Ji pateikė aiškų, „institucinį ir teismų praktikos“ pagrindimą bei praktišką modelį, kaip tokį reikalavimą apibrėžti, įgyvendinti ir užtikrinti.
1) Kas yra „keiktis“ ir „keiksmažodis“: kalbinė bazė, kuri padeda teisėje
Pasak R.Joskaudienės, teisės aktuose paprastai nerasite vienos universalios „keiksmažodžio“ legalios definicijos, todėl praktikoje dažnai remiamasi bendrine žodžių reikšme (jei vidaus dokumentas pats sąvokos neapibrėžia).
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną „keiksmažodis“ – „keikiamas žodis“.
„Keiktis“ aiškinama kaip piktų, šiurkščių žodžių sakymas / plūdimas (taip pat pateikiama žodyną cituojančiuose oficialiuose kalbos kultūros tekstuose). Praktinė reikšmė: „keiktis“ kalbiškai apima ne tik „obscenišką“ leksiką, bet ir plūdimą / žeminančius, užgaulius kreipinius, net jei jie nėra „klasikiniai“ keiksmažodžiai", – aiškino R.Joskaudienė.
2) Kaip tai „pagaunama“ teisėje: „necenzūriniai žodžiai“
Kai teisė kalba apie keikimąsi viešumoje, dažniausiai, anot teisininkės, vartojamas terminas yra „necenzūriniai žodžiai“.
Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 481 straipsnis (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) numato atsakomybę už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose ir kt. veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį; taip pat – baudas, galimas poveikio priemones ir net draudimą lankytis renginiuose.
Pasak R.Joskaudienės, svarbūs akcentai:
- ANK 481 str. yra apie viešąją tvarką, t. y. turi savo sudėties elementus („vieša vieta“, tikslas pažeisti rimtį ir pan.).
- Darbo vietos vidaus tvarkos „negalima keiktis“ paprastai nėra apie viešąją tvarką – ji labiau apie pagarbą, orumą, psichologinį saugumą (žr. DK 30 str. žemiau).
Tačiau ANK terminas „necenzūriniai žodžiai“, anot R.Joskaudienės, labai praktiškas vidaus dokumentams, nes:
- jis yra teisėje vartojamas,
- apima ir žodžius, ir gestus,
- leidžia pagrįsti, kad draudimas nėra „iš piršto laužtas“, o dera su valstybės požiūriu į necenzūrinę leksiką. 
3) Darbo teisė ir psichologinio smurto prevencija: kur „keiksmai“ realiai „įkrenta“
Darbo kodekso (DK) 30 str. (per Valtybinę darbo inspekcijos (VDI) rekomendacijas) smurtą ir priekabiavimą apibrėžia kaip bet kokį nepriimtiną elgesį ar jo grėsmę, vienkartinį ar pasikartojantį, kuriuo siekiama ar padaromas (tarp kitų) psichologinis poveikis, įžeidžiamas orumas ar sukuriama bauginanti / priešiška / žeminanti / įžeidžianti aplinka ir pan.
Tai, anot teisininkės, reiškia, kad keiksmai darbo aplinkoje teisiškai svarbūs ne patys savaime, o kaip:
- žeminantis / įžeidžiantis bendravimas,
- psichologinio smurto priemonė,
- priekabiavimo dalis,
- aplinkos, kurioje darbuotojas jaučiasi nesaugiai, kūrimas.
VDI praktikoje psichologinis smurtas siejamas su įžeidinėjimais, žeminimu, užgauliojimu ir pan.
EV-221 aprašas: pareiga turėti aiškias taisykles ir procedūras
Nuo 2025-01-01 galiojantis Smurto ir priekabiavimo darbe prevencijos priemonių aprašas (EV-221) tiesiai sako: prevencijos priemonė yra tinkamo elgesio / etikos taisyklių nustatymas, kuriomis siekiama tiksliai įvardyti, koks elgesys priimtinas, ir galima aprašyti, kokie žodžiai, komentarai, gestai yra netoleruotini, nes kuria žeminančią / įžeidžiančią aplinką.
"Aprašas taip pat reikalauja turėti pranešimų teikimo ir nagrinėjimo tvarką (arba integruotą į prevencijos politiką), registruoti pranešimus, supažindinti darbuotojus ir užtikrinti prieinamumą.
