Šią žiemą Lietuvoje spaudžiant rekordiniams šalčiams jis jau tradiciniais tapusius iššūkius šiaurėje iškeitė į kaitrią Pietų Indijos saulę. Šventyklos, rūmai, arbatos plantacijos ir, žinoma, chaotiškas eismas – taip atrodė jo ir dar penkių keliautojų turas motociklais po dvasingumo lopšiu laikomą Indiją.
Ieško naujų patirčių
Kone kiekvieną žiemą keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas nustebindavo iššūkiais – motociklu važiavo iki Nordkapo Norvegijoje, keturračiu pervažiavo Suomiją nuo Baltijos jūros iki Arkties vandenyno, aplankė šalčiausią apgyvendintą miestą Žemėje, pervažiavo užšalusį Baikalo ežerą. Tačiau šiais metais vietoj dar vieno šalto išbandymo jis daugiau nei dvi savaites lydėjo penkių motociklininkų grupę po Pietų Indiją.
„Per pastaruosius metus vedžiau keturis turus motociklininkams įvairiose šalyse, o šis – jau penktasis. Nemažai žmonių žino apie mano keliones ir ieškodami naujų būdų keliauti, kitokių kelionių patirčių, kreipiasi klausdami „gal galime drauge?“.
Taip ir atsirado šie mototurai arba ekspedicijos. Nors paprastai keliauju vienas, norisi pasidalinti sukaupta patirtimi – visgi tai jau dešimta kelionė Indijoje, ketvirtoji kelionė motociklu po šią šalį. Esu ją pervažiavęs iš šiaurės iki pietų, pasiekęs kitas vietas. Prieš porą metų esu važiavęs motociklu nuo Vilniaus iki Kanjakumari – piečiausio Indijos taško. Mano bendrakeleiviai niekada to nedarytų vieni, jiems tai yra unikalios, galbūt tik vieną kartą gyvenime išgyvenamos patirtys. Džiaugiuosi galėdamas prie to prisidėti“, – paklaustas, kaip atsirado mintis apie būtent tokią kelionę, atsako keliautojas.
Turas prasidėjo ir baigėsi Bengalūre, trečiame pagal dydį Indijos mieste, ir driekėsi Karnatakos, Tamilnado, Keralos valstijomis – vakarine pakrante iki piečiausio Indijos taško, tada rytine pakrante į šiaurę. Motociklininkai iš viso įveikė apie 2200 km, o kelyje užtruko kiek daugiau nei dvi savaites.
K. Mieliauskas pasakoja, kad per dieną įveikdavo ne daugiau nei 200 km: „Pagalvojus, atrodo, kad 150–200 km įprastai važiuotum 2–3 valandas. Bet tik ne Indijoje – 200 km yra visa diena kelio, nepaisant to, kad visada važiavome asfaltu. Esminis iššūkis buvo eismo intensyvumas ir apie 30 laipsnių karštis. Žinoma, visada stengėmės pasiekti nakvynės vietą iki saulėlydžio.“
Prisitaikyk, arba bus blogai
K. Mieliauskas atskleidžia, kad nė vienas turo dalyvis iki tol nebuvo važiavęs motociklu Azijoje, todėl iššūkių netrūko. „Buvo, kam grupėje sekėsi sunkiau, kam lengviau. Indijoje galima bandyti laikytis ir nepasiduoti. Bet jei pradėsi galvoti, kaip jie daro ne taip, taisyklės yra ne tokios, tai pasibaigs avarija. Indija vienareikšmiškai moko priėmimo. Bet pasibaigus kelionei visi tvirtino tą patį – labai stipriai atitrūko nuo darbo, kasdienybės, pailsėjo. Be to, pakeitė ir nuomonę apie Indiją – viskas iš tikrųjų daug geriau, ir panašu, norės vėl grįžti“, – sako motociklininkas.
Jis pasakoja, kad Indija yra intensyvi visomis prasmėmis, net jei keliaujama be motociklo – kvapai, garsai, maisto skonis, kalba. Pridėjus keliavimą motociklu vietiniame eisme, reikalai pasidaro dar intensyvesni, nes visas dėmesys turi būti sutelktas vairavimą: „Iš pirmo žvilgsnio Indijos eismas atrodo labai chaotiškas. Toks jis ir yra, bet jeigu pabandysite pažiūrėti vietinių akimis, o ne vakarietišku žvilgsniu, pastebėsite ir tam tikrus dėsningumus, organiką. Pavyzdžiui, autobusai ir sunkvežimiai važiuoja arčiau kelio vidurio, toliau nuo jų automobiliai, pakraštyje – rikšos, dviračiai, motociklai, pėstieji.
Dar, žinoma, kelyje yra šventomis laikomos karvės, kurios daro, ką nori. Bet jos nuspėjamos, nors nebūtinai reaguoja į šauksmus ar pypsėjimą. Yra ir daug šunų. Prie pėsčiųjų perėjų niekas tikrai nestoja, todėl žmonės eina per gatvę stabdydami eismą. Naktį jie beveik nepastebimi, nes neturi atšvaitų. Tamsoje visi važiuoja nekreipdami dėmesio į tai, kokias šviesas yra įsijungę, nėra supratimo, kad nereikėtų spiginti į akis. Taigi reikia nuolatinio budrumo.“
Vakarietiškų standartų nereikėtų taikyti ir aptarnavimui ar maistui. Paklaustas, ar keliaudamas po Indiją K. Mieliauskas susiduria su skrandžio ar kitomis sveikatos problemomis, motociklininkas sako, kad to išvengti jam padeda atsargumas bei maisto papildai, skirti natūraliam energijos palaikymui ir imunitetui stiprinti, kurių nepamiršta tiek keliaudamas į šiaurę ar pietų kraštus, tiek kasdien namuose.
