Sekite 15min Google
Atsakant svarbiausia išsiaiškinti ne vien tai, kiek valandų „trūksta“. Pasak R.Joskaudienės, reikia nustatyti, kodėl jos nebuvo dirbtos, ar apskaitinis laikotarpis jau pasibaigęs ir ar darbuotojo darbo laiko norma apskaičiuota teisingai. Nuo šių aplinkybių priklauso ir atsakymas.
Po ligos „valandų skola“ neatsiranda
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) aiškina, kad darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, dėl laikinojo nedarbingumo turi būti perskaičiuojamas apskaitinio laikotarpio darbo valandų skaičius. Iš nustatytos normos atimamos valandos, kurių darbuotojas dėl ligos nedirbo pagal patvirtintą darbo grafiką. Taigi svarbios ne visos nedarbingumo kalendorinės dienos ir ne automatiškai po aštuonias valandas už kiekvieną dieną, o konkrečios suplanuotos pamainos.
„Sąlyginis pavyzdys. Darbuotojo apskaitinio laikotarpio norma – 520 valandų. Per nedarbingumą jis pagal patvirtintą grafiką turėjo dirbti dvi pamainas po 12 valandų. Perskaičiuota norma:
520 − 24 = 496 valandos.
Jeigu darbuotojas per šį laikotarpį faktiškai dirbo 496 valandas, šią normą jis įvykdė. Reikalauti dar 24 valandų kaip neapmokamo ligos „atidirbimo“ nėra pagrindo. Darbas virš perskaičiuotos apskaitinio laikotarpio normos vertinamas kaip viršvalandinis, o ne kaip skolos grąžinimas“, – aiškina R.Joskaudienė.
Tačiau ne kiekvienas mėnesio „minusas“ reiškia pažeidimą.
Suminė apskaita, pasak teisininkės, reiškia, kad darbo laiko norma vertinama per nustatytą apskaitinį laikotarpį. Todėl, kai jis trunka tris mėnesius, pasak R.Joskaudienės, darbuotojas neprivalo kiekvieną mėnesį dirbti vienodo valandų skaičiaus.
„Vieną mėnesį jų gali būti mažiau, kitą – daugiau. Vien pirmojo mėnesio valandų palyginimas su įprastu penkių darbo dienų savaitės kalendoriumi dar neparodo galutinio trūkumo. Tai išplaukia iš Darbo kodekso (DK) 113 straipsnyje nustatytos suminės apskaitos sampratos.
Pavyzdžiui, jeigu trijų mėnesių laikotarpis dar nesibaigė, kitą jo mėnesį teisėtai sudarytame grafike gali būti numatyta daugiau darbo valandų. Tai savaime nėra nei viršvalandžiai, nei neteisėtas „atidirbimas“. Tačiau grafiku turi būti siekiama įvykdyti teisingą darbuotojo normą, o ne sugrąžinti dėl ligos iš jos jau išskaičiuotas valandas. Darbo laikas turi būti paskirstomas kiek įmanoma tolygiau, laikantis darbo ir poilsio ribojimų“, – teigė R.Joskaudienė.
O jeigu trys mėnesiai baigėsi, visos suplanuotos pamainos išdirbtos, bet vis tiek trūksta 24 valandų?
Čia svarbi DK 115 straipsnio 5 dalis: jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje norma neįvykdyta dėl darbuotojui sudaryto darbo laiko režimo, už neįvykdytą jos dalį mokama pusė priklausančio darbo užmokesčio.
Tai, pasak teisininkės, nėra taisyklė, leidžianti mokėti pusę visos algos. Kalbama tik apie dėl sudaryto grafiko neišdirbtą normos dalį.
„Sąlyginis pavyzdys. Darbuotojui nustatytas 10 Eur valandinis atlygis neatskaičius mokesčių. Dėl sudaryto grafiko, o ne dėl darbuotojo neatvykimo į suplanuotą darbą, laikotarpio pabaigoje trūksta 24 valandų. Už šią dalį apskaičiuojama:
24 × 10 × 0,5 = 120 Eur neatskaičius mokesčių.
Už faktiškai dirbtą laiką mokama įprastai. Jeigu kiekvieną mėnesį buvo mokamas pastovus atlyginimas, galutinis atsiskaitymas atliekamas įvertinus jau sumokėtas sumas – 120 Eur nėra automatinis priedas prie visko, kas jau išmokėta. Tai svarbu pagal DK 115 straipsnio 7 dalį“, – aiškino R.Joskaudienė.
Šiuo atveju, pasak jos, įstatymas numato atsiskaitymą už pasibaigusį laikotarpį, o ne darbuotojo „skolos“ perkėlimą į kitą ketvirtį.
Kartu, teisininkės teigimu, būtina atskirti situaciją, kai darbdavys dėl objektyvių priežasčių apskritai negali suteikti sutarto darbo: tuomet gali būti aktualios prastovos taisyklės pagal DK 47 straipsnį. Ne kiekvieną nedarbo laiką galima tiesiog pavadinti „valandų trūkumu“ ir taikyti pusės atlygio taisyklę.
Ar galima trūkstamas valandas „nuimti nuo atostogų“?
