„Europos vertikalė: bekelė“: lietus, uždaryti keliai ir kitos Lenkijos staigmenos motociklininkų neišgąsdino

Karolis Mieliauskas, Lenkijos bekelė

+26

Per kaimyninę šalį

Šeštasis K. Mieliausko ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“ etapas driekėsi per kaimyninę Lenkiją –startavo Krokuvoje ir rytiniu šalies pasieniu pro Liubliną, Balstogę (Bialystoką) ir Augustavą kilo į šiaurę iki Lietuvos. Iš viso šio etapo metu buvo įveikta 1070 km, kuriems nuvažiuoti prireikė 4,5 dienos.

Šį kartą kartu su K. Mieliausku per Lenkiją važiavo ir bekelės įgūdžius tobulino motociklų entuziastas Deividas, gamybinės įmonės vadovas. „Pagrindinis Deivido tikslas šioje kelionėje buvo lavinti bazinius važiavimo bekele ir motociklo valdymo įgūdžius. Lenkiją jis pasirinko todėl, kad ši šalis iš dalies yra paprastesnė, o pasirinktame maršrute nebuvo aukštų kalnų. Maršrutas prasidėjo Krokuvoje ir rytine šalies dalimi palei Ukrainos ir Baltarusijos sienas atvedė į Lietuvą. Tai yra lengvesnis važiavimas, tinkamas tiems, kurie iki šiol bekele važiavo mažiau“, – pasakoja K. Mieliauskas.

Motociklininkas primena, kad „Europos vertikalė: bekelė“ – tai ekspedicija per 13 Europos šalių, kurios maršrutas veda nuo Graikijos sostinės Atėnų iki Norvegijoje esančio šiauriausio Europos taško Nordkapo. Pagrindinė šios ekspedicijos sąlyga – maršrutas driekiasi išskirtinai neasfaltuotais keliais ir bekele. Ekspedicijoje kartu su žinomu keliautoju kiekviename etape važiuoja ir po vieną motociklų entuziastą, kuris nori tiek išbandyti bekelę, tiek ja važinėja, tačiau siekia pasisemti daugiau patirties ir leistis į nuotykį.

Lenkija pateikė staigmenų

Važiavimas Lenkijoje sutapo su neseniai praūžusia audra, kuri Lietuvoje padarė ypač daug žalos. K. Mieliauskas sako, kad važiuodami jie susidūrė su ypatingai stipriu lietumi, todėl gan lengvu turėjęs būti etapas taip pat pateikė savo staigmenų. Kokių, galima pamatyti šeštojo etapo vaizdo įraše.

„Jau esu pasimokęs, kad važiuojant į šiaurę nereikėtų bumbėti ir rūpintis dėl to, ar užteks šalčio ir sniego, nes po tokių minčių galima jų gauti tiek, kad maža nepasirodys. Panašiai nutiko ir su Lenkija – galvojau, kad nebus nieko sudėtingo, gal net per lengva, nes juk jau visai šalia namų. Tačiau lyg tyčia nuo pirmos etapo dienos gavome didžiulį kiekį lietaus, kuris situaciją pakeitė kardinaliai. Viskas pažliugo ir suminkštėjo, medžių šaknys ir pavieniai akmenys tapo slidūs, žvyro dangoje atsirado išgraužų ir net sunkiau įveikiamų griovių“, – prisimena motociklininkas.

Anot jo, jei tokia situacija ištiktų kalnuose, reikėtų laukti, kol nustos lyti ir takai bent kažkiek pradžius. Žemose kalvose ir lygumose pavojų mažiau, tačiau ir čia tempas ryškiai sulėtėjo, pasitaikė griuvimų ant šono, nesukėlusių jokių rimtų pasekmių nei motociklininkams, nei CFMOTO 450MT motociklams.

„Beje, važiuojant motociklu tokio oro įtaka jaučiama kelis kartus stipriau nei važiuojant automobiliu – juk priekinio lango valytuvu nenusivalysi, kad geriau matytųsi. Buvome gerai apsirengę, kiaurai neperšlapome, bet nuo drėgmės niekur nepabėgsi. Tokie orai lydėjo pora dienų ir paprastas maršrutas tapo nebe toks ir paprastas“, – pabrėžia K. Mieliauskas.

Navigavimo iššūkiai

K. Mieliauskas atskleidžia, kad maršruto rengimas tokios apimties projektui, kuriame planuojama nuvažiuoti daugiau nei 7 tūkst. km ir kuriam būtina paruošti alternatyvius maršrutus, reikalauja daug valandų prie kompiuterio analizuojant skirtingus žemėlapius.

Motociklininkas pasakoja, kad dvi pagrindinės analizės užduotys – suprasti, kokiu paviršiumi ves maršrutas, (topografija) ir išanalizuoti palydovines nuotraukas, kuriose galima matyti pasirinkto maršruto dangą, ar tai asfaltas, ar ne. Jis pabrėžia, kad esant tokiam ilgam atstumui, užduotis yra sudėtinga ir bet dalyje maršruto apie jo sąlygas tenka spėlioti.

