Kita priežastis gali būti vertybių pasirinkime. Kartą vienas darbdavys pasakojo, kaip jis atrenka darbuotojus. Jis paklausė vienos kandidatės – kas jums svarbiau: darbas ar šeima. Tai – esminis vertybių klausimas. Ji atsakė, kad darbas. Jis jos nepriėmė dirbti ir teigė – gerbiu žmones, kuriems pirmoje vietoje yra šeima, santykiai, meilė, o darbas – tik po to. Vertybes renkamės sąmoningai. Visos vertybės svarbios, bet, jeigu reikia hierarchizuoti, kas svarbiau, darboholikai renkasi darbą, veiklą. Kai ištinka sunki liga, jie supranta, kad svarbiau – žmogiški ryšiai, santykiai. Jie suvokia, kad turi būti pusiausvyra.
Dar kita labai dažna priežastis, kaip pastebėjau savo darbo praktikoje, – darboholizmas pasirenkamas, kaip analgetikas nuo skausmo. Žmogus prarado mylimą, jaučiama netektis, sielvartas. Į tą sukrėtimą jis reaguoja taip – dirbsiu, nes tai padeda užmiršti sielvartą – ir tai tęsiasi begalybę metų. Užuot kūręs naują gyvenimą, kad būtų išgyventas sielvartas, žmogus įklimpsta darbe.
Jeigu įveikiame vieną priklausomybę, labai dažnai būna, kad ją keičia kita priklausomybė. Pavyzdžiui, žmogus įveikė alkoholizmą, bet tapo darboholiku. Vadinasi, terapijoje buvo ne viskas atlikta, ne viskas atskleista. Tai reiškia, kad fasadas buvo įveiktas, bet vidiniai dalykai – neišspręsti.
– Turbūt tokio gyvenimo būdo negalima pakeisti į jokį?
– Žinoma, darboholizmas geriau nei alkoholizmas, bet tai dar nereiškia, kad problemos išspręstos.
Žinoma, darboholizmas geriau nei alkoholizmas, bet tai dar nereiškia, kad problemos išspręstos.
– Minėjote, kad po darboholizmu gali slėptis artumo baimė arba tai gali veikti kaip nuskausminamieji. Pakalbėkime plačiau – kaip tai vyksta?
– Tai – labai individualūs, asmeniški dalykai. Negalėčiau sakyti, kad tai būdinga visiems darboholikams. Reikėtų vis dėlto skirti laiko ir susitikti su specialistu. Kiekvienam tai vyksta individualiai. Jeigu sakau, kad priežastis gali būti vienokia, tai nereiškia, kad visiems tūkstančiams darboholikų tai būdinga. Gali būti aibė kitų priežasčių.
Galbūt universalu ne tai, kaip tai vyksta, bet tai, kaip iš to išeiti, padėti sau. Jeigu pastebime, kad taip vyksta, kad tai būdinga, reikia nelaužyti savęs, nemesti visų darbų, staigiai nemažinti darbo kiekio. Pasikeitimai turi būti laipsniški. Reikia vystyti jausmą „aš esu“. Ne tik tada, kai aš dirbu, veikiu, organizuoju, dalyvauju, esu vertingas, vertas pagarbos. Toks esu ir kai ilsiuosi, atostogauju, užsiimu hobiais. Lygiai tiek pat vertingas esu ir tada, kai tiesiog esu ir nieko neveikiu.
Yra labai gera Virginios Satir afirmacija. Dieną reikia pradėti nuo jos arba susikurti savo. Ji sako – pasaulis yra geresnė vieta, nes aš jame esu. Vadinasi, aš esu ir to pakanka, o jeigu dar kažką nuveiksiu, padirbsiu, tai bus labai gerai. Reikia pradėti nuo vertybių, režimo peržiūrėjimo. „Aš esu“ labai svarbus santykis su savimi ir su kitais – rūpinuosi, myliu, pritariu, palaikau. Nebūtina nuveikti kažką konkretaus, kas yra apčiuopiama ir apmokama.