„Iki minus dvidešimt krentanti oro temperatūra, seniai nematytos pusnys kiemuose ir keliuose, o taip pat su tuo susiję didžiuliai kamščiai didmiesčių gatvėse ar neišvažiuojami keliai provincijoje. Regis, visa tai turėtų skatinti daugiau dirbti ne iš biuro, – sako darbuotojų paieškos portalo „CVMarket.lt“ atstovė Raimonda Tatarėlytė, – tačiau antipatija darbui nuotoliu auga ypač tarp stambesnių darbdavių, o, pavyzdžiui, „Instagram“ vadovas nurodė nuo šių metų vasario pereiti prie penkių darbo dienų vien tik biure.
„CVMarket.lt“ nutarė išsiaiškinti, ar nuotolinis darbas vis dar išlaiko pozicijas, išsikovotas pandemijos metu, ir apklausė 1691 įvairaus amžiaus Lietuvos dirbantįjį.“
Kaip rodo apklausa, per pastaruosius dvylika mėnesių situacija iš esmės keitėsi tik nedidelei daliai darbuotojų. Vos dešimtadalis apklaustųjų nurodė, kad jiems atsirado ar išsiplėtė galimybės dirbti nuotoliu, o didžiajai daugumai situacija liko nepakitusi arba tokios galimybės apskritai niekada nebuvo.
Ypač ryški atskirtis matoma tarp skirtingų amžiaus grupių. 55-64 metų grupėje galimybės dirbti nuotoliu neturi ir niekada neturėjo 54,9 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu 35-44 metų grupėje neturinčių nuotolinio darbo galimybės dalis siekia 38,2 proc., o 11,5 proc. šios grupės atstovų per pastaruosius metus tokia galimybė atsirado. 25–34 metų grupėje darbo nuotoliu galimybę įgijusių buvo 15,2 proc., kas akivaizdžiai liudija – kuo jaunesnis darbuotojas, tuo didesnė tikimybė, kad jis bent iš dalies įtrauktas į lankstesnius darbo modelius.
Dar ryškesnė takoskyra atsiskleidžia vertinant duomenis pagal išsilavinimą. Vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų grupėje net 65,4 proc. nurodo, kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, o tarp turinčių profesinį išsilavinimą tokių yra 60,0 proc.. Situacija pradeda keistis tik įgijus aukštąjį išsilavinimą. Kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, nurodo 43,0 proc. bakalauro ir 35,1 proc. magistro laipsnį turinčių respondentų. Tuo tarpu tarp daktaro laipsnį turinčių asmenų neturinčių tokios galimybės dalis siekia tik 27,8 proc., o net 22,2 proc. šios grupės atstovų per pastaruosius metus atsirado galimybė dirbti nuotoliu.
Ne mažiau ryški ir geografinė atskirtis. Sostinėje 38,4 proc. nurodė, kad neturi galimybės dirbti nuotoliu, tuo tarpu Šiaulių apskrityje tokių jau 63,2 proc., o Utenos apskrityje – 60,9 proc.. Skiriasi ir teigiamų pokyčių tempas: sostinėje 15,0 proc. gyventojų per pastaruosius metus atsirado galimybė dirbti nuotoliu. Tuo metu kai kuriuose regionuose šis rodiklis nesiekia nė penkių procentų.
Vertinant pagal lytį, skirtumai nėra tokie drastiški, tačiau tendencija išlieka akivaizdi. 50,2 proc. vyrų nurodo, kad neturėjo ir neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu, kai tarp moterų tokių yra 45,1 proc..
„Apklausos rezultatai leidžia daryti aiškią išvadą, kad nuotolinis darbas Lietuvoje traktuojamas labiau ne kaip universali galimybė, o kaip tam tikra privilegija, stipriai priklausanti nuo žmogaus darbo pobūdžio. Juk yra nemažai specialybių, kurioms įgyti nereikia aukštojo išsilavinimo ir kurių atstovams dirbti nuotoliu iš esmės neįmanoma (pvz. gamyboje, pramonėje, prekyboje, statybų ar švietimo sektoriuje).
Darbdaviai nuotolinį ar hibridinį darbą dažniau siūlo jauniems darbuotojams, kuriems tai vienas didesnių darbo privalumų.
Taipogi miestuose paprastai gerokai daugiau įmonių, kuriose dirbama prie kompiuterio, o tokį darbą nesunku perkelti ir į darbuotojo namus, – aiškina „CVMarket.lt“ atstovė, – jei kalbėsime apie nuotolinio darbo tendencijas, kaip liudija naujausi tarptautiniai tyrimai, dirbančiųjų nuotoliu iš tiesų mažėja didelėse įmonėse ir organizacijose, tačiau bendra tendencija rodo, kad hibridinis darbas (kai dirbama tiek iš biuro, tiek iš namų) kol kas savo pozicijų neužleidžia arba tai pastebima tik atskirose specifinėse ūkio šakose.“