„Papildomai padeda tarptautiniai viešai prieinami maršrutai ir įvairios programėlės, taip pat nemažą dalį pasaulio kelių galime pamatyti su „Street view“. Bet net ir išanalizavus visus turimus šaltinius, dėliojant maršrutą yra nemažai spėliojimo. Kodėl? Ne visada įmanoma nustatyti, kokia kelio danga laukia, ar kelias yra privatus arba uždarytas, o galbūt prieš savaitę buvo iškastas griovys. Kalbant apie tūkstančius kilometrų, tokių dalykų beveik neįmanoma žinoti iš anksto“, – ekspedicijos subtilybes atskleidžia K. Mieliauskas. Be to, jis pabrėžia, kad su ypač daug navigavimo ir maršruto iššūkių jis susidūrė būtent Lenkijoje.

Draudimai važiuoti ir pasienio zona

„Teoriškai nubraižytas maršrutas ir realybė gali labai skirtis, ir Lenkija yra ypač geras to pavyzdys. Pavyzdžiui, labai didelėje dalyje Lenkijos miškų neleidžiama važiuoti jokiomis motorinėmis transporto priemonėmis. Net jei tai yra miško keliai, o miškas nėra nacionalinis parkas. Tvarka nėra aiški, todėl važiuodamas gali tiesiog atsiremi į toliau važiuoti draudžiantį ženklą. Vietiniai lenkai patvirtino, kad ir patys iki galo nesupranta kaip tai veikia, todėl reikia tiesiog atidžiai stebėti kelio ženklus“, – pastebi K. Mieliauskas.

Be to, motociklininkas pasakoja, kad važiuojant rytine Lenkijos dalimi situaciją apsunkina griežta sienos apsauga. Nors motociklininkams su pasienio apsauga tiesiogiai susidurti neteko, dalis kelių ypatingai atokiose vietose buvo uždaryti dėl sustiprintos sienos apsaugos.

Sudarinėdamas Lenkijos maršrutą K. Mieliauskas stengėsi, kad keliai driektųsi per kuo daugiau miškingų teritorijų: „O realybė buvo tokia, kad lyja lietus, šlapia, slidu ir atvažiavę suprantame, kad nėra pravažiavimo arba važiuodami keliuku atsiremiame į ką tik nutiestą geležinkelio liniją, po kuria įrengtas toks siauras tunelis, kad per jį pravažiuoti paprasčiausiai neįmanoma. Arba atsidurdavome priešais ženklus, draudžiančius eismą. Ir Lenkijoje taip nutikdavo nuolat – tokias situacijas pamatysite šio etapo vaizdo įraše.“

Kiekvienu atveju tekdavo ieškoti sprendimų. K. Mieliauskas prisimena ir dar vieną situaciją, kai nuo Augustavo miesto Lenkijoje iki etapo pabaigos ties Kapčiamiesčiu, važiuojant keliu automobiliu yra 60 km, o motociklu neasfaltuotais keliais susidarė beveik 200 km. Tačiau, kaip sako jis, nors ir gali kilti pagunda sutrumpinti, atstumą motociklininkai įveikė žvyrkeliais ir miško keliukais.

Namų jausmas

K. Mieliauskas pasakoja, kad nepaisant įveiktų iššūkių, važiuojant rytiniu Lenkijos pakraščiu be galo sužavėjo gamta, Belovežo giria, kuri jam priminė ir gimtuosius Druskininkų miškus: „Apie namus kalbu jau kelis etapus, o pervažiavus pusę Lenkijos miškai tikrai tapo panašūs į dzūkiškus, kaimai pradėjo panašėti į lietuviškus. Ekspediciją pradėjus Atėnuose, jau tiktai pasijautė gimtinės ir namų kvapas. Kita vertus, šis etapas yra apie namų jausmą ir logistiškai, nes pirmą kartą motociklu finišuoju tiesiai į namų kiemą, jokių lėktuvų.“

Keliautojas atskleidžia, kad ilgai namie neužsibus ir tiesiai iš jų leisis į priešpaskutinį ekspedicijos etapą. Kartu su juo kelionę tęsti nusprendė ir Deividas.

K. Mieliauskas sako, kad būsimas etapas ypatingas tuo, kad apims net tris šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją: „Bus labai įdomu pamatyti trijų Baltijos valstybių gamtos grožį ir skirtumus. Apskritai važiuojant bekele, atrandu daug įdomių, netikėtų dalykų, kad ir kėlimąsi per upę mechaniniu keltu. Todėl kviečiu ir toliau sekti projektą – skaityti, žiūrėti video ir nuotraukas, ir pamatyti daug įspūdingų vietų.“