Gražiausios vietos
Maršrutas vedė per puikiai žinomas ir mažiau turistų lankomas, bet įspūdį palikusias vietas, pavyzdžiui, prabangiais rūmais, šilku ir sandalmedžio gaminiais garsėjantį Maisūrą, vaizdingą kalnų kurortą Ūtį su arbatos plantacijomis, Kočį su žymiaisiais kiniškais žvejybos tinklais, „Rytų Venecija“ vadinamą Alapužą, piečiausią Indijos tašką Kanjakumarį ir Danuškodį, nuo kurio iki Šri Lankos lieka vos 24 km, puošniomis vilomis garsėjantį Karaikudį, eksperimentinį dvasinį miestą Aurovilį, Velorą, garsėjantį viena prabangiausių šventyklų pasaulyje, kurios fasadas padengtas maždaug 1500 kilogramų gryno aukso.
„Matėme ir įspūdingų, didelių šventyklų, bet jų viduje negalima fotografuoti. Fotoaparatus reikia arba palikti saugoti, arba jiems būna užklijuojami objektyvai, kitu atveju įeiti negalima. Tikriausiai tai teisingas sprendimas, nes nereikėtų kitų žmonių dvasinių patirčių fotografuoti, kad ir kaip mums tai egzotiškai atrodytų“, – kelionės ypatumus prisimena K. Mieliauskas.
Vienas iš didžiausią įspūdį keliautojams palikusių objektų – Adiyogi Shiva biustas, vaizduojantis indų dievybę Šivą kaip jogos pradininką ir pirmąjį mokytoją. Šis statinys oficialiai įrašytas Gineso rekordų knygoje kaip didžiausia pasaulyje biustinė skulptūra – jos aukštis siekia 34 metrus arba 112 pėdų. Aukštis pasirinktas neatsitiktinai – jis simbolizuoja 112 būdų, kuriais žmogus gali pasiekti dvasinį išsivadavimą. Skulptūrą suprojektavo ir 2017 m. atidengė žinomas dvasinis lyderis Sadhguru. K. Mieliauskas pastebi, kad šis dvasinis lyderis iš Indijos dabar yra bene žinomiausias pasaulyje, be to, jis – irgi motociklininkas.
„Ši kelionė nebuvo tiesiogiai susijusi su dvasingumu, bet Indijoje jo išvengti neįmanoma. Net jei esi skeptikas ir nenori eiti į šventyklas, aplinkui to vis tiek labai daug. Man vienas iš dvasingumo ir meditacijos momentų yra net ir pats važiavimas motociklu Indijoje – ilgos valandos, didelis susikaupimas ir dėmesingumas, važiuodamas matau viską, bet į nieką konkrečiai nežiūriu. Tai viena iš aktyvių meditacijos formų“, – pastebi K. Mieliauskas.
Patirtis ir lankstumas
Paklaustas, kuo ši kelionė po Indiją skyrėsi nuo kitų, K. Mieliauskas sako, kad buvo daugiau nei įprastai organizacinių klausimų, nors grupė ir nedidelė: „Grupė maža, tai suteikia žavesio ir patiems keliautojams, yra daugiau lankstumo. Žinoma, organizacine prasme lankstumas atima daug energijos ir reikalauja nemažai pasiruošimo. Bet Indijoje esu matęs labai didelį spektrą vietų, viešbučių, restoranų, todėl žinau kur verta apsistoti ir ką išbandyti. Svarbu pačios grupės balansas, kad visi būtų laimingi dėl to, ką veikia. Be to, ir aš pats šalį atrandu iš naujo, kokybiškai. Taip pat pasineriu į važiavimą kaip į meditacinę praktiką. Tą darau kiekvienoje savo kelionėje, ar ji būtų šaltyje, ar karštyje.“
K. Mieliauskas primena, kad pernai panašiu metu jis keliautojus lydėjo į visiškai kitokią patirtį – motociklų turą-ekspediciją, kurios maršrutas driekėsi nuo Suomijos sostinės Helsinkio iki šiauriausio Europos taško Nordkapo. „Šios kelionės tikslas buvo CFMOTO motociklais nuvažiuoti iki Nordkapo, tarpinis tikslas buvo poliarinis ratas ir Rovaniemis, kuriame dieną spaudė 30 laipsnių šaltis. Įvažiavus į Norvegiją vaizdai ėmė greitai keistis – stingdantį šaltį pakeitė keli laipsniai virš nulio, o pūgą ir sniegą – drėgnas labai stiprus vėjas, kurio greitis siekė 130 km/val., bei lietus. Viską sunkino ledas, dėl kurio kartais net negalėjome nulipti nuo motociklų.
Sėkmingai pasiekėme Nordkapą, tačiau tuo ši kelionė nesibaigė, nes kartu su bendrakeleiviais leidomės dar toliau į šiaurę – į Špicbergeno salą Svalbardo salyną. Mūsų tikslas buvo pamatyti unikalią akimirką, kai oficialiai baigiasi poliarinė naktis ir pirmą kartą po kelių mėnesių tamsos horizonte pasirodo saulė“, – ekspedicijos išbandymus ir unikalias patirtis prisimena keliautojas. Jis prasitaria, kad šiais metais laukia naujas unikalus projektas, kuriame netrūks motociklų, įspūdžių, galimai ir kitų keliautojų.