Vien dėl valandų trūkumo – ne. Pasak R.Joskaudienės, kasmetinės atostogos nėra atsiskaitymo už darbdavio grafiką priemonė. Pagal DK 126 straipsnį jos skirtos darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti; jų suteikimo tvarką reglamentuoja DK 128 straipsnis, apmokėjimą – DK 130 straipsnis.
„Reikia skirti du dalykus: teisėtą atostogų suteikimą pagal taikomą tvarką, atostogų eilę ir susitarimus bei paprastą likučio nurašymą, nors atostogos nebuvo suteiktos. Darbdavys negali atgaline data paversti ligos ar pagal grafiką buvusių įprastų poilsio dienų kasmetinėmis atostogomis vien tam, kad apskaitoje neliktų „minuso“.
Todėl darbuotojui nereikėtų pasirašyti tikrovės neatitinkančio prašymo atostogauti vien todėl, kad paaiškinama: „Čia tik buhalterijai“, – aiškino R.Joskaudienė.
Papildoma pamaina: svarbu ne jos pavadinimas, o teisinės sąlygos
Pagal DK 115 straipsnio 2 dalį, grafikai darbuotojams pranešami ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki įsigaliojimo. Juos keisti galima tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Pagal DK 110 straipsnio 4 punktą, kai darbdavio vidutinis darbuotojų skaičius nesiekia dešimties, grafiką pakanka pranešti likus bent trims darbo dienoms; su darbuotoju gali būti susitarta ir dėl kitokių pranešimo terminų. VDI pabrėžia abi sąlygas: reikalinga ir tinkama priežastis, ir įspėjimas. Vien pasakyti „pranešėme prieš dvi dienas“ nepakanka.
Jeigu papildomos valandos yra viršvalandžiai, pagal DK 119 straipsnį paprastai būtinas darbuotojo rašytinis sutikimas; išimtys nustatytos įstatyme. Beje, viršvalandžiai gali atsirasti ir viršijus konkrečios pamainos trukmę – nebūtina visada laukti ketvirčio pabaigos.
Pagal DK 144 straipsnį, už įprastą viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro atlygio, o už darbą poilsio dieną, nenumatytą darbo grafike, – ne mažiau kaip dvigubai. Tai nėra tas pats, kas įprasta šeštadienio ar sekmadienio pamaina pagal slenkantį grafiką.
„Darbuotojo pasiūlymas „ateisiu dar vieną dieną“ taip pat nereiškia, kad galima savarankiškai pasirinkti papildomą pamainą: dirbama pagal nustatytą grafiką ir teisėtus susitarimus“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Ką šiuo klausimu primena teismų praktika?
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2019 m. gegužės 14 d. sprendime byloje C‑55/18, CCOO prieš Deutsche Bank, 60 punkte pabrėžė pareigą užtikrinti objektyvią, patikimą ir prieinamą sistemą darbuotojų kasdieniam darbo laikui apskaičiuoti. Praktinė šio principo reikšmė – apskaitos duomenys turi leisti patikrinti dirbtą laiką. Vien paaiškinimas „programa rodo minusą“ tokio patikrinimo neatstoja.
2012 m. birželio 21 d. sprendime byloje C‑78/11, ANGED, 19–21 punktuose Teismas išskyrė skirtingą kasmetinių atostogų ir nedarbingumo paskirtį: pirmosios skirtos poilsiui bei laisvalaikiui, antrasis – pasveikti. Byloje buvo ginama teisė vėliau pasinaudoti atostogomis, sutapusiomis su nedarbingumu.
Šie sprendimai nėra tiesioginis atsakymas dėl konkretaus darbuotojo 24 valandų. Jie paaiškina svarbius apskaitos ir poilsio apsaugos principus, o konkretus skaičiavimas turi būti tikrinamas pagal Lietuvos darbo teisę ir darbuotojo dokumentus.
Ką pirmiausia parašyti darbdaviui?
Prieš sutinkant „atidirbti“, verta paprašyti rašytinio paaiškinimo. DK 120 straipsnio 5 dalis suteikia darbuotojui teisę susipažinti su savo darbo laiko apskaita ir nemokamai gauti jos išrašą.
„Išsaugokite grafikų versijas, pranešimus apie pakeitimus, vadovo žinutes ir algalapius.
Dėl darbo teisės reikalavimų laikymosi patikrinimo galima kreiptis į VDI, o kilus individualiam ginčui dėl neišmokėto atlyginimo ar pažeistos teisės į atostogas – į Darbo ginčų komisiją. Tai skirtingos procedūros.
Dėl tokių individualių pažeidimų į komisiją paprastai kreipiamasi per tris mėnesius nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie pažeidimą. Šį terminą nustato DK 220 straipsnis“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak jos, prieš klausdami „kada turėsiu atidirbti?“, pirmiausia paklauskite: „Iš kur atsirado šios valandos ir ar jų apskritai trūksta?“
Informacija patikrinta 2026 m. rugsėjo 8 d. Skaičiavimo pavyzdžiai sąlyginiai; konkreti situacija vertinama pagal darbo sutartį, taikomą darbo laiko normą, grafikus ir apskaitos duomenis.
