauskas.
Motociklininkas pasakoja, kad atvažiavus į galutinę visos ekspedicijos stotelę – šiauriausią Europos tašką – juos pasitiko čia įprastas stiprus vėjas: „Nordkape labai stipraus vėjo neišvengsi. Be to, ir pats esu ne kartą matęs ant šono paguldytą sunkvežimį ar kemperį. O vietos prižiūrėtojas sakė, kad vasarą kasdien vėjas nuverčia bent po vieną motociklininką.“
Viršyti ir kilometrai, ir lūkesčiai
Apžvelgdamas visą ekspediciją K. Mieliauskas suskaičiavo, kad iš viso nuvažiavo 9560 km – 2,5 tūkst. km daugiau nei planavo prieš startą. Taip nutiko todėl, kad kai kurių dalykų iš anksto maršrutą planuojant žemėlapyje tiesiog neįmanoma numatyti: uždarytas kelias, nuošliauža arba kita kliūtis, dėl kurios reikia grįžti dalį kelio atgal ar važiuoti lanku. Jis džiaugiasi, kad motociklai puikiai atlaikė visus aštuonis etapus, niekas nesugedo, tik susidėvėjo du komplektai padangų.
Paklaustas, ar galėtų išskirti labiausiai įsiminusį etapą arba šalį, jis sako, kad tai padaryti labai sunku: „Galiu apie kiekvieną iš jų kalbėti atskirai, nes visi etapai buvo ypatingi, o šalys viena už kitą gražesnės. Nustebino tai, kad net jei atrodydavo, kad laukia paprastas etapas, taip niekada nebuvo. Štai kad ir Vengrija – atrodė, kad bus paprasta, bet pridėjus didelį karštį ir neasfaltuotų, ypač dulkėtų kelių įvairovę, buvo labai įdomu ir netrūko iššūkių.“
K. Mieliauskas prisimena, kad ekspediciją sugalvojo veik prieš metus, lapkričio mėnesį, o į pirmąjį etapą išvažiavo kovo mėnesį. „Buvo nedrąsu, bet tai priėmiau kaip gerą ženklą, ir viskas puikiai pavyko. Tai buvo pats ilgiausias iš mano projektų, nors ir nevažiavau visą pusmetį kasdien, bet pasitaikė vienas po kito sekusių etapų, kai važiavau po porą savaičių iš eilės.
Projektas man davė labai daug patirties – nesvarbu, kad esu daug nuvažiavęs pačiomis įvairiausiomis sąlygomis. Turėjau galimybę ir patirti buvimą su naujais žmonėmis visą parą, kartu išgyvenant jų sunkumus. Be to, visi išėjome iš savo komforto zonos. O juk būtent tada prasideda įdomumas, pasirodo tikrasis „aš“.
Kilometras po kilometro važiavimas tampa tam tikra judėjimo meditacija, kurioje nuolatinis susikaupimas išgrynina mintis ir leidžia giliau patirti supančią aplinką. Tai ne šiaip atstumo įveikimas, o kelionė į save, kur kiekvienas posūkis reikalauja visiško būvimo dabartyje. Aš labiausiai savimi būnu važiuodamas, tą patį virsmą išgyvena ir važiuojantys kartu.
Dėkoju keliavusiems kartu ir stebėjusiems kiekvieną etapą. Svajokime plačiai ir drąsiai ženkime savo svajonių link. Viskas, kas turi pavykti, tikrai pavyks!“ – iki kitų kartų atsisveikina keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas.