Praktinė išvada: jei organizacija rašo „negalima keiktis“, būtent EV-221 logika „įpareigoja“ tai sukonkretinti į aiškius bendravimo standartus ir turėti veikiančią procedūrą, kaip reaguojama", – teigė R.Joskaudienė.
4) Teismų praktikos pamoka: „keiksmai“ vertinami per kontekstą, adresatą ir įrodymus
Vienas labai praktiškas pavyzdys – LAT civilinė byla e3K-3-131-1120/2023. Joje konstatuojama situacija, kai konflikto metu buvo vartojami įžeidžiantys ir necenzūriniai žodžiai, buvo vertinamas:
- kontekstas (abipusis konfliktas, intensyvumas, kartojimas),
- ar girdėjo / matė tretieji asmenys (reikšminga garbės ir orumo gynimo logikai),
- įrodymai (garso ir vaizdo įrašas ir kt.),
- neturtinės žalos klausimas ir proporcingumas.
Ką iš to pasiimti vidaus tvarkoms:
- vien „buvo keiksmažodžių“ ne visada automatiškai reiškia tą patį teisinį vertinimą – svarbus adresavimas, tikslas, intensyvumas, pasikartojimas, auditorija;
- todėl vidaus taisyklėse verta turėti vertinimo kriterijus (žr. žemiau), o ne tik vieną draudžiančią frazę.
5) Kodėl vien „negalima keiktis“ – per silpna formuluotė
Kad reikalavimas, anot teisininkės, būtų realiai įgyvendinamas (ir ginčo atveju apginamas), jis turi būti:
1. apibrėžtas (kas laikoma keikimu / necenzūrine leksika / įžeidimu),
2. susietas su tikslu (pagarbi aplinka; DK 30, EV-221),
3. turėti procedūrą (kaip fiksuojama, tiriama, kokios priemonės taikomos),
4. proporcingas (atskirti „emocinis ištiktukas“ nuo kryptingo žeminimo),
5. komunikuotas ir išmokytas (apmokymai, supažindinimas, prieinamumas).
6. Kaip apibrėžti „keikimąsi“ vidaus tvarkoje taip, kad tai veiktų praktiškai
Žemiau pateikiu modelį, kuris dera su ANK 481 (terminija „necenzūriniai žodžiai/gestai“) + DK 30 + EV-221 logika. 
6.1. Rekomenduotina sąvokų dalis (apibrėžimai)
„Necenzūrinė leksika (keiksmažodžiai)“ – žodžiai, posakiai ar jų pakaitalai (įskaitant užmaskuotas formas, santrumpas, simbolius), kurie pagal bendrinę kalbos sampratą laikomi nepadoriais / vulgariais, taip pat necenzūriniai gestai. (Terminiją prasminga sieti su ANK 481 str.)
„Įžeidžiantys / žeminantys pasisakymai“ – žodžiai, kreipiniai, komentarai ar užuominos, kuriais asmuo ar asmenų grupė yra menkinama, niekinama, pašiepiama, grasinama, kuriama priešiška/žeminanti aplinka (DK 30 logika)", – nurodė R.Joskaudienė.
Pasak jos, svarbu ir tai, kad sąrašas turėtų būti nebaigtinis (kad neatsirastų „spragų“ dėl kūrybiškų formų), bet turi būti aiškūs kriterijai.
6.2. Vertinimo kriterijai (labai padeda tyrimams ir proporcingumui)
Vidaus tvarkoje R.Joskaudienė siūlytų įrašyti, kad vertinant pažeidimą atsižvelgiama į:
- ar pasisakymas buvo nukreiptas į konkretų asmenį (asmeniškas įžeidimas) ar buvo bendrinis emocinis ištiktukas;
- intensyvumą, kartojimą, trukmę;
- kontekstą (konfliktas, įtampa, vadovo–pavaldinio santykis);
- auditoriją: ar tai vyko kolektyve, klientų akivaizdoje, elektroniniais kanalais (DK 30 draudimas apima ir bendravimą elektroninių ryšių priemonėmis).
- sukeltą poveikį: ar kurta bauginanti / priešiška / žeminanti aplinka.
- įrodymų visumą (liudytojai, žinutės, el. laiškai ir pan.) – kaip matyti ir teismų praktikoje.